Tikrais faktais paremta, simbolinėmis scenomis „aprūpinta” drama „Apie dievus ir žmones” (Des hommes et des dieux / Of Gods and Men) pasakoja apie grupelę prancūzų vienuolių, misionieraujančių Alžyro kalvose išsimėčiusioje gyvenvietėje, Kanuose nurovė didįjį žiuri prizą. Galima spėlioti, kas žiuri taip pavergė: politinės aktualijos, teigiamo krikščioniškojo pasišventimo persunktas siužetas ar kinematografinė meditacija. Lyg ir nieko ypatingo visas dvi valandas ekrane nevyksta – rodoma vienuolių kasdienybė, įprasta, pozityvi krikščioniška veikla, nukreipta į vietinių būvio gerinimą ir savojo gerbūvio puoselėjimą, vis pertraukiama grigališkų Jėzaus pasekėjų maldų. Neskubriai vystomas konfliktas – radikalūs islamo išpažinėjai ir Alžyro valdžia baudžiasi vienuolius išguiti iš jų tarnystės vietos. Vieni pergyvendami dėl jų saugumo, kiti – vedini religinių jausmų, kurie skleidžiasi pačiai žiauriausiais metodais. Vienuoliams lieka pasirinkti: likti ar išvykti iš savo rankomis pastatyto vienuolyno, savo namų.
Juosta dėmesio nekausto, akių ir smegeninės nestulbina, tačiau skleidžia tokią unikalią atmosferą, kurioje net nepajunti kaip, mintyse burnodamas dėl nereikalingų kadrų, nugrimzti į apmąstymus. Toliau skaityti [namų kino teatras:] APIE DIEVUS IR ŽMONES (rež. Xavier Beauvois, 2010)
Shadows of the past will melt with the new snow
Kuo toliau, tuo labiau „Silver Wilkinson” imu mėgti ir mylėti. Pirmi kartai lyg ir kėlė ranką išmėsinėjimui – norėjosi velniop pasiųsti visus energingesnius ir čaižesnius albumo takelius, kurie atrodė griauna lengvą, vasarišką voratinklio gijomis pinamą atmosferą, tačiau dabar jau nesinori nieko išmesti, nieko ištrinti. Bibio (oi, kaip negražiai žiūrisi lietuviams šis pavadinimas) šiųmetis albumas yra puikus toks, koks yra. Nuo skandinaviška gaiva dvelkiančio Kings of Conveninece aido „Dye The Water Green”, „Sycamore Silhouetting”, „Raincoat” ar prancūziškai Air’iškų „Mirroring All” ir „Business Park” iki karštesnius, The Avalanches primenančius, ritmus skaičiuojančių „A tout A l’heure”, „You” ir „Look At Orion!”. 
This date is not going well. I want to die all over again.
Hola. Perskaitytų ir neaprašytų knygų krūvelė senokai jau graužia sąžinę, o per skaitymui skirtą ketvirtį leidyklos pateikė vieną kitą dėmesį traukiantį viršelį. Ateityje pagal ES programą „Kultūra 2007“ lietuviškai sulauksime naujų José Saramago, Aldous Huxley, Michel Houellebecq, Jeanette Winterson, David Mitchell, Orhan Pamuko knygų, o kol kas galime džiūgauti įkritę į jau lengvai lentynose randamą
Buvo daug garso ir žmonių.
Jis norėjo trumpam pasitraukti iš šio pasaulio, kaip pasitraukiama iš kortų žaidimo, kai ima nesisekti.
Vokiška juosta apie tris neįprastus jaunuolius, nusprendusius pabėgti iš psichiatrinės klinikos su pavogtu daktarės automobiliu. Trijulė leidžiasi prie jūros, o jai iš paskos daktarė ir vieno bėglio tėvas, įtakingas politikas. Tragikomiška kelio drama, sukalta ant jau nebeoriginalaus siužetinio pagrindo, naudoto jau ir „Beldžiant į dangaus vartus”, „The Sunchaser” bei užpernai pasirodžiusioje visai neprastame laisvalaikiniame belgų filme ‘Hasta la Vista”, – ligoti žmonės siekia įgyvendinti savo svajonę, nusispjovę į pasirinktų priemonių kainą, visas taisykles, įstatymus ir normas. Jie vis tiek nebeturi ko prarasti, nes, atrodo, blogiau jau būti negali.