Po ilgos pertraukos vėl nuėjau Alinos paklausyti gyvai. Tik paskutinę minutę pasidomėjau, kad koncertuos ji pati viena, be pritariančios grupės, tik su ištikimuoju fortepijonu priešakyje. Įdomu tai, kad lygiai prieš aštuonerius metus sausį, toje pačioje erdvėje, vyko pirmojo albumo „Laukinis šuo dingo” pristatymo koncertas, po kurio itin ryškiai sužibo Alinos žvaigždė. Tada visi liko be amo ir kraipė galvas iš kur tas kerintis balsas atsirado. Po to Alinos visur pasidarė daug, ir mes (tie, kurie prieš tai jos muziką žvejojome d.poezijos svetainėje ar iš Cafe de Paris įrašų) negalėjom patikėti, kad „Vaiduoklius” groja radijo stotys. Tokia ta praeitis. O kokia Alina dabar? Kaip jos balsas, ar vis dar keri savo aidu toje pačioje Kotrynoje? Kas naujo?
Toliau skaityti ALINA ORLOVA @ šv. Kotrynos bažnyčia 2016-01-20
Šio sezono išskirtinis Vilnius City Operos komandos darbas. Sukviesti puikūs solistai, pirmo gruodžio savaitgalio operos vakarų maratoną Vilniuje nutvieskė meistrišku atlikimu. Tai nėra vien tušti žodžiai, nes operos žanras atlikėją apnuogina iki pat gelmių. Jei solistas yra meistras, tuomet jo arijų puikumas operos scenoje padidėja beveik trigubai. Jeigu jis būtų prastas, tai ir nepasislėptų ant scenos nei tarp lakoniškų dekoracijų, nei už orkestro intarpų. Juk kartais operos fanai eina į jau kelintą kartą girdėtą spektaklį, tam, kad paklausytų savo favorito arijos.
Pirmą kartą „Lowlands” akordai buvo išgirsti metų pradžioje, Litexpo Knygų mugės Muzikos salėje. Ten Saulius Petreikis su nedidele dalimi visos komandos pristatė albumą. Manau niekas nesuprieštaraus, kad Saulius vienintelis toks multiinstrumentalistas Lietuvoje (o gal ir pasaulyje?), tad galima tik pasidžiaugti, kaip jis scenoje, žongliruodamas su neįsivaizduojamu kiekiu muzikos instrumentų, puikiai jaučiasi ir muzikuoja. Jo kuriamo skambėjimo visuma būna gyvybinga, maloni ir įpučianti šilumos. Neslėpsiu, jeigu kokio nors koncerto anonse pamatau Sauliaus Petreikio pavardę, tai pasidomiu renginiu įdėmiau, nes tikimybė, kad ten skambėsianti muzika bus kokybiškai atlikta, – padidėja.
Kauno šokio teatras „Aura” premjerą „Monstras” pristatė dar pavasarį „Naujasis Baltijos šokis” festivalio metu. Puikiai pamenu, kaip graužiausi nagus, kad negalėjau nueiti į pasirodymą, nes buvo kitų svarbių planų. Šį rudenį „Monstras” buvo sušoktas Kaune, Klaipėdoje, tada nuvežtas į Prancūziją ir šią savaitę, gruodžio 4 d. Vilniui vėl buvo suteikta galimybė pamatyti dar šviežiai kvepiantį spektaklį.
Suspėjau apsilankyti tik trijuose koncertuose. Tai buvo, šių metų festivalį”Gaida” pradėjęs, vinimi tapęs Terry Riley, ne ką mažiau laukta London Sinfonietta ir nepelnytai nuvertintas (taip sprendžiu, nes salėje buvo nemažai tuščių vietų), festivalio uždarymo koncertas.
Kauno Dramos teatro Rūtos salėje šokio spektaklio pradžia pasitiko ne šokiu, o žodžiais. -Walk with me. Iškart man išsprūdo mintis -oi, kodėl, kodėl ji kalba, juk turėtų šokti.