Niekas dar nenumirė be sekso, mes mirštame be meilės.

Margaret Atwood. Po pertemptos „Greis” nebesinorėjo šios kanadietės čiupinėti. Bet čia gi tas garsusis „Tarnaitės pasakojimas” (orig. „The Handmaid’s Tale”), kuris linksniuotas ir perlinksniuotas, rekomenduotas, perrekomenduotas tiek kritikų, tiek eilinių skaitytojų. O dar visiškai netyčia išlindo lyg yla iš maišo ant lietuviškojo leidimo neskelbiama informacija, kad „Tarnaitės pasakojimas” anais 1986-aisiais buvo nominuotas “Nebula” premijai kaip geriausias fantastinis romanas, o 1987-aisiais nurovė patį pirmąjį amžinatilsio Arthuro C. Clarke’o apdovanojimą. Man, labiau prijaučiančiam svajonėms, nei realybei tai buvo pagrindinis akstinas imtis dar kartą Atwood.

Šįkart nenusivyliau. Nors ir atvėpusiu žandikauliu neteko pabuvoti.

Romanas nukelia į netolimą ateitį Gileado respublikoje. Po atominių sprogimų ir politinių perversmų dvasininkai įsivedė savą teokratiją, kurioje vyrauja patriarchato valdžia, moterys laikomos antrarūšėmis – joms užginta skaityti, turėti pinigų, mokytis, jų paskirtis dabar kitokia – paklusti vyriškoms taisyklėms, iš kurių svarbiausia – kartą per mėnesį gulėti ant nugaros ir bandyti pastoti nuo Vado.

Tai, prie ko priprantama, sakydavo Lidija, atrodo įprasta. Dabar jums neatrodo įprasta, bet po kiek laiko atrodys. Tai atrodys įprasta.

Savotiška distopija. Moteriška. Papasakota iš moteriškos perspektyvos. Ir ne prastesnė už J, Zemiatino “Mes”, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, George Orwell „1984-ieji“ ar Ray Bradbury “451 Farenheito”. Gal tik… Norisi išspausti kažkokį Atwood priekaištaujantį “gal”, bet “gal” gimsta tik dėl (anti)utopiškumo nebuvimo. “Tarnaitės pasakojimas”, išbraukius keletą sakinių, lengvai gali virsti į romaną apie šiandienos moters būtį tarp islamo radikaliųjų musulmonų. Arba bukagalvio krikščionių dvasininko viziją apie tobulą pasaulį, kuriame žmonės tiki, nes priversti tikėti. Tokie sugretinimai neapleido visą knygą, todėl, matyt, visumoje knyga nutolo nuo aukščiau minėtųjų vyriškųjų, labiau grįstų futuristinėmis politinėmis peripetijomis.

Labai norint galima Atwood apkaltinti lengvu tuščiažodžiavimu, gumos tempimu, užsižaidimu tam tikromis scenomis, tačiau visa tai atsveria “Tarnaitės pasakojimo” atmosfera ir literatūrinis audinys, kuris lyg tūkstančio gabalėlių dėlionė puslapis po puslapio sėsta į skaitytojo sąmonę ir gimdo ten vientisą šiurpaus, iškreipto pasaulio, Gileado, vaizdą. Pagrindinė romano herojė, tarnaitė Fredinė, dalinasi savo praeitimi, patirtimi, jausmais, troškimais ir kasdienybe, radikaliai besiskiriančia nuo tos, kurioje ji gyveno dar tik prieš keletą metų. Buvo laiminga, mylima, mylėjo, o dabar jaučiasi lyg konteineris visuomenės palikuonims, lyg palaidota žmonijos istorinių beprotysčių karalystėje.

Aplinkybėms spaudžiant gyvenimo geismas susiranda keistų prisirišimo objektų. Norėčiau ką nors turėti: kad ir paukštelį ar katytę. Artimą padarėlį. Bet ką, kas būtų man artimas. Pagaliau nors ir žiurkę, bet nėra jokios vilties. Namai per švarūs.

