Penkiems Oskarams nominuotas, tačiau nei vieno negavęs, filmas „Foxcatcher” pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją apie brolius Šulcus – geriausius JAV imtynininkus, tapusius ir pasaulio, ir olimpinių žaidynių čempionais. Tarp Marko ir Deivo tvyro šiokia tokia trintis, nes vyresnėlis Deivas mėgaujasi didesniu populiarumu visuomenėje. Nesantaiką dar labiau paaštrina milijonierius Džonas du Pontas, įkalbinęs Marką treniruotis jo vadovaujamai komandai…

Nežinodamas tikrosios istorijos, gerą gabalą filmo maniau, kad viskas baigsis įprastai holivudiškai – su laiminga pabaiga ar su pergalinga amerikietiškojo didvyrio šypsena prieš prasidedant titrams. Žodžiu, tikėjausi dar vieno ekranizuoto Rokio Balboa, bet negavau nieko panašaus. „Foxcatcher” per dvi valandas nugramzdino į tokią gilią depresijos, liūdesio ir šizofreniškos atmosferos duobę, kad neištraukė iš ten nė pasirodę titrai. Po peržiūros norėjosi tik greičiau pamiršti galvoje įsivyravusią sumaištį ir slogumą, bet atsikratyti paranojiškojo du Ponto paveikslo nėra lengva. Toliau skaityti [kinas:] FOXCATCHER (rež. Bennett Miller, 2014) →

„Vaizduotės žaidimas” pretenduoja nurauti net aštuonis Oskarus, įskaitant už geriausią metų filmą. Filmas tikrai geras, vertas būti tarp metų geriausiųjų, nors į Olimpo viršūnę nekelčiau.

Rodoma biografinė istorija sukasi aplinkui Alaną Tiuringą, kiek išprotėjusį geriausią britų kriptografą, kompiuterijos pionierių ir tragiškai gyvenimą baigusį homoseksualą.

Kūrėjai koncentruojasi į tuos laikus, kai Tiuringas vadovavo slaptai mokslininkų grupei, siekusiai nulaužti garsiąją vokiečių šifravimo mašiną „Enigmą”, tačiau paraleliai pateikiama siužetinė linija iš Tiuringo mokyklinių laikų bei paskutiniųjų gyvenimo metų. Ekrane be jokio stopčiojimo ir pagražinimo veriasi didžios asmenybės portretas – kiek išprotėjusios ir asocialios dėl kamuojamo Aspergerio sindromo, neturinčios draugų ir nesuprantančios humoro. Situacija su laiku pasikeičia, žiūrovas Tiuringą pamilsta, tačiau kūrėjai jo charakterio savybių neidealizuoja Toliau skaityti [kino teatre:] VAIZDUOTĖS ŽAIDIMAS / The Imitation Game (rež. Morten Tyldum, 2014) →

Vienas iš tų amerikietiškų mažo biudžeto indie filmų, kokių pastaruoju metu užderėjo gal net per gausiai, ir kuriuose dramatiškos situacijos vystomos saikingai atmiešiant juodu ar baltu humoru. Pažiūrėjęs tokį filmą jautiesi nei per daug praturtėjęs, nei labiau pažinęs kino meną, tačiau tuo pačiu nesijauti tuščiai praleidęs porą valandų prie banalaus žiūralo.

„The Skeleton Twins” – vienas iš tokių.

Juosta prasideda scena, kurioje Megė nusprendžia palikti šį pasaulį, bet ji nespėja saujoje laikomų tablečių susiberti į burną – skambutis iš ligoninės praneša, jog po bandymo nusižudyti ten pateko dvynys brolis Milas. Nuo to momento ilgus metus nebendravę dvyniai imasi keisti savo gyvenimą, padeda vienas kitam ir sau.

Juosta lengvai slysta per smegenis ir akis – ne veltui Sundance’o kino festivalyje buvo įvertina už nuostabų scenarijų. „Dvynių” duetas Bill Hader ir Kristen Wiig žiūrisi įtikinamai ir nepriekaištingai įkūnija keistokus personažus. Toliau skaityti [kinas:] THE SKELETON TWINS (rež. Craig Johnson, 2014) →

„…This is Ground Control
to Major Tom
You’ve really made the grade
And the papers want to know whose shirts you wear
Now it’s time to leave the capsule 
if you dare..”

Legendinė Davido Bowio daina „Space Oddity” skamba šio filmo finalinėje scenoje, o kartu gan tiksliai atspindi magišką, šyzovą „Apie paukščius ir žmones” („Bird People”) juostos atmosferą.

