Tai galėtų būti dar vienas vidutiniškas filmas apie aštuoniasdešimtųjų amerikietiškąjį laikmetį, kuriame beisbolo komandos vyrukams, šiandienos pasaulio karaliams, labiau, nei studijos ar rimti santykiai, rūpi nueiti į šokių klubą, prisigerti, apsirūkyti, pakabinti merginą ir su ja permiegoti. Ir taip diena iš dienos beisbolo suvesti vaikinai lengvabūdiškai leidžia vasarą studijų miestelyje. Tokia a la „Moksliukų keršto” siužetinė įžanga, leidžianti tikėtis tokios pačios „moksliukiškos” istorijos – banalios, kiek komiškos, su nuvalkiotais juokeliais ir situacijomis, su neįtikėtinais sporto varžybų epizodais…

Bet čia – Linklateris. Toliau skaityti EVERYBODY WANTS SOME!! (rež. Richard Linklater, 2016) →

Šiais laikais, kai vienas po kito į pasaulį leidžiamos Marvel komiksų ekranizacijos, autorinė mokslinė fantastika tampa retenybė. Juolab, jei dar jai keliama ir efektų kokybės, ir vaidybos, ir ne naivios idėjos reikalavimai.

„Midnight special” keliamus reikalavimus atitiko. Ok, dėl idėjos galima ginčytis, nes ji niekur nenutolsta nuo istorijų, kuriose valdžios struktūros ir kiti, piktų kėslų turintys asmenys, persekioja neeilinių gebėjimų turintį žmogų  ar padarą („Firestarter”, „Race to Witch Mountain”, „E.T.”, serialas „Pretender” ir kt.). Toliau skaityti MIDNIGHT SPECIAL [2016] rež. Jeff Nichols →

Kiek šviesesnė nuomonė apie filmą „Dama furgone”:

Režisieriaus Nicholas Hytner filmą „Dama furgone“ galima laikyti lengva komedija, kuri prisotinta anglų sąmojo ir humoro. Žiūrovas šiame filme nėra aprkaunamas sunkiomis idėjomis ar mintimis, tačiau tai nėra ir filmas, kuris nepalieka nieko po savęs, bet priešingai, jis skatina apmąstyti save ir savo aplinką.

Tuo tarpu filmo siužetas nukelia į 8 dešimtmečio Londoną, į gatvę, kurioje susibūrę gyvena inteligentai. Būtent čia savo furgoną nusprendžia sustabdyti ir kuriam laikui apsistoti pagyvenusi benamė. Tačiau iš dalies šią moterį taip pavadinti būtų klaidinga. Jos elgesys, kalba ir požiūris radikaliai skiriasi nuo to, kurį įsivaizduojame, jog turi benamiai. Tai sudomina scenaristą Alan Bennett, kuris nusprendžia papasakoti mis Shepherd istoriją.

Pirmiausia dėmesį atkreipia sudėtinga laiko kaip dabarties akimirkos samprata. Istorijos pasakotojas, Alan Bennett, ją dėlioja iš ateityje likusių prisiminimų, kuriuos perkonstruoja savo nuožiūra. Todėl prieš pirmuosius filmo kadrus iškilęs užrašas „daugiausia tikra istorija“ („a mostly true story“) ne tik pateisina tai, bet tai daro ir pats pasakotojas: tam tikras filmo vietas pabrėžia, jog „to nebuvo, tačiau tai būtų gražus gestas“, arba „tai galėjo įvykti“. Tokios frazės ir jo konfliktas su savimi sukuria įspūdį, jog žiūrovas stebi ne idėjas ar mintis, kurios yra atkurtos, bet mato pasakotojo prisiminimus esančius jo galvoje, kurias jis čia ir montuoja. Todėl Alan Bennett turėdamas tiek realių savybių, tiek fikcinių, tampa tuo, kuris pirmiausia padiskutavęs su savimi, atskleidžia mis Shepherd istoriją per savo perspektyvą.

Filmo protagonistę, mis Shepherd, yra sunku įtalpinti į bet kokius žinomus rėmus. Ji benamė, kuri gyvena furgone, tačiau parduoda smulkius daiktus, taip mėgindama užsidirbti ir nekenčia siūlomos išmaldos. Ji intelektualė – laisvai kalba prancūzų kalba ir studijavo muziką. Ji nepriklausoma – savo geltoną furgoną stato ten kur „nurodo“ šventoji mergelė Marija, o išgirdusi priekaištus atšauna, jog ji sena ir serganti moteris. Tačiau visa tai slepią jos praeities istoriją, apie kurią sužinoma iš menkų retai paminimų detalių. O ši istorija kalba apie dar jauną mis Shepherd, kuri pasiekusi savo gyvenimo svajonės viršūnę turėjo jos atsisakyti dėl kitų žmonių užgaidos, o tiksliau, dėl susilaikymo savybės ugdymo.