Atwood šįkart sukūrė knygą, kuri pakeitė žmonių gyvenimus, neeilinio grožio, liūdno, beviltiško grožio ir jėgos tekstą, kuriame kiekviena pastraipa, sakinys, žodis išieškoti, gyvi, tartum pačios rašytojos išgyventi (vien ko vertas šis palyginimas “Noriu būti visiškai švari, be mikrobų, be bakterijų, kaip mėnulio paviršius.”), mintys išreikštos ypatingai taikliai, lakoniškai, emocingai ir jautriai, apeliuojant į skaitytojo širdperšą dėl “kas būtų, jei taip būtų”. O geriau pagalvojęs suvoki, kad taip jau buvo, taip yra ir bus – tokių tarnaičių pasakojimų, paremtų tikrais įvykiais nestokoja aplink mus. Tik Atwood leidžia į tai pažvelgti ne iš šono, o iš paties košmaro epicentro, leidžia suvokti, kad ir dabartinės visuomenės turi nemažai Gileado bruožų. Jeigu būtų kitaip, ar žmonės perskaitę šią knygą imtų tatuiruotis ant kūno romano frazes?

Nolite te bastardes carborundorum.

PS. Šaunuolė ir su vertimu susidorojusi bei tinkamą atmosferą perteikusi vertėja Nijolė Regina Chijenienė.

PPS. Skaitantiems angliškai – pačios rašytojos pernai “The Guardian” spausdintas straipsnis apie „Tarnaitės pasakojimo” ištakas ir palikimą.

—–

Informacija apie knygą:  [romanas] / Margaret Atwood; iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – Vilnius : „Baltų lankų” leidyba, [2012]. – 332, [1] p. – („Baltų lankų” rinktinė proza). – ISBN 978-9955-23-626-9. 

Tsakant ruduo ima viršų. Nors rugsėjis dar ne į pabaigą, bet knygų derliaus nuėmimas būtinas dėl Vilniaus knygų festivalio, savotiško knygų mugės mažojo brolio. Bent tokie prisiminimai iš pernykščio užplūsta. Tų prisiminimų du: knygų prekystalius supanti tvankuma ir amžinatilsio Samarago žmona skype’u porinanti apie savo velionį genijų. Nesakau, kad tokių renginių, kai knygas leidėjai gali perleisti be kasos aparatų, nėra reikalingi. Visiems tik nauda ir į kišenę. Gerai būtų, kad ir į smegeninę dar kas nors kliūtų, o ne tik papildomas svoris lentynoms ir galvaskaudis stebint, kaip viršeliai uzurpuoja kambarių kertes. Tokie pamintijimai kilo žygiuojant per “Sostines dienas” mūsojo kunigaikščio prospektu, katrame taip pat kai kurios leidyklos stengėsi iškišti gerų ir blogų skaitalų. Braukiau ašarą matydamas pirkėjų apleistą J. M. Coetzee romaną “Nešlovė” su poros litų kainos lipuku ir “Pulicerio premijos laimėtojus”, nukainuotus iki Dariaus ir Girėno. Buvo ir daugiau ką apraudoti, bet ne verkti čia karts nuo karto susibėgam. Tad neapraudosiu žinios, kad “Eridanui” šakutės, kad Staškevičiaus žaisliukas, “Sofoklio” knygynas, kabina spynas (leidykla girdėjau išliks), verčiau pasidžiaukime, kad turime, oi, kiek turime ką skaityti ir iš ko rinktis. Tikėtina po Vilniaus knygų festivalio išdygs dar vienas kitas skanumynas, bet neužbėgant įvykiams už akių pasiplanuokime jau apčiuopiamus naujus vertingus viršelius.

Pirmiausia “Baltos lankos” ir vėl Violeta Tauragienė užu vertėjos vairo – šįkart J.M. Coetzee ir vienas žymiausių jo romanų “Barbarų belaukiant”. Rimtos literatūros mėgėjai tikrai nenusivils. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, rugpjūtis – rugsėjis], arba traukiame į Vilniaus knygų festivalį →