Intellectuals have no taste.

Kaip ta „Jaunystė”? Jei trumpai: graži, bet ne didi.

Pats Sorrentino aukštai užsikėlė savo kokybės kartelę ir ją išlaikyti bus vis sunkiau – gi negali kaskart žavėti žiūrovą akies vyzdyje matomais atspindžiais. Ypatingai formai ima reikėti ir ypatingo turinio, kurio „Jaunystėje” galima pasigesti.

Jeigu vizualinė pusė vis dar maloni akiai, tai rodoma istorija prašosi didesnės gelmės, originalumo. Gal siužeto įspūdį man sumenkino ne taip seniai matytas „Zils Marijos debesys” („Clouds Of Sils Maria”), kuris kiek per kitokią perspektyvą, tačiau gvildena labai panašias problemas, o ir nufilmuotas toje pačioje Šveicarijoje.

„Jaunystėje” viskas lyg ir prasideda logiškai. Du seni draugai leidžia laiką Alpių kalnų kurorte. Vienas ieško sprendimo būsimo savo filmo finalinei scenai, kitas, Toliau skaityti [kinas:] JAUNYSTĖ / YOUTH (rež. Paolo Sorrentino, 2015) →

There were four births, four deaths and an awful lot of scuffles reported.

Oho, kiek dar daug ko mes nežinome apie gyvas legendas. Žinoma, iki „Gimme Shelter” pamatymo man nė į galvą nebūtų atėjusi mintis gūglinti „per kurios grupės koncertą žuvo daugiausia gerbėjų”. Po šio filmo padariau tai. Ir The Rolling Stones nėra rekordininkai, bet čia nesvarbu kiek ir per ką. Dokumentinis „Gimme Shelter” rodo realius kadrus iš vieno gausiausio hipių laikų koncerto, kurio sumanytojai ir pagrindinės žvaigždės buvo Rollingai.

1969-ųjų pabaigoje Rollingai nusprendė trinktelėti atsakančiai – netoli San Francisko surengti nemokamą, gastroles JAV vainikuojantį koncertą, kuris į muzikos istoriją pateko ir kaip muzikos šlovės bei galios, ir kaip tragedijos ženklas.

Filmo pradžioje mes matome kaip Rollingų teisininkas skambina kam reikia, kad koncertas įvyktų, kaip sprendžiamos Toliau skaityti [VDFF:] GIMME SHELTER (1970; rež. Albert Maysles, David Maysles, Charlotte Zwerin) →

Argi bailys taptų kamikadze?

„The Eternal Zero / Eien no 0” („Amžinas nulis”) gimtojoje Japonijoje tapo vienu lankomiausiu visų laikų filmu. Nesunkiai galima rasti informacijos, jog per seansus žiūrovai liejo ašaras. O ir Japonijos kino meno akademija neliko juostai abejinga – skyrė aštuonis apdovanojimus, tarp kurių tiek už geriausią filmą, tiek už geriausią režisūrą ir vaidmenį. Vakarai į visą tai atsakė kalbomis apie atsigaunantį Japonijos militarizmą, žiniomis, jog japonų premjeras Shinzo Abe palankiai atsiliepė apie filmą dėl to, jog Naoki Hyakuta, knygos, pagal kurią pastatytas filmas, autorius, yra geras šio draugas, o filmo siužetas buvo narpliotas ir išnarpliotas taip, jog atsiskleistų visas fabulos netikroviškumas.

Pabėgant nuo abiejų Perl Harboro įvykių pusių norisi pasakyti, jog „The Eternal Zero” nėra kažkas ypatinga kino istorijoje. Toliau skaityti [kinas:] THE ETERNAL ZERO / EIEN NO 0 (rež. Takashi Yamazaki; 2013) →

Pastaruoju metu pasinešiau ant dokumentikos. Ir taip jau sutapo, jog dauguma peržiūrėtų filmų sukosi apie įvairius JAV įvykius: apie ekoterorizmą „If a Tree Falls: A Story of the Earth Liberation Front”, apie finansinės krizės ištakas „Inside Job”, apie reklamą filmuose „The Greatest Movie Ever Sold”, apie karą „Hell and Back Again” ir „Dirty Wars”. Būtent pastarasis paliko didžiausią įspūdį.

„Hell and Back Again” (2011) lyg padaro puikią įžangą: vienoje jautrioje scenoje matome Amerikos karius, saugančius vietinius nuo talibų, diskutuojančius su Afganistano vietiniais gyventojais. Vietiniai sako: „Jeigu jūs dingtumėt iš mūsų gyvenvietės, tai mes galėtume čia parsivesti savo vaikus ir vėl normaliai gyventi. Palikite šią vietą. Mes jau penkias naktis gyvename prie upės, ne savo namuose. Mes negalime pasipriešinti Talibanui ar jums. Talibai atvyksta, pašaudo ir išvyksta, tada pasirodot jūs ir vėl visą kaimą apšaudot. Taip žūsta mūsų vaikai. Iš vienos pusės į mus šaudo talibai, iš kitos – jūs. Patruliuokite keliuose, o ne mūsų namuose”. Toliau skaityti [kinas:] DIRTY WARS (2013, rež. Rick Rowley) →

„Kino pavasaris” jau mūsų kiemuose ir teatruose. Ta proga dalinamės įspūdžiais apie tai, kas jau matyta:

SENUKAI IR GEIZERIAI / LAND HO! (2014), rež. Aaron Katz, Martha Stephens

Islandiškas marketingas ir tikra vyriška draugystė filme „Senukai ir geizeriai“

Reikjavíkas, prabangių restoranų ir naktinio gyvenimo gurmanų sostinė, įspūdingi Skogaro apylinkės slėniai, Jokulsarlono ledyninės kilmės ežeras, su didžiuliais plūduriuojančiais aisbergais, spalvingi Landmannalaugaro kalnai, galingas, kvapą gniaužiantis Gulfoso krioklys, Strokuro geizeris, pasiekiantis net 40 metrų aukštį ir migloje paskendusi, natūraliai karštomis vandens versmėmis betrykštanti Žydroji lagūna. Iš tiesų – kas atsisakytų pasisvečiuoti Islandijoje, ypač kai tau septyniasdešimt? – tarsi klausia režisieriai Aaronoas Katzas ir Martha Stephens, kurių juosta „Senukai ir geizeriai“ šįmet pristatoma „Kino pavasario“ festivalio VIASAT komedijų programoje. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2015 →