one little fucking mistake, and the whole world comes crashing down around you

Tikrai iki šiol maniau, kad žinau, ką reiškia nepopuliarūs sprendimai. Pasirodo, klydau. Nepopuliarus sprendimas yra toks: darbo valandos baigėsi, namie nekantraudami vyro ir tėvo laukia žmona ir sūnus (kad kartu pažiūrėtų svarbias rungtynes), ryt darbe nusimato svarbūs įvykiai (milijonų, kurių eiga priklauso tik nuo tavęs, arba išmetimo iš darbo pasirinkimas), nosis varva, akys limpa iš nuovargio, bet tu sėdi į prabangų džipą ir važiuoji 500 kilometrų į ligoninę, kurioje turi gimdyti tau veik nepažįstama „vienos nakties” moteris. Ir tu dar kelyje paskambini žmonai ir viską išdėstai taip, kaip yra. Štai šitai tikrai galima pavadinti nepopuliariu sprendimu. Toliau skaityti [kinas:] LOCKE (rež. Steven Knight, 2013) →

Pagaliau ir Lietuvos kino teatrus pasiekęs Igno Jonyno filmas pristatomas, kaip tarptautinis triumfas – dalyvauta per 40 užsienio festivalių, laimėtas ne vienas apdovanojimas. Galima net gi būtų pasakyti „laimėtas ne vienas ir ne du apdovanojimai”, nes… trys. Bet net jeigu suskaičiavau neteisingai, tai mažai ką sako apie filmo kokybę ar būtinybę jį pasižiūrėti.

Apie „Lošėją” šiek tiek daugiau teko išgirsti sužinojus, kad filmas buvo atrinktas į San Sebastiano kino festivalio konkursinę programą. Pamačius pirmus kadrus ir trumpą anonsą „greitosios pagalbos darbuotojai žaidžia statydami ant pacientų mirties” beliko tik laukti – nepriekaištingas vaizdas ir intriguojanti istorija atrodė, kaip pakankamas masalas susidomėjimui. Pridėkime prie to faktą, kad tai filmas iš kino pasauliui vis dar egzotiškos Rytų Europos (jau nekalbant apie nežinomą Lietuvą), kalbantis apie šiandienines realijas ir bus nesunku paaiškinti, kodėl prireikė kone vienerių metų juostai apkeliauti visą pasaulį prieš grįžtant į gimtinę. Tačiau mane, kaip lietuvį, viso filmo metu stebino prikišamas sovietinis palikimas. Iš vienos pusės, filmo kūrėjai kalba apie šių dienų realijas, iš kitos, matai tik su prožektoriumi berandamas apvalias kiaulės šnipo pavidalo rozetes, gipskartonio lupas ir prie jų derančias liustras, bufetininkes su žiūrstais, aptarnaujančias laidotuvių pietų dalyvius ar net veikiantį tarybinį šaldytuvą, kurio paieškos komandai galėjo kainuoti nemažą dalį tų šešių metų skirtų filmui išvysti pasaulį. Vienu metu net matysime, kaip filmo herojui Vincui mąstant apie gyvenimą, televizoriaus ekrane suksis epizodas apie lietuvių dainorėlį miške. Kadras visiškai nereikšmingas filmui, tačiau pateikiamas labai akcentuotai ir savo intencija panašus į bandymą pajuokauti, pasityčiojant iš tarybinės tv laidos formato (žinoma, kad nespalvotai!). Tu, kaip lietuvis, žinai, jog nieko panašaus per televiziją šiais laikais neišvysi, bet gali suprasti užsienietį, kuriam tai wow, egzotika, geras! Kaip ir geras bei wow buvo ir išlieka iš Rumunijos atkeliavęs socrealizmas. Taip, manipuliatyviai, „Lošėjas” tampa ne tik įdomia istorija, bet ir patirtimi, naujomis žiniomis, beveik dokumentika iš neatrasto pasaulio su kuria įdomu susipažinti. To pakanka patraukti žiūrovą (bent jau užsienio) į kiną, bet ar yra, kuo išlaikyti? Toliau skaityti [kinas:] LOŠĖJAS / The Gambler (rež. Ignas Jonynas, 2013) →

„Ties riba į rytojų” – daugiamilijoninio biudžeto mokslinės fantastikos pramoga, sulipdyta iš „Švilpiko dienos” pasikartojančios dienos efekto, „Gelbstint eilinį Rajaną” kvapą gniaužiančios išsilaipinimo priešo teritorijoje scenos ir kompiuterizuotų „Matricos” aštuonkojus primenančius Žemę puolančių padarų.

