Šiandien Komptonas (Compton), miestas Los Andželo apygardoje, nebėra laikomas pačiu pavojingiausiu Valstijose, bet prieš trisdešimt metų niekas kitaip nekalbėjo. Žmogžudysčių skaičius dėl nusikalstamo pasaulio gaujų karų čia buvo pasiekęs piką. Bet tai nesutrukdė čia susiformuoti gangster repo vėliavnešiams N.W.A. (Niggaz Wit Attitudes), tarp kurių kaip žinia (ar kažkieno , kaip, pavyzdžiui, mano iki filmo, nežinia) buvo Dr. Dre, amžinatilsis Eazy-E ir Ice Cube. Sava muzika jie darė revoliuciją ir pateko į istorijos puslapius.

Apie visą tai filmą, pavadintu kaip ir debiutinis N.W.A. albumas, „Straight Outta Compton” susuko F. Gary Gray’jus, kuris savo karjerą pradėjo režisuodamas hiphopo ir R&B žvaigždžių (Ice Cube, Usher, Cypress Hill, Dr. Dre) vaizdo klipus.

Pustrečios valandos muzikalaus vaizdo apie muzikos gimimą prarijau vienu kvėptelėjimu. Scenarijaus kūrėjai tikrai pasistengė ir visos jų pastangos ne veltui įvertintos Oskaro nominacija. Toliau skaityti [kinas:] STRAIGHT OUTTA COMPTON (2015, rež. F.Gary Gray) →

Net du Amerikos nepriklausomo kino režisieriaus Noacho Baumbacho filmai metų laikotarpyje buvo per daug geri, kad tai būtų tiesa. Bet jam tai pavyko, ir netgi labai pavyko – sukūrė du puikius sarkastiškus filmus „While We’re Young” ir „Mistress America”. O jeigu prie šių dar prijungtume 2012-ųjų „Frances Ha”, gautume visai neblogą Baumbacho filmų trilogiją apie nerimą ir desperaciją, su kuriais susiduria trisdešimtmečių jaunuolių karta.

Mūsuose dar gan mažai pažįstamas Baumbachas savo kūrybiniu krikštatėviu vadina Wesą Andersoną, su kuriuo bendradarbiavo rašydamas scenarijus filmams „The Life Aquatic with Steve Zissou” ir „Fantastic Mr Fox “. Nors šių režisierių vizualinis stilius skirtingas, bet jie turi ir bendrumo – geba kurti subtilaus humoro komedijas, lyg alternatyvą Holivudo niekalams.
„Mistress America” – šviežiausia Baumbacho juosta, kol kas dar nepristatinėjama Lietuvoje, bet tikiuosi, kad kino platintojai pastebės ir pristatys šį filmą žiūrovams.

„Mistress America” kaip ir „Frances Ha” karaliauja aktorė Greta Gerwig, kuri ne tik atlieka pagrindinį vaidmenį, bet ir antrą kartą tampa scenarijaus bendaautore (kartu su Bauchmanu). Gretą Gerwig galima vadinti Bauchmano mūza, nes abu, kartu kurtieji, filmai išsiskiria iš kitos Bauchmano kūrybos woodyallen’iška atmosfera, Gerwig charizmatišku vaidmeniu ir naiviai optimistiškais personažais. Kino pasaulyje juokaujama, kad ši auksinė porelė draugaujanti ne tik kūrybiniuose procesuose, kepa scenarijus tiesiog prie bendro pusryčių stalo. Toliau skaityti [kinas:] MISTRESS AMERICA (rež. Noach Baumbach, 2015) →

Niekur nepabėsim nuo to, jog dauguma šiame sąraše minimų filmų yra sukurti ne 2015-aisiais, tad tas pavadinimas „Geriausi 2015 metų filmai” turėtų būti suprantamas, kaip naujausi filmai, matyti per 2015-uosius.

Gero žiūrėjimo.

Esmė

MAŽASIS KENKENAS / P’TIT QUINQUIN (2014), rež. Bruno Dumont

Be didelio aplinkinio ažiotažo atėjęs ir su 2015-ųjų „Kino pavasariu”  nuėjęs filmas iki šiol man liko kaip ryškiausias pastarojo meto kūrinių, kurį norisi žiūrėti dar ir dar. Toliau skaityti G.eriausi 2015 metų filmai →

„Man gražu, kai žmogaus  galva virš debesų, o kojos ant žolės”

[Eimuntas Nekrošius]

Lapkričio 16 – 30 d. „Skalvijos“ kino centras teatro mėgėjus kvietė į lietuviškų dokumentinių filmų ciklą „Scena“, kurį sudaro penki šiemet sukurti pasakojimai, vienaip ar kitaip susiję su scenos menu ir jo dalyviais (Krystianu Lupa, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi).

Man jau senai buvo smalsu praverti Eimunto Nekrošiaus teatro užkulisius, pažinti šį kūrėją kaip asmenybę, bent akies krašteliu žvilgtelėti į jo darbo metodus ir pan. Kažkiek šį norą kadaise numalšino Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių”, o dabar iš dar arčiau, teatro genijaus darbo ir kūrybos užkulisius mums demonstruoja Audronis Liuga ir Juozas Javaitis dokumentiniame filme „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“.