Šios istorijos narpliojimas, žingsnelis po žingsnelio link mis Shepherd asmenybės atskleidimo ir tampa pagrindiniu siužeto mazgu. Todėl filmas skatina pažvelgti į ją kaip į žmogų, kuris turi savitą požiūrį. Visi filmo veikėjai jos neišskiria iš kitų, o ją gerbia ir bendrauja su ja kaip su sau lygia. Tai iškelia mintį, jog intelektine prasme ji yra savoje aplinkoje, todėl joje lengvai pritampa, o ją išskiria tik socialinė padėtis, kuri apibrėžiama gyvenimu furgone. Todėl ši paliesta tema nemoralizuojančia forma lengvai stumteli žiūrovą pamąstyti apie savo aplinkoje matomus tokio likimo žmones.

Filmo išskirtinis aspektas yra nestandartinė tema ir požiūrio kampas per kurį ji išplėtojama. Savito šarmo filmui suteikia ir pasakotojo diskusijos, pokalbiai su savimi, kurie įgauna humoro formą. Šį filmą galima laikyti skirtu mis Shepherd atminimui, todėl jis įgauna šviesią prasmę tiek pačiam scenaristui, Alan Bennett, tiek žiūrovams. Todėl išėjęs iš kino salės žiūrovas nebus užverstas prasmių našta ar detalių sunkumu, bet priešingai, o tai yra neįprasta, bet malonu.

Tekstas: Deimantė Petrutytė

—–

KEROL (CAROL) rež. Todd Haynes, 2015

Garsių vardų komanda: režisierius Todd’as Haynes („I’m not there”, „Velvet Goldmine”), ne pirmą kartą su juo dirbantis operatorius Edward’as Lachman’as, Patricia Highsmith romanas („Strangers on a Train” ir Ripliados kūrėja) ir nesujaudinamoji Cate Blanchett. Atrodo, ko daugiau reikia geram filmui? Ir filmas tikrai geras, bet ne daugiau. Stilingai nufilmuotas, gerai suvaidintas, atskleidžia kiek dramatišką lesbietišką meilės istoriją, parodo prieš kelis dešimtmečius JAV vyravusią seksualinių mažumų padėtį, bet, mano manymu,”Kerol” kiek pavėlavo pasirodyti ekrane. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2016 →

Už lango vėl ūktelėjo žiema, tad kodėl gi prieš artėjantį Kino pavasarį neprisiminus žiemos vakarus skaidrinusių ir šildžiusių prancūzų bei vokiečių kino festivalių. Tada ir kaip reikiant atsibodęs sniego spindėjimas ne taip akis skaudins ir žvarbūs vėjai ne taip stipriai rankų ir kojų galūnes šaldys.

ŽIEMOS EKRANAI /ECRANS D’HIVER

Smėlio pilys / Les Chateaux de sable, 2015

Atidarymo filmas pasirinktas tinkamai, nes sakyčiau itin prancūziškas, su pastebėjimais ir komentarais apie veikėjus, sklindančiais „iš už kadro”. Na, tokiais, kuriuos norisi vadinti „Amelijos iš Monmartro tipo komentarais”, mat tiesiai šviesiai apibūdina veikėjų jausmus, prisiminimus ir išgyvenimus, kai kadre rodomas veidas stambiu planu. Filme veiksmas vyksta vieną savaitgalį, kai Eleonora ir Samuelis, buvusi pora atvyksta į Bretanę paruošti pardavimui namo, kurį Eleonora paveldėjo iš neseniai mirusio savo tėvo. Gan jausmingas filmas, Toliau skaityti [kinas:] Žiemos ekranai ir Vokiečių kino dienos 2016 →

Pasaulio ritmas – nebesuvaldomas. Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmėme skaityti tik straipsnių antraštes. Dabar įvykių ir renginių gausoje žinome tik – pavadinimus (kas?). Kur, kaip ir kodėl – nelabai svarbu. Nebent pavadinimą pamini daugiau kaip tūkstantis draugų. Tarptautinio kino festivalio „Berlinale“ pavadinimas – laviruoja. Kino profesionalams aiškinti, kas tai – nereikia. Tačiau yra auganti kino kūrėjų karta, sėdinti mokyklos suoluose, arba kinomanai, lietuviškame kino tematikos žurnale praleidžiantys straipsnius apie festivalius, nes „juk apie festivalio filmus rašys“… Šį kartą, pirmuoju kartu su „Berlinale“, savo įspūdžiais sutiko pasidalinti naujo Manto Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ režisieriaus asistentė – Severija Paukštytė. Scena ir užkulisiai – ko tikėtis, ką išvysite, o svarbiausia – kur, kaip ir kodėl? Toliau skaityti [interviu su Severija Paukštyte:] PIRMAS KARTAS SU BERLINALE →