I discovered that there was really something special about photographing at night, that places your mind on the surface of a planet. You’re no longer just a human being walking around in the regular world. You are a human animal, striding around on the surface of the planet that’s out in the middle of the galaxy. We as a culture –we’re forgetting that we are actually natural organisms and that we have this very, very deep connection and contact with, and contact with nature. You can’t divorce civilization from nature. We totally depend on it.

Dar vis nesu tikra, kas yra šio dokumentinio filmo pagrindinis herojus – ar tai amerikietis fotografas Jamesas Balogas, ar jo kadrų objektas – ledynai. Aišku tik viena – tai filmas, paliečiantis aplinkosaugos temas, būtent – klimato atšilimą ir jo poveikį gamtai. Balogas – joks ne mokslininkas, tačiau nemenkai susirūpinęs gamtoje vykstančiais procesais, sukuria projektą The Extreme Ice Survey, kurio metu keturiose skirtingose planetos vietose stebėti ledynams pastatomos kameros. Rezultatas, kaip pabrėžia projekto iniciatorius – ir stulbinantys (nes ledynai atrodo įspūdingai, netgi kai jie tirpsta), ir kartu kraupūs. Ledynai traukiasi daug sparčiau, nei turėtų. Ir tai, žinoma, yra problema, kuri aktualizuojama viso filmo metu: fone kartais šmėkšteli koks nors politikas, „kompetetingai“ tvirtinantis, kad mokslininkai, kalbantys apie klimato atšilimą, tiesiog gąsdina visuomenę. Balogas ir jo kolegos ekspeditoriai net neabejoja klimato kaita – jų uždavinys yra vizualizuoti, parodyti šį reiškinį per fotografijas. Toliau skaityti [kinas:] VEJANTIS LEDĄ / CHASING ICE (rež. Jeff Orlowski, 2012) →

In my head, I kinda put this all on you, but I think I was asleep, so I’m sorry.

Rachel (Kathryn Hahn) – nedirbanti mama, gyvenanti su vyru jaukiame name ir laisvalaikį leidžianti atlikdama namų ruošą ir su mamų klubu rengdama įvairius renginius. Tačiau jos gyvenimas, atrodo, apkarto – Rachel sėdi pas psichiatrę, tačiau net negali būti su savimi atvira ir pasakyti, kas jos kasdienybėje yra šaukštas deguto. Tačiau žiūrovui tai įvardinti bus nesunku: pagrindinės herojės problema yra patogaus gyvenimo monotonija. Tad po kelių epizodų Rachel su vyru Jeffu (Josh Radnor) atsiduria striptizo klube, kur Rachelei jauna mergina McKenna (Juno Temple) sušoka pilvo šokį. Moteris pajunta jaunai merginai simpatiją, užuojautą ir po kelių dienų parsiveža ją namo dirbti aukle. Tačiau McKenna nelinkusi atsisakyti savo, „sekso darbuotojos“, kaip ji pati vadina prostituciją, amato, todėl pastangos padėti tampa išbandymu Rachel santuokai.

Toliau skaityti [kinas:] AFTERNOON DELIGHT (rež. Jill Soloway, 2013) →

A political film should unearth what it invented. And so, I make this picture, I look at it, I cherish it I hold it in my hand like a beloved face. This missing picture, I now hand over to you so that it never ceases to seek us out.

Demokratinė Kampučijos Respublika gyvavo vos penkerius metus – nuo 1974 iki 1979 metų. Valstybę įkūręs raudonųjų khmerų režimas siekė beklasės, etniškai „švarios“ visuomenės bei geresnio gyvenimo piliečiams ir valdymo laikotarpiu sunaikino beveik du milijonus šalies gyventojų. Apie šį radikalų komunistinį režimą pasakoja Kambodžos režisierius Rithy Panh savo naujausiame filme „The missing picture“, nominuotame „Oskarui“.

Toliau skaityti [kinas:] THE MISSING PICTURE (rež. Rithy Panh, 2013) →

Richardas Ayoade – populiarus anglų komedijų, TV šou aktorius ir rašytojas, filmų kūrėjas, pavasarį oficialiai pristatęs paties režisuotą antrąjį filmą „Antrininkas“ („The Double“). Po pirmojo, kritikų liaupsių sulaukusio „Submarino“, buvo akivaizdu, kad naujasis režisierius turi savo stilių, braižą ir nepaskęs beveidžių vidutinybių liūne. Tai patvirtina ir antroji juosta.

Juodoji komedija „Antrininkas“ – sušiuolaikinta satyrinės Fiodoro Dostojevskio novelės tuo pačiu pavadinimu interpretacija, pasakojanti apie jauną valstybės tarnautoją Saimoną (Jesse Eisenberg), kurio gyvenimas susideda iš daugybės, viena nuo kitos nelabai besiskiriančių dienų grandinės, mechaniškai kursuojant pirmyn ir atgal iš namų į darbą, kuriame, jam ima atrodyti, kad bendradarbiai ima jo nebepastebėti ir net nepažinti. Vakarus jaunuolis leidžia fantazuodamas apie gražiąją kolegę Haną (Mia Wasikowska), tačiau susitikęs merginą akis į akį Saimonas nesugeba pratarti nė žodžio. Visa tai tęsiasi tol, kol vieną dieną jo darbovietėje pasirodo Saimono antrininkas – vyrukas su jo veidu, kūnu, balsu, tačiau visiškai priešingo charakterio – pasitikintis, pasipūtęs, charizmatiškas, mokantis vilioti moteris ir besinaudojantis Saimono nuolankumu. Toliau skaityti [kinas:] THE DOUBLE (rež. Richard Ayode, 2013) →

Mažų vaikučių ir mielų gyvūnėlių receptas veik visada suveikia. Ir nors suvoki, kad per tai kūrėjai žaidžia žiūrovo emocijomis, negali atsilaikyti ir nepasiduoti. Gi nelengva sulakyti ašaras per “Hachi: A Dog’s Tale”, kuris iš esmės nieko ypatingo nepateikia, bet emociškai sukrečia ir suvirpiną kažką giliai giliai. Taip ir su “What Maisie Knew” – juosta panardina į istoriją, kuri kelia žiūrovo užuojautą mažai mergaitei ir norą išspardyti subines suaugusiems mergaitės tėvams.

Šešiametė Meisė gyvena tarp besiskiriančių tėvų rietenų ir kovos už jos priežiūrą. Mama, roko žvaigždė, vaidinama charizmatiškosios Julianne Moore, negali dukrai skirti daug laiko, nes turo reikalai suėda veik visą laiką, tad lieka tik bandymas savo kaltę išpirkti dovanomis. Tėvas, meno kūrinių perpardavinėtojas, labiau pasinėręs į verslo reikalus užsienyje, nei į tai, kas vyksta aplinkui. Meisė gyvena tai pas tėvą, tai pas motiną, mėtoma, blaškoma, plėšoma, nuteikinėjama vieno tėvo prieš kitą, pamirštama, paverčiama kilnojamuoju daiktu – abiejų kovojančiųjų pusių, pamiršusių kreipti dėmesį į karo objektą, stebėtoju, nebyliu liudytoju. Iš čia ir filmo pavadinimas – “Ką žinojo Meisė”. Bet nežinojo, nematė kiti. Toliau skaityti [kinas:] WHAT MAISIE KNEW (rež. Scott McGehee, David Siegel, 2012) →