Temos Archyvai: Kinas

[„Žiemos ekranai”:] „VANDOMO AIKŠTĖ” (rež. Nicole Garcia; 1998)

„Vandomo aikštė” (orig. „Place Vendôme”) – vienas iš populiaresnių režisierės, aktorės, scenaristės Nicole Garcia (kurios filmų retrospektyva bus pristatyta šių metų prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai”) juostų. Ši kūrėja savo portfolio turi ne vieną dėmesio vertą filmą, tačiau „Vandomo aikštė” išsiskiria rafinuota aplinka ir vertingiausiu filmo brangakmeniu pagrindiniame vaidmenyje – Catherine Deneuve.

Filmas pavadintas istorinės Paryžiaus Vandomo aikštės, apsuptos kolonijinės architektūros prabangiais pastatais, vardu. Viename iš tų pastatų kadaise Napoleonas vedė Džozefiną, o šiandien čia įsikūręs prabangus viešbutis Ritz Paris, patys madingiausi dizainerių butikai ir viena prabangi juvelyrinė parduotuvė, kurioje kaip tik ir užsisuka filmo veiksmas.

Vincentą Mailvert, prestižinės juvelyrinės parduotuvės savininką, matome labai trumpai – dėl prastos finansinės verslo padėties jis pasitraukia iš gyvenimo, likimo valiai palieka alkoholikę žmoną (dūsaudamas, kaip ji pati savimi pasirūpins, kas jai primins kada reikia vaistus išgerti ar į plaukimo treniruotę nuvažiuoti) ir septynis vertingus deimantus, apie kuriuos dieną prieš mirtį prasitaria viskam abejingai žmonai. Štai čia ir prasideda tikrasis filmo veiksmas. Toliau skaityti [„Žiemos ekranai”:] „VANDOMO AIKŠTĖ” (rež. Nicole Garcia; 1998) →

[kinas:] КИНО ПРО АЛЕКСЕЕВА (rež. Михаил Сегал; 2014)

blog_entry_643267

Neleidau sau skirti pusvalandžio internetinių puslapių vartaliojimui vardan to, kad iškasti informaciją, buvo iš tikrųjų ar nebuvo ant svieto toks  Nikolajus Vasiljevičius Aleksejevas (Николай Васильевич Алексеев). Nėra gi didžio skirtumo. O štai filmas apie Aleksejevą yra ir yra visai ne prastas.

Kolia (tobulai vaidinamas jau akivaizdžiai į pensijinį amžių įžengusio Zbujievo) stumia jau paskutiniąsias dienas kažkokiame Rusios kaime, kai kartą lyg iš dangaus nukrenta telegrama, iškelsianti visą žmogelio istoriją, kurioje anais, sovietiniais, laikais Kolia buvo talentingas bardas, palikęs pėdsaką ne vieno žymaus žmogaus gyvenime. Ne, gyvo Tarkovskio ekrane neišvysite, tačiau Makarevičius ne tik sušmėžuos, bet ir sudainuos… Toliau skaityti [kinas:] КИНО ПРО АЛЕКСЕЕВА (rež. Михаил Сегал; 2014) →

[kinas:] PREDESTINATION (rež. The Spierig Brothers, 2014)

predestination

„Predestination” gal ir nevertas ypatingo kinematografinio dėmesio, tačiau mėgstantys visokius siužetinius mokslinės fantastikos mindfuck‘us gali likti maloniai nustebę.

Kelionių laiku pagimdytų nonsensų kine galima aptikti ne vieną ir ne du: nuo klasikinių Wells’o „Laiko mašinos” ekranizacijos ir komiškos Zemeckio „Atgal į ateitį” trilogijos iki šviežesnių mažo biudžeto „Laiko nusikaltimų” ir „Coherence” bei veiksmo pripildyto didžiabiudžetinio „Laiko kilpos”.

Pagal genialiojo ir vieno kiečiausių kelionių laiku temos narstytojo Roberto A. Heinleino apsakymą pastatyta juosta traukia akį profesionalia Ethano Hawke’o vaidyba ir siužetu, kuris, tiesą sakant, visuose iki šiol matytuose laiko kilpų kuriozuose gali būti savotiška balta varna. Dėl to, kad šioje juostoje nesunku surišti visus galus, ir dėl to, kad viską sudėliojus į savas vietas, vaizdas priverčia prunkšti iš absurdo ir kaifuoti iš malonumo. Toliau skaityti [kinas:] PREDESTINATION (rež. The Spierig Brothers, 2014) →

[kinas:] ATKIRTIS / WHIPLASH (rež. Damien Chazelle, 2014)

whiplash-movie-poster-2014-1010770812

Daktaro Hauso prototipas atkeliavo ir į mokymo įstaigą. Šįkart toks tipažas apsireiškė vienoje geriausių JAV muzikos mokyklų. Į ekscentriško, tačiau be galo talentingo mokytojo diriguojamą orkestrą pakliūti pavyksta tik vienetams. Ir tie vienetai žino, jog, per stebuklą patekus orkestro sudėtin, lauks dar didesnis išbandymas – ten išsilaikyti. Tarp tokių dirigento pastebėtųjų atsiduria jaunas būgninkas Andrew Neimanas. Stebuklas įvyksta ir tuo pat metu prasideda košmaras.

