Tema apie 2009 metų festivalį yra čia.

Šiaip ne taip pavyko rasti penktadienį anonsuotų Japonijos kino dienų programą/ aprašymus. Aštuntajame japonų filmų festivalyje pirmą kartą japonų kino festivalių istorijoje bus rodoma net 14 įvairių laikotarpių, žanrų ir temų kino juostų, sukurtų per 50-ties metų laikotarpį (nuo Japonijos atsigavimo po pralaimėto karo iki XXI amžiaus pradžios). Festivalio žiūrovai turės galimybę pamatyti ir daugiau sužinoti apie Japoniją – pradedant senovės Japonijos samurajų kultūra, baigiant dabartinėmis šalies aktualijomis.

Festivalio programą sudaro juostos iš Japonų fondo bei Europos japonų kino filmų kolekcijų.

Du festivalio filmai buvo nominuoti prestižiniam Amerikos kino meno ir mokslo akademijos „Oskarui” : 2004 m. režisieriaus Jodži Jamada filmas „Sutemų samurajus” (Twilight Samurai, 2002) bei 1957 m. nominuota režisieriaus Kon Ičikavos karinė drama „Birmos arfa” (Burmese Harp, 1956). Pastarasis filmas 1956 m. taip pat buvo nominuotas ir pelnė 2 apdovanojimus Venecijos kino festivalyje.

Kino festivalio programoje yra ir du turbūt Lietuvoje žinomiausio japonų režisieriaus ir aktoriaus Takeši Kitano filmai: „Vaikių sugrįžimas” (Kids Return, 1996) ir „Kikudžiras” (Kikujiro, 1999), kuris tais pačiais metais buvo nominuotas Kanų filmų festivalyje.

Festivalio programa: Japonijos filmų festivalis.pdf

Mūsų apžvalgininkė iš Kauno Erika Vyšniauskaitė (ačiū jai) atsisveikina Kauno kino festivalio uždarymo filmo „Svajonių draugai” apžvalga. Dar viena naudinga apžvalga, nes šiuo filmu su festivaliu atsisveikins ir Vilnius – Spalio 20d. 21:15.

Svajonių draugai / Comrades in Dreams

Kinas apie kiną – berods taikliausias šio juostos apibūdinimas. Nors iš pirmo žvilgsnio dokumentiniai filmai neatrodo itin žavūs (įskaitant ir šį), nuosekliai sekant istorijas galime suvokti daug naujų, dar nepažintų dalykų, paliekančių gilų pėdsaką mūsų sąmonėje.

„Svajonių draugai“ – paskutinis, Kauno kino festivalio programą vainikuojantis pasakojimas. Nors į renginio uždarymą filmų mėgėjai rinkosi labai pasyviai, tačiau nusprendę vėsų ketvirtadienio vakarą praleisti kine – neprašovė.

Vokiečių režisierius Uli Gauke pateikia keturias, skirtinguose pasaulio kampeliuose užfiksuotas istorijas. Šiaurės Korėjos pakraštys, Vajomingo kaimelis JAV, Burkina Fasas (viena skurdžiausių pasaulio šalių) ir Indijos smėlynai: šias geografine, socialine ir ekonomine prasme skirtingas vietoves vienija ten gyvenančių žmonių meilė kinui. Viena po kitos pasakojamos unikalios, nuoširdžios ir nesuvaidintos istorijos: pirmieji žingsniai ieškant filmų, kino palapinių statyba, bandymai pritraukti publiką – šiuos ir begalę kitų darbų lydi beprotiškas tikėjimas kino galia. Toliau skaityti Kauno kino festivalio dienoraštis. →

Praeis dar nemažai laiko, kol (bent jau) Vilnius išbris iš kino festivalių, festivaliukų, tad apie kai kuriuos dalykus reikia nors ir trumpai, bet užsiminti jau dabar.

Pasižiūrėjau režisierės G. Beinoriūtės filmo „Balkonas” anonsą ir į jį noriu lėkti lygiai taip pat labai, kaip labai nenorėjau lėkti į „Nereikalingus žmonės”. Lygiai kaip, kad norisi originalių „Adidas” ir nesinori „fufliakų” iš Gariūnų. Rolando Kazlo pavardė, žinoma, traukia, bet mane nepalyginamai labiau traukia A. Žebriūno filmuose matyta nepaprasta vaikų pasaulio kasdienybė. Filmas jau k/t ekranuose.

NUORODOS:
Oficialus „Balkono” puslapis
„Balkonas” Lietuvos k/t repertuare.

Juokinga, kai pagalvoji, kad Kaune vyksta kino festivalis, o man visai nepavydu (rašau iš Vilniaus), nes šį savaitgalį ir mano mieste kino šventė. Kaip, kad buvo praėjusią savaitę, bus sekančią, etc. (meluoju, iš tiesų šiek tiek pavydu).

