Po.

Šiemet nusprendžiau padaryti eksperimentą ir „paprievartauti” „Scanoramą” – skirti prioritetą šiaurietiškiems filmams. Gi būtent iš jų ir gimė Šiaurės šalių kino forumas, vėliau Šiaurę pakeitęs į Europą. Programa „Naujienos iš Šiaurės” turėjo 21 filmą, iš kurių liko nematyti keturi. Tikėtina, kad vardan ne pačių geriausių kino pavyzdžių paaukojau – kaip girdėjau iš atsiliepimų – puikius filmus „Spec. klasė” ir „Žmogiškasis kapitalas”, tačiau tikrai nesigailiu. Viską per porą savaičių pamatyti sudėtinga, o filmų buvo daug.

Išskirti ir kaip didžiausią įspūdį padariusius norisi paminėti šiuos: „Realybės šokis” ir „Žemės druska”, taip pat „Vaikystė” ir „Panelė Prievarta”. Liūdna, kad tai ne skandinaviškos juostos. Matyt, tikrai skandinavų kino lygis paskutiniu metu kiek krito: net garsūs režisieriai, iš kurių daug tikėjausi, Roy’us Andersson’as ir Hans’as Petter’is Moland’as, neparodė savo geriausios formos. Bet jei jau būtinai reikėtų rinktis, tai iš šiaurietiškų rekomenduočiau „Force Majeure”. O filmų šiaip netrūko ir žiūrėti ką tikrai buvo. Ačiū organizatoriams ir iki kitų metų.

ZILS MARIJOS DEBESYS
Clouds of Sils Maria, 2014, rež. Olivier Assayas
Toliau skaityti [dienoraštis:] SCANORAMA 2014 →

Christopheris Nolanas jau yra tapęs tuo Didžiuoju, kurio filmus galima žiūrėti be jokio išankstinio pasiruošimo, nes vis tiek pamatysi masiškumą, didingumą, epiškumą, specialių efektų pluoštą ir nebanalų siužetą. Net po netobulo „Tamsos riterio sugrįžimo”  Nolano gebėjimu kurti Kiną neabejojau, tačiau po „Tarp žvaigždžių” mano tikėjimas susvyravo.

Naujasis anglo filmas sukurtas pagal kartu su Christopherio broliu Jonathanu parašytą originalų scenarijų, kuris pasakoja futuristinę istoriją apie netolimą Žemės ateitį. Dėl klimato pokyčių kilusios sausros ir dulkių audros naikina pasėlius, todėl žmonijai vis sunkiau išgyventi dėl maisto trūkumo. Kol eiliniai žmonės kovoja su dulkėmis ir amarais, grupelė slapčia dirbančių NASA mokslininkų žino paslaptį, kuria siekia pasinaudoti naujos, tinkamos gyventi žmonėms, planetos paieškai. Taip į kosminę kelionę leidžiasi ketverių žmonių komanda, kurioje užu vairo sėdi pagrindinis veikėjas Kuperis, vaidinamas Matthew McConaughey. Toliau skaityti [kino teatre:] TARP ŽVAIGŽDŽIŲ / Interstellar (rež. Christopher Nolan, 2014) →

Teisūs yra tie, kurie sako, kad pustrečios valandos indiškasis „Barfi!” stokoja originalumo. Oskarui geriausio užsienio šalies filmo kategorijoje siūlytame filme galima atpažinti daug vakarietiškos kultūros įtakų: nuo čapliniško komizmo iki Jackie Chano filmuose matomų gaudynių choreografijos ir „Amelijos iš Monmartro” atmosferos bei Yanno Tierseno akordeoninio garso takelio. Pastarasis (sukurtas Pritamo Chakraborty) veik nenutrūkdamas ausį džiugina visą pirmąją filmo dalį, kol vėliau virsta į kiek liūdnesnį fortepijoninį foną. Muzika šioje juostoje labai svarbi, nes pagrindinis veikėjas Barfi – kurčnebylys, savo žodžius, jausmus, išgyvenimus perduodantis pasauliui pantomimomis.

