Keliu į viršų ir redaguoju dar „Kino pavasario” metu sumestą temą, nes nuo šio penktadienio, visą gegužę „Skalvija” rodys, mano nuomone, būtiną pasižiūrėti Kristinos Buožytės filmą „Kolekcionierė”. Faktas lieka faktu – rodys ir kino manifestatorių „Brėkštant”. Dėl pastarojo spręskit patys…

Kolekcionierė. Rež. Kristina Buožytė

Nors ir turėjau galimybę šį filmą kompiuteryje prasukinėti man tinkamu greičiu, rankos neleido – peržiūrėjau visą nuo A iki Z, dėl ko vėliau teko vėluoti į kino ekranuose rodomus KP filmus. Tai jau rimta, ar ne?

Visų pirma stebina (deja, Lietuvoje tai vis dar stebina) kino kiniškumas! Tiek vaidyba (gerai, pagrindinė herojė gal ir persūdo su teatrališku/seriališku šaltumu, bet Marius Jampolskis 9 scenose iš 10 kala į klyną kone visiems dabartinio mūsų kino profesionalams), tiek muzika, operatoriaus darbas, montažas, scenarijus ir net bendra atmosfera yra aukščiausiame lygyje. Toliau skaityti Iš Kino pavasaris’08 į Skalviją: „Kolekcionierė” ir „Brėkštant”. →

Penktadienį startuosiančios 8-osios „Lenkų kino festivalio” programoje yra visko – nuo pasaulinio lygio šedevrų bei tiesiog gerų filmų iki to, ką mes taip dažnai sakome apie savo kiną – „kaip ……. (įrašyti lietuviškam/ lenkiškam) kinui visai nieko”.

Praleidžiu filmų vaikams programą, dokumentinius (apie juos – festivalio puslapyje) ir permetu akimis tik tai, kas man atrodo įdomiausia, o pasitikrinimui kai kurių filmų reklaminiai klipai, imdb lankytojų vertinimas bei vertintojų skaičius, dažnai parodantis ar filmas vietinės reikšmės ar šis tas daugiau.

„Kino premjerų” kompanijoje išsiskiria „Išganytojo aikštė”, „Viskas bus gerai” bei „Kino pavasaryje” rodyti „Burtai”. Visi jie susišlavė ne po vieną vietinės arba tarptautinės reikšmės apdovanojimą, o jie visai už nieką nedalinami. Visa kita net nekvepia poreikiu kelti koją iš namų – nebent po gautų „gyvų” rekomendacijų.

Festivalį pradės „Oskarui” nominuotas, istorinėje programoje esantis, filmas „Katynė”. Nors režisierius Andrzej Wajda tam tikra prasme irgi buvo paliestas šios tragedijos, juosta nepereina į bereikalingą graudinimą, sentimentalumą ir svarbiausia pateikia autentišką paveiksliuką – tiek mūsų, tiek kaimynų istoriniai epai dažnai neišvengia akivaizdžiai 21 amžiuje siūto prieškarinio palto sindromo. Iš įvertinimo nesimato, tačiau vizualiai gražaus kino galima tikėtis iš „Poznanė 56”, o turint omeny, kad filmas istorinis, istorija kompensuos kai kuriuos meninius trūkumus.

Vis tik vargiai būčiau prisivertęs šiam įrašui, jeigu ne retrospektyvoje esantis „Žiniuonis”. Prieš gerą dešimtmetį matytas filmas (bus įdomu patikrinti, kiek sukinomaniškėjo mano akis) man iki šiol yra įsimintiniausių juostų top50. Istorija apie sumuštą ir amneziją patyrusį medicinos profesorių nuneša į Lenkijos kaimą, provinciją, kur jis iš pradžių imasi ūkio darbų, o vėliau pajunta turįs gydymo dovaną. Žinoma, toks „Žiniuonis” nepatinka vietiniams vietinės reikšmės daktarams – prašalaitis išgydo net tuos, kuriems jie žadėjo blogiausius scenarijus. Filmas paperka idėjine/turinio galia – juk tai, kas bandoma pasakyti pagrindinio herojaus paveikslu, yra universalu – daryk tai, ką sugebi daryti geriausiai ir stenkis padaryti tai kuo geriau; nesipūsk dėl savo gabumų ir nekreipk dėmesio į tai