Tragikomiška drama meistriškai sumontuota iš laiko patikrinto recepto, kurį galima pavadinti „per kančias į žvaigždes”. Tokių mokytojų ir mokymo metodų, kai viena ranka glosto, o kita plaka, kiekvienas yra matęs ne vieną, ir ne du. Tik anksčiau tokią praktiką dažniau buvo galima užmatyti kovos menų filmuose. „Whiplash” jaunasis herojus panašus į tuos Šaolino Toliau skaityti [kinas:] ATKIRTIS / WHIPLASH (rež. Damien Chazelle, 2014) →

[kino teatre:] AMŽINAI STILINGOS (rež. Lina Plioplytė, 2014)

Vakar sausakimšoje kino teatro salėje įvyko režisierės Linos Plioplytės filmo „Amžinai stilingos” (orig. „Advanced style”) premjera. Prisipažinsiu, laukiau šio filmo ir sulaukusi nė kiek nenusivyliau, priešingai – rekomenduoju jį pamatyti visoms Lietuvos panelėms, moterims, damoms, visoms be jokio amžiaus cenzo, nes tai įkvepianti juosta apie gyvenimo teatrą, kuriame stilingai atlikti pagrindinį vaidmenį niekada ne vėlu. Net tada, kai tau daugiau nei devyniasdešimt.

Lina Plioplytė į Ameriką išvažiavo laimės ieškoti prieš gerą dešimtmetį ir jau šešerius metus gyvena Niujorke. Nors Lina studijavo žurnalistiką (čia ir ten), trauka filmavimui ir montavimui paėmė viršų. Stilingąsias močiutes filmui Linai padėjo atrasti bičiulis fotografas Ari Sethas Cohenas, kuris jas fotografuodavo Niujorko gatvėse ir nuotraukas talpindavo į tinklaraštį. Sužavėta garbingo amžiaus moterų charizma, elegancija, stiliaus pojūčiu (Cohenas nuotraukoms rinkdavosi modelius ne jaunesnius kaip 50 metų) Lina nusprendė idėją perkelti į kino juostą.  Keletos minučių filmukai patalpinti Youtube sulaukė didžiulio susidomėjimo, tad režisierė nepabūgo imtis pilnametražės juostos, kur išsamiau atskleidžia šių žavingų moterų požiūrį į pasaulį ir gyvenimo būdą. Toliau skaityti [kino teatre:] AMŽINAI STILINGOS (rež. Lina Plioplytė, 2014) →

[kinas:] THE WAY HE LOOKS / Hoje Eu Quero Voltar Sozinho (rež. Daniel Ribeiro, 2014)

Hoje-EU-QUERO-VOLTAR-SOZINHO_01

Filmas tikrai vertas žiūrėjimo. Nors homoseksualumo tema kine jau darosi atgrasi, pabodusi ir nebestebinanti. Žinoma, kūrėjai verčiasi per galvą ir vieną išskirtinumą papildo kitu.

„Hoje Eu Quero Voltar Sozinho” (The Way He Looks) matome aklą paauglį Leonardą, kurį kasdien iš mokyklos iki namų vartelių parlydi jį įsimylėjusi, tačiau jausmus slepianti klasiokė Džovana. Paprasta istorija susijaukia, kai į klasę ateina naujokas Gabrielis, įklampinantis neregintį vaikiną į nepatirtos vyriškos meilės sūkurį.

Filmas sukasi apie tą paprasčiausią ir sudėtingiausią dalyką – meilę, kuri reikalinga tiek reginčiam, tiek nereginčiam, tik brazilas Daniel Ribeiro lyg sako, kad tam tikromis aplinkybėmis mūsų seksualumą ir pakraipą gali įtakoti tas, kuris pirmas pasibeldžia į tavo duris. Kas ten žino, kaip būtų buvę, jei Džovana būtų ėmusi jautį už ragų? Bet Ribeiro nepasakoja alternatyvios istorijos. Režisierius ir scenaristas pasitelkia gyvą pasakojimo stilistką, gražią muziką (Belle & Sebastian), Toliau skaityti [kinas:] THE WAY HE LOOKS / Hoje Eu Quero Voltar Sozinho (rež. Daniel Ribeiro, 2014) →

[kinas:] THE BABADOOK (rež. Jennifer Kent, 2014)

the-babadook-poster-review-the-babadook-2014

Paprastai siaubo filmai nėra mano arkliukas, tad labai nesumeluosiu sakydamas, kad tai vienintelis šiemet matytas tokio žanro filmas. O ėmiausi jo dėl Metacritic ir „pomidorų”, kur „The Babadook” įvertintas atitinkamai 90/100 ir 96 %, kas pakankamai suintrigavo. Ir tikrai ši juosta iš Australijos verta dėmesio.

Viskas prasideda kiek šabloniškai: avarija, po kurios motina lieka viena auginti sūnų, tikintį palovyje tūnančiais monstrais, šiurpi, vis į namus sugrįžtanti, knyga apie Babaduką ir vis intensyvėjantis paranormalus veiksmas. Lyg ir nieko ypatingo, tačiau gerą filmo valandą nereikia jokių bildukų ir vaiduoklių (nelabai jų ir yra), nes visą dėmesį kausto kitas monstriukas – nesivaldantis šešiametis (Noah Wiseman) ir dėl to iš proto einanti jo motina (Essie Davis).

Įtampa, panašios situacijos ir žiūrovo priešiškumas vaikui netrunka pasiekti „Pasikalbėkime apie Keviną” lygį, kai jau norisi paimti ir vaiką ne tik supurtyti, ar nuvesti pas psichologą, bet ir nubausti fiziškai. Toliau skaityti [kinas:] THE BABADOOK (rež. Jennifer Kent, 2014) →