Barfi meilės ir gyvenimo istorija ir liūdna, ir linksma, tačiau visose scenose vienodai gerietiška ir tyraširdiška. Toliau skaityti [kinas:] BARFI! (rež. Anurag Basu, 2012) →

Filmo pabaigoje skambanti prancūziška/angliška Mary Moor „Pretty Day”  leidžia suprasti tik žodžius “it’s a pretty way to die”, bet to iš esmės pakanka, kad geriau (nors ir ne iki galo) suvoktum kanadiečio režisieriaus Denis Côté filme „Vik ir Flo pamatė lokį” (Vic + Flo ont vu un ours / Vic + Flo Saw a Bear) siunčiamą žinutę apie „laimingą” mirtį. Ir negalima nesistebėti kiek gluminančiu tuo, filme rodomu, „nuostabiu” gyvenimo finišu, kuriame galima įžvelgti ir olandiškų Alexo van Warmerdamo absurdo, ir daniškų Larso von Triero nepatogių akiai vaizdų.

Juostos pradžioje matome buvusią kalinę, kuri atvyksta į nuošalią paralyžuoto tėvo sodybą. Pagyvenusi moteris kartu su jaunesne drauge, taip pat buvusia kaline, trokšta pradėti naują gyvenimą, tačiau jai normaliai gyventi neleidžia tiek giminaičiai, tiek lygtinio paleidimo sąlygas prižiūrintis pareigūnas, tiek mylima draugė… Toliau skaityti [kinas:] VIK IR FLO PAMATĖ LOKĮ (2013, rež. Denis Côté) →

Filmo „Atostogos Italijoje” istorija prasidėjo prieš ketverius metus, kuomet Didžiosios Britanijos televizijoje buvo pradėtas rodyti serialas „Kelionė”. Michael‘o Winterbottom‘o režisuotame seriale puikiai žinomi ir britų mylimi aktoriai Steve’as Cooganas ir Robas Brydonas vaidino savo pačių „pakoreguotas” versijas. Vyrukai tuomet keliavo po Šiaurės Angliją, o pagrindinis jų kelionės tikslas buvo aplankyti žymiausius šio regiono restoranus. Po puikių atsiliepimų buvo susuktas ilgametražis „Kelionė” (The Trip), o šiemet pristatytas jau antrasis serialo sezonas ir jį lydintis pilnametražis „Atostogos Italijoje”, kur valgio ir gyvenimo gurmanai inspektuoja Italijos restoranus – Cooganas ir Brydonas keliauja Didžiųjų Romantizmo poetų keliais, pakeliui vertina prašmatniausių, ištaigingiausių restoranų pasiūlą bei diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis

„Atostogos po Italiją” tarsi susideda iš trijų pagrindinių komponentų: Coogano ir Brydono apkalbamų aktorių parodijavimo, lyg iš reklaminių brošiūrų trauktų pritrenkiančių Italijos kraštovaizdžių ir iš kulinarinių ekskursų po keliautojų lėkštes. Ravioliai, spagečiai su jūros ežiais, jūros gėrybės, regioniniai vynai – tai tik nedidelė dalis iš žiūrovui keliančio apetito meniu. Toliau skaityti [kino teatre:] ATOSTOGOS ITALIJOJE (rež. Michael Winterbottom; 2014) →

„Kartais klaidingas traukinys nuveža į tinkamiausią stotelę…”

Jaunas režisierius Ritesh Batra, kilęs iš Mumbajaus, 2013 metais sužavėjo ir užkariavo pasaulį debiutiniu filmu „Dėžutė pietums” (Dabba / The Lunchbox). Filmas laimėjo 22 apdovanojimus (įskaitant įvertinimą Kanuose bei kituose prestižiniuose festivaliuose), buvo pasiūlytas 33 skirtingoms nominacijoms (už geriausią filmą, geriausius aktorius, geriausią operatoriaus darbą, geriausią scenarijų, geriausią istoriją ir t.t…). Šį filmą didžiajame ekrane buvo galima išvysti ir praeito „Kino pavasario” programoje, bet bent jau aš jį kažkaip „pražiopsojau”. Kita vertus, tai tikrai filmas, kurį drąsiai galima žiūrėti namų sąlygomis, nieko labai neprarandant.

