Viena tų retų knygų, kuri duria į širdį, sausina gomurį ir trenkia per smegenis. Parašyta Bookerio laureato, bet tai nebūtina informacija – pats tekstas išduoda, kad romano eilutes suguldė tikras rašytojas, o ne koks įmantria reklamos skraiste apsigobęs apsišaukėlis. Swiftas vis dar (ir vėl – po „Vandenų žemė“) stebina savo lakoniško žodžio taiklumu, psichologinėmis įžvalgomis, prasmingais sakiniais, turtingu žodynu, gebėjimu skaitytojo vaizduotėje sukurti spalvas (šįkart tai nesiliaujanti saulės spindulių liūtis, persekiojanti net herojams besiblaškant po naktinį Londoną). Šis anglas hipnotizuoja ir transformuoja knygos veikėjų mintis, būseną į skaitytojo vidų: verti puslapius ir niekaip nedingsta nuojauta, kad visa tai liejasi iš tavęs, kad visa taip tikra, taip gyva, taip neįtikėtinai pažįstama, žemiška, kasdieniška, savita, artima kaip savi marškiniai, matyta, užuosta, patirta, norėta pasakyti, bet neišdrįsta… Skaitai ir tiki, pamiršti, kad skaitai, pats tampi tuo, apie kurį skaitai, tuo, kuris vieną gražią dieną ryšis visam pasauliui nesuvokiamam žingsniui.

Kažkas atsitinka. „Mums kažkas užėjo“,- sakome. Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Į dienos šviesą” →