Filmas susideda iš filmuotos medžiagos Italijoje ir spektaklio „Borisas Godunovas” repeticijų Vilniuje. Veiksmo laikas – šios dienos, tačiau žiūrovas ras ir trumpų fragmentų iš senųjų E. Nekrošiaus spektaklių „Kvadratas”, „Trys seserys”, „Pirosmani, Pirosmani” ir kt. Šios ištraukos įsilieja į filmo audinį tarsi vieningas režisieriaus rašto stiliaus atkartojimas per daug metų, tik kitomis spalvomis, kitais motyvais. Toliau skaityti [kinas:] „EIMUNTAS NEKROŠIUS: nutolinti horizontą” (rež. A. Liuga ir J. Javaitis) →

MANO KARALIUS
Mon Roi (2015) rež: Maïwenn Le Besco

„Skiriamės dėl tų pačių savybių, dėl kurių ir įsimylime”

Sakyčiau, kad tai esminė šio filmo mintis, kurią bando sau pripažinti reabilitacijos centre, po slidinėjimo kojos traumą besigydanti Toni. Čia ji prisimena savo dešimt metų trukusius santykius su Džordžu, o kartu mėgaujasi jaunų vaikinų kompanija, su kuriais kartu gydosi ir leidžia laisvalaikį. Džordžas ir Toni – iš tų porų, kurios negali būti nei kartu, nei atskirai.

Filmas tarsi sulipdytas iš dviejų dalių – beprotiškas, pilnas aistros, jumoro, – jų įsimylėjimo laikotarpio, ir antrasis – po vestuvių, besilaukiant vaiko ir išryškėjus Džordžo silpnybėms, finansinėmis problemomis bei Toni nuotaikų kaitoms. Jie skiriasi, taikosi, pykstasi, mylisi ir vėl skiriasi. Iš tiesų – labai prancūziška!

Restorano savininko Džordžo žavesiui, charizmai, gebėjimui stebinti ir „kabinti makaronus” neįmanoma atsispirti, su tuo sutiks tikriausiai 99% kino salėje šią juostą stebinčių moterų. Toni – rimta mergina, advokatė, bet akla meilė šią intelektualę daro vis labiau pažeidžiamą ir vis labiau gramzdina į depresiją, savidestrukciją. Bent jau man vietomis pasirodė, kad Toni herojė vaizduojama šioje juostojoje kiek jau pernelyg kantria ir naivoka (čia apie jos laukimosi laikotarpį, ilgai ir tyliai taikstantis su Džordžo nesąmonėmis), taip pat ir Džordžas – vietomis pernelyg teatrališkas.

Patiko, kad dauguma dialogų, juokelių (tiek tarp jų, tiek su Toni broliu, draugais) atrodė labai natūralūs, t.y. nesukurti scenaristo, o išplaukę iš realaus gyvenimo (bent jau savajame aš juos įsivaizduočiau). Visgi filme daugiau šypsojausi nei spaudžiau ašaras, nors ir buvo tikrai stiprių, jautrių scenų, bet kaip sakė pati režisierė „Nebūtinai yra tik laiminga ar nelaiminga pabaiga, viskas priklauso nuo pasirinkto požiūrio taško“ Toliau skaityti [dienoraštis:] SCANORAMA 2015 →

Okay, one more time, please!

Lyg savaime suprantama, kad anuomet paskui muziką keliaudavo ir istorijos. Neįprastos, nekasdienės, nedorovingos, nelegalios, dvelkiančios kažkokiu išskirtinumu (ar net nenormalumu), sakančios, jog tai, ką tu girdi yra išgyventa, pajausta ypatingesnių žmonių nei tu. Tos istorijos muzikai savotiškai suteikdavo papildomos vertės ir lyg leisdavo gimti legendoms, kurios kūrėjus paversdavo dievukais, dėl muzikos paaukojusiais ne vien ilgas valandas studijoje.

Tokią muzikinę istoriją porina ir filmas „Love & Mercy”, Toliau skaityti [kinas:] LOVE & MERCY (rež. Bill Pohlad, 2014) →

Beveik prieš metus pristatyta Europos šalių kino forume „Scanorama“, pakviesta į daugiau nei dešimtį tarptautinių festivalių ir apdovanota šešiais nacionaliniais ir dviem tarptautiniais prizais, Giedrės Žickytės dokumentinė juosta „Meistras ir Tatjana” pagaliau atkeliavo ir į Lietuvos kino teatrus.

Filmas pasakoja aistringą, o kartu liūdną ir tragišką fotografo Vito Luckaus, bene geriausio to meto Tarybų Sąjungos fotografo, ir jo mylimosios, mūzos Tatjanos meilės istoriją.

Apie Vitą režisierė dar studijų laikais išgirdo iš vieno olandų žurnalisto, ir kuriam laikui pamiršo, bet bėgant metams, atradus senus interviu užrašus, susidomėjimas šia asmenybe vėl atgimė, tad ėmė susitikinėti su jį pažinojusiais žmonėmis, vėliau aplankė Amerikoje gyvenančią Tatjaną – taip po truputį į vieną ėmė dėliotis fotomenininko paveikslas. Toliau skaityti [kinas:] MEISTRAS IR TATJANA (rež. Giedrė Žickytė, 2014) →