Jums atrodo, kad dirbate nuobodų darbą, kad kasdienį gyvenimą užvaldžiusi besikartojanti nyki rutina ir, kad joje jau seniai bebuvo kas ypatingo – kas sukrėstų ar tiesiog priverstų širdį plakti stipriau, nei įprastai, o gal net įkvėptų kūrybai? Jei tai apie jus, tada būtinai pažiūrėkite Kanų kino festivalyje pristatytą amerikiečių nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas” , kuris jau spėjo būti nominuotas įvairiose kategorijose ir laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų. Lietuvos kino teatruose filmo apie paprasto gyvenimo grožį premjera numatyta vasario 10-ąją.
Režisierius ir scenarijaus autorius Jarmuschas naujausiame savo kūrinyje nusikelia į Naujojo Džersio industrinį miestą Patersoną, kuriame pagrindinis herojus ta pačia pavarde kaip miesto pavadinimas dirba autobuso vairuotoju. Filme matome septynias savaitės dienas – Patersono kasdienybę, pradedant ankstyvu rytu vos pramerkus akis, pusryčiais, dieną vairuojant po miestą autobusą ir klausant keleivių pokalbių, vakare bendraujant su mergina ir baigiant dieną pasivaikščiojimu su šunimi, aplankant mėgstamą barą, kur būtina išlenkti bokalą alaus. Nors Patersono dienos viena nuo kitos nelabai kuo skiriasi, bet kiekvienoje iš jų jis atranda įkvėpimo kuriamai poezijai, gimstančiai iš tokių nekaltų detalių kaip prieš akis ant pusryčių stalo gulinčių degtukų, iš autobuso vairavimo, ką jis prilygina irimąsi per oro molekules, iš bare sutiktų įsimylėjėlių barnio ir panašių kasdienių dalykų. Toliau skaityti [kino teatruose:] PATERSONAS (rež. Jim Jarmusch, 2016)
Neabejotinas metų favoritas, kurį ir norisi, ir reikia išskirti. Juodai balta šamaniška kelionė per Amazonės tankumynus. Kai kas piktinasi, jog režisierius nusprendė atsisakyti spalvų ir pateikti juodai baltą vaizdą – džiunglės su spalvomis tikrai dar labiau raibintų akis, tačiau tikėtina tai leistų atitrūkti nuo pasakojamos istorijos, kuri žavi, kelia siaubą ir ilgam lieka galvoje. 
Šis dokumentinis filmas yra apie dabartį. Tokia, kokia ji yra, kokią ją daro socialiniai tinklai, interneto teikiamos galimybės ir žmogų, kurio problemos, tobulėjant technologijoms, lieka tokios pačios, kaip prieš dešimt ir daugiau metų.
Airis, režisierius ir scenaristas John Carney rado savo laimės asiliuką – muzikinės tematikos filmus. Buvo 
„Masaan” (angl. „Fly Away Solo”) – pirmasis pilnametražinis režisieriaus Neeraj Ghaywan filmas, sulaukęs didelio pripažinimo Kanų ir kituose prestižiniuose festivaliuose. Filme įamžinti grožiu ir skurdu persipynę kraštovaizdžiai, vaizduojantys Indiją, stovinčią „ant permainų slenksčio”, bet vis dar supančiotą tradicijų grandinių.
Neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodė Vilniuje nufilmuota lietuvių ir suomių romantinė drama „2 naktys iki ryto“ („2 Nights Till Morning“). Filmo anonsai žadėjo, jog tai bus filmas, įrašantis Vilniaus vardą į kino romantiškų miestų sąrašą.
„One more time with feeling” baigiasi užkadrine Marianne Faithfull „Deep Water” versija, kurią namudinėje aplinkoje atlieka Cave’o sūnūs Arthuras ir Earlas. Arthuro jau nebėra šiame pasaulyje – pernai penkiolikametis žuvo nukritęs nuo uolos. Šios netekties sukeltam sielvartui skirtas naujasis Nick Cave & The Sad Seeds albumas „Skeleton Tree”, kuris visame pasaulyje tą pačią dieną (rugsėjo 8-ąją) pristatytas dokumentiniu filmu, režisuotu Andrew Dominik’o.