Kad ir koks būtų nuvalkiotas Tomas Cruise’as, bet jam daug sėkmingiau (nei kokiam Nicolasui Cage’ui) pavyksta pasirinkti ypatingos aktorystės pastangų nereikalaujančius filmus. „Ties riba į rytojų” nukelia į netolimą ateitį, kurioje žmonės kovoja su mūsų planetą niokojančiais nežemiškais padarais. Scenarijus giliai nekapsto: nei priežasčių, nei detalios priešistorės negvildena, svarbiausia – nugalėti priešą. Ir to karo ašis tampa ne kas kitas, kaip Cruise’o vaidinamas eilinis, į metalinį kostiumą įvilktas, kareivėlis, kuriam šis karas po kiekvienos mirties prasideda tą pačią dieną, toje pačioje vietoje, su tais pačiais žmonėmis. Daugybė situacijos pasikartojimų ir, žiūrovui akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau tikslas bus pasiektas. Toliau skaityti [kinas:] TIES RIBA Į RYTOJŲ / EDGE OF TOMORROW (rež. Doug Liman; 2014) →

Gerty, we’re not programmed. We’re people. Understand?

Britų dramą, rodančią, kokios moraliai sušvinkusios yra Amerikos korporacijos, pirmą kartą žiūrovai išvydo „Sundace“ filmų festivalyje. Moon – debiutinis britų režisieriaus Duncano Joneso (vėliau jis sukūrė dar vieną mokslinės fantastikos filmą Išeities kodas) pilno metražo filmas, kuriam pats Jonesas sukūrė scenarijų. Už šį filmą Jonesas gavo BAFTA, o filmą mačiusieji – kokybiškos fantastikos dozę.

Samo Rockwello (Confessions of a Dangerous Mind) įkūnytas pagrindinis personažas Samas Bellas – astronautas, kuriam liko kelios paskutinės savaitės Mėnulyje, o tada – baigiasi trejų metų kontraktas ir Samas grįžta namo pas mylimą žmoną Tessą ir judviejų dukrą. Bazėje Mėnulyje gyvenantis Samas tuos metus bendrauja tik su robotu Gerty (Kevinas Spacey’is), drožinėja miestelį ir kalbasi su augalais – taip vangiai slenka Samo dienos. Tačiau Toliau skaityti [kinas:] MOON (rež. Duncan Jones, 2009) →

Labiau paaugliškai auditorijai skirti „Vasaros karaliai” („The Kings of Summer”) prasideda su įprastomis paauglių problemomis: nesėkminga meilė, alergija tėvų auklėjimui, jausmas, jog niekas nesupranta, nenugesinamas noras ištrūkti iš namų arešto į vakarėlį ir pan., bet paprasta situacija intrigos pagreitį įgauna kai trys berniūkščiai nusprendžia pabėgti iš namų į mišką ir pagyventi laisvės apsupty. Nuo to momento trijų „miškinių” ir jų tėvų gyvenimas įgauna didesnį įdomumą. Toliau skaityti [kinas:] VASAROS KARALIAI (The Kings of Summer, rež. Jordan Vogt-Roberts, 2013) →

Gražuolė Scarlett Johansson įkūnija nežemiškos kilmės padarę, kuri mikriuku varinėja po atokias Škotijos vietoves ir ieško aukų, vyrų, neatsipiriančių prisėsti ant priekinės sėdynės greta seksualios juodaplaukės. Kur vėliau patenka žmogiškų vilčių užvaldyti homo sapiens kūnai ir kas nutinka su viltis įžiebiančia ateive, reiktų pamatyti patiems.

Siužeto atžvilgiu “Po tavo oda” (Under the Skin) nėra ypatingas – tokių juostų, kur mechaniniai ar nežemiški padarai siekia susitapatinti su žmogumi, netrūksta, tačiau šis Jonathano Glazero kūrinys turi atmosferą, paslaptį, kuri neapleidžia žiūrovo net nustojus suktis titrams. Todėl man sunku suvokti tuos, kurie teigia po niolikos minučių šį filmą išjungę, nors tuo pačiu prieš kelis metus aikčiojo nuo Leoso Caraxo “Šventųjų motorų” (Holy Motors) ar Jimo Jarmuscho „Kontroliuojamų ribų” (The Limits of Control). Gi „Po tavo oda” fabulos rėmai yra labai panašūs, Toliau skaityti [kinas:] PO TAVO ODA / Under the Skin (rež. Jonathan Glazer, 2013) →