Įdomus sutapimas tame, kad praėjusiais metais kino padangėje sulaukėme net dviejų dėmesio vertų filmų apie „paukščius-žmones”. Be „Birdman” pasirodė ir  prancūzų režisierės, scenaristės Pascal Ferran, kino mylėtojams žinomos iš „Lady Chatterley” (2006 m.) versijos, darbas „Apie paukščius ir žmones”, kurį turėsime galimybę pamatyti šių metų „Kino pavasario” programoje. Toliau skaityti [kinas:] APIE PAUKŠČIUS IR ŽMONES / Bird People (rež. Pascal Ferran; 2014) →

Kas pasidarė filmų anonsų kūrėjams? Jie specialiai daro pristatomuosius filmukus tokius, kad visas siužetas per porą minučių būtų patiektas lyg ant lėkštutės? Paprastai aš jų specialiai nežiūriu, bet „Didelės akys” „prisistatė” man kino teatre prieš kažkurį kitą filmą. Žinoma, nesinorėjo tikėti, kad didysis Timas Burtonas nepateiks daugiau gražių vaizdelių. Deja, reikia pasakyti, kad nepateikė. Visa esmė ir prasmė jau buvo aiški, tiesiog teko laukti pabaigos, kurioje atsiskleidė vienintelis juostos nežinomasis – kaip baigsis teismo procesas.

Žodžiu, jeigu nematėte „Didelių akių”, taip vadinamo, „treilerio”, tai jo ir nežiūrėkite – tada apturėsite visai neprastą biografinę juostą apie Amerikos dailininkę Margaret Keane ir jos antrąjį vyrą Walterį, kuris pasisavina žmonos paveikslų autorystę, ir maudosi šlovės spinduliuose, kai tuo tarpu Margaret tiesiog … piešia. Piešia vieną paveikslą po kito. O kiekviename paveiksle telpa jos firminis braižas – neproporcingai didžiulės žmonių ar gyvūnų akys, kuriose telpa labai daug. Toliau skaityti [kino teatre:] DIDELĖS AKYS / Big Eyes (rež. Tim Burton, 2014) →

Kažkur teko užmatyti patarimą prieš „Baltą dievą” (White god / Fehér Isten) nežiūrėti filmo anonso, nes jame atskleidžiamos pagrindinės, galinčios nustebinti siužeto linijos. Prie šio patarimo norėtųsi pridurti, jog geriau neskaityti ir tekstinio aprašymo (BEI ŠIO TEKSTO), nes jame pateiktas teiginys apie šunų sukilimą prieš žmoniją, yra „Balto dievo” kulminacinis įvykis, kuris tikrai mažiau informuotą žiūrovą gali labiau nustebinti.

Deja, buvau ir pažiūrėjęs, ir paskaitęs, tai to sukilimo, panašaus į „Beždžionių planetos aušrą” (ačiū dievui, buvo nepanašu), laukimas šiek tiek prailgo. Filmo pristatomoji informacija apgaulingai suformavo lūkestį pamatyti ypatingą gyvūnų maištą, o iš tikrųjų „Baltas dievas” rodo universalią, kiek nuspėjamą istoriją apie vienišumą ir susvetimėjimą ne tik tarp žmonių ir šunų, bet ir tarp skirtingų žmonių kartų, tėvų ir vaikų. Toliau skaityti [kino teatre:] BALTAS DIEVAS / Fehér Isten (rež. Kornél Mundruczó, 2014) →

We are all different. However bad life may seem, there is always something you can do, and succeed at. While there is life, there is hope.

Penkiems Oskarams nominuota ir daugybę kitų apdovanojimų jau laimėjusi juosta „Visko teorija” pasakoja apie Stepheną Hawkingą, garsiausią mūsų laikų fiziką, kurio pasisakymų vienokia ar kitokia tematika galima rasti net delfiuose. Filmas remiasi pirmosios Stepheno žmonos Jane Wilde atsiminimais, suguldytais knygoje „Kelionė į begalybę. Gyvenimas su Stivenu” (Travelling to Infinity – My Life with Stephen). Tuo „Visko teorija” ir ypatinga,- filmą galima stebėti tiek kaip S. Hawkingo biografinių faktų ekranizaciją, tiek kaip su realiu asmeniu nesusijusią dramą, kurioje moteris savo gražiausius gyvenimo metus paaukojo vyrui. Vyrui, kuris dėl raumenų nervus paralyžuojančios ligos pagal daktarų prognozes turėjo palikti šį pasaulį po dvejų metų, kažkur praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje, o tebegyvena po šiai dienai. Toliau skaityti [kino teatre:] VISKO TEORIJA / The Theory of Everything (rež. James Marsh, 2014) →