Pagrindinis juostos aktorius Irrfanas Khanas (žinomas iš “Pi gyvenimasi”, „Lūšnynų milijonierius”) vaidina valstybės tarnautoją Saajaną, po 35 sąžiningų darbo metų besiruošiantį eiti užtarnauton pensijon. Saajanas – vienišas našlys, kurio gyvenimas sustojo jau daug metų atgal, bet vieną dieną jis atveria savo pietų dėžutę ir užuodžia pasklidusius nepažįstamus, bet malonius kvapus, o jo veido išraiška, staiga įgauna naujų spalvų. Pietūs, žinoma, skirti ne jam, Saajanui pateko per klaidą, kurią padarė vienas iš tūkstančių Mumbajaus maisto išvežiotojų (orig. pavadinimas dabbawallas), kasdien į ofisus pristatančius šiltus tik tik namie žmonų ką tik pagamintus pietus. Tokia sistema daugiamilijoniniame mieste veikia šimtą metų ir, nors ji neįtikėtinai sudėtinga (ant termosų nematome nei adresų, nei vardų), bet pasak vieno iš dabbawallas, net Harvardo verslo mokyklos tyrimai patvirtino, jog tai itin patikima sistema, kurioje klaidos neįmanomos… Išskyrus tą kartą ir tą vienintelę dėžutę, kurioje esantis maistas pagamintas Ilos (vaidina Nimrat Kaur), jauno verslininko žmonos. Ilos vyras mieliau bendrauja su telefonu nei su ja, tad moteris sumano „per skrandį” susigrąžinti vyro dėmesį. Pasitelkusi visus kulinarinius įgūdžius bei patyrusios, kaimynystėje gyvenančios, tetulės patarimus (kurią viso filmo metu tik girdime susišaukiant per langą) Ila stengiasi vyrui pagaminti ypatingus pietus ir kas vakarą su nekantra laukia po darbų grįžtančio vyro, nes tikisi, kad jis bus maloniai nustebintas jos kulinarinių šedevrų, bet deja.. Toliau skaityti [kinas:] DĖŽUTĖ PIETUMS (rež. Ritesh Batra; 2013) →

Niujorkietė Eliza Hittman savo debiutiniam pilnametražiui pasirinko sudėtingą tematiką – keturiolikmetės mergaitės seksualinės brandos kryžkeles. Lila leidžia vasarą kartu su drauge Chiara, kuri neatsiplėšia nuo kiek vyresnio jaunuolio ir vos radusi progą „patyrusios sekse vilkės” tonu išmeta tai pamokymus iš meilės srities fronto. Sakysite, kokie ten n… jausmai tik stuktelėjus keturiolikai, tačiau, kai prieš akis Lila nuolat mato galimos amžinos meilės pavyzdį, jos smegenėlėse netrunka gimti pavydas ir nepilnavertiškumo kompleksas, kurio pasekmė – Lila ima savintis daug vyresnį vaikiną, kuris tik atsitiktinumo dėka su ja pasilabino pajūryje. Taip prasideda paranojiška, Klerambo sindromą primenanti, persekiojimo ir beprotiško stengimosi suaugti per vieną dieną istorija, kurioje daug vaikiško melo, maišto ir ryžto.

„It Felt Like Love”, prasidėjęs saulėtai ir šiltai, su tikėtinomis „Jauna ir graži” perspektyvomis, netrunka virsti slogia, Toliau skaityti [kinas:] IT FELT LIKE LOVE (rež. Eliza Hittman; 2013) →

I can’t begin to explain the joy we feel at the end of the day just to be… a little tired.

Holivudinis, nuspėjamas, kartais – banalokas, tačiau kartu – labai mielas ir jaukus filmas visai šeimai sekmadienio popietei. The Grand Seduction  siužetas neįmantrus: žvejų kaimelyje, tfu, įlankoje, jau seniai nebėra žuvies, o kartu – darbo ir pragyvenimo šaltinio visiems 125-iems gyventojams. Visi gyvena iš pašalpų ir tikisi, jog padėtis pagerės, kai įlankoje didžiulė kompanija įkurs fabriką. Planas neblogas, tačiau tam, kad pritrauktų investicijas, kaimelis turi turėti nuolatinį reziduojantį gydytoją. Bet jau kelerius metus joks gydytojas nesiryžta apsigyventi nuobodokame užkampyje. Toliau skaityti [kinas:] THE GRAND SEDUCTION (rež. Don McKellar, 2013) →