O minėta šventė – penki filmai pasislėpę po pavadinimu „Naujasis Rusijos kinas”. Pernai NRK buvo labai vykęs (vieno filmo intelektualaus dialogo „niu chio?” „ja ny chio, a ty chio?” aja tože nychio” fragmentus naudoju iki šiol). Šiemet spėlioti sunkiau, nors iš karto vargiai tikiu, kad eisiu į pseudodokumentinį „Šultesas” ir, jeigu kokia moteris neprivers, patingėsiu atsiduoti romantikai gražiame „Plius vienas”. Tradiciškai saugiai atrodo Kalatozišvilio „Dykvietė”, o žvelgdamas į „Negalvok apie baltas beždžiones” trailerį (du kartus) taip ir nesupratau – rimtai jie čia ar tyčiojasi? Kaip ten bebūtų, aprašus įmetu iš „Skalvijos” puslapio, klipus savo kruvinom rankom surankiojau pats, tad žiūrėkit, lankykit kiną ir būkit žmonės, jeigu pažiūrėjot – pasidalinkit įspūdžiais. NRK šiemet rodo: Toliau skaityti Naujasis Rusijos kinas (spalio 10-15 d., Skalvija). →

Visų pirma, sveikiname Eriką Vyšniauskaitę, laimėjusią akreditaciją į visus festivalio filmus (laukiam apžvalgų ir tyliai skliaustuose mykiam, kad galėtų organizatoriai ir kitiems dalyviams nors po kvietimų porą išrašyti – na, tiems drąsiausiems, kurie ryžosi ir kurių viso labo buvo 6 vnt.).

O toliau… Tai, ką mėgstu padaryti prieš kiekvieną festivalį – peržvelgti programoje esančių filmų trailerius, imdb vertinimus ir kt. – visko nepažiūrėsi, tad tenka kliautis sulig kiekvienu festivaliu stiprėjančia nuojauta. Galit tikėt mano spėliojimais, galit iš trailerių susidaryti nuomonę patys (juk matosi kino kalba, vaidyba, etc.), o galit naudotis paskutine instancija – eiti tada, kai patogu, t.y. po darbo (pasiteisina taip pat dažnai, kaip ir nutrauktas lytinis aktas). Šį kartą bandau užgriebti mano nuomone dvi svarbiausias programas, t.y. „Tapatumai” bei „Pasakojimai”, po pažastim įsimesdamas „Muzika keičianti pasaulį”. Apie kitas papasakokit jūs, jeigu turit ką. Tad pradedam…

TAPATUMAI.

Jeigu man reikėtų pasirinkti tik vieną TKKF programą, tai būtų „Tapatumai”. Už tikras istorijas (yra čia ir dokumentinių filmų), dramas ir pasakojimus ne tik praplečiančius ganėtinai siaurą lietuvių pasaulėžiūrą, bet ir verčiančius keistis patiems (gal todėl kitą savaitę planuoju skirti daug dėmesio kino festivaliui „Nepatogus kinas”). Gal dabar ir nustebinsiu, bet man „Tapatumuose” pirmu smuiku groja ‘Biblija vs. gėjai’ filmas „Nes taip moko Biblija” tik per plauką nepasiėmęs savo kategorijos „Grand Prix” „Sundance” kino festivalyje. Toliau – auksinių šakelių skynėjų Toliau skaityti Kauno kino festivalis 2008: ką rodo ir ką žiūrėti (spalio 9-20, Kaunas-Vilnius). →

Taip jau atsitinka, kad rumunų šedevras „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos” puikiai priimtas festivalyje „Kino pavasaris”, grįžta į didžiuosius ekranus. Puiki progra apie filmą pakalbėti dar kartą.

Filmas pasakoja apie merginą vardu Gabita (akt. Laura Vasiliu), kuriai žūtbūt reikia pasidaryti abortą, kai tuometinėje Rumunijoje tai – nelegalu. Mergina silpna, gležna, nedrąsi, todėl paprašo pagalbos savo draugės Otilijos (akt. Anamaria Marinca), kuri yra tiek fiziškai, tiek morališkai stipresnė. Otilija sutinka padėti, nors ir pati turi pakankamai rimtų problemų: ji nėra patenkinta santykiais su sužadėtiniu Adi (akt. Alex Potocean), nuolat ieško meilės ir švelnumo, desperatiškai bando sukurti šviesesnį rytojų.

Tolesni įvykiai detalizuoja visas aplinkybes, kuriomis Otilija atlieka savo „misiją”. Nelegaliai dirbantis gydytojas-mėgėjas, ponas Bebe (akt. Vlad Ivanov), padeda merginoms įgyvendinti jų tikslą; savo ruožtu režisierius visą savo dėmesį nukreipia į herojų vidų, jų moralines laikysenas įtemptoje, „gyvybė ar mirtis” tipo situacijoje.

Režisierius nekalba apie patį abortą, kaip aktą, jo (a)moralumą, pasekmes ir pan., bet stengiasi parodyti individo vietą tame žiauriame pasaulėlyje Toliau skaityti „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos” (Rež. Cristian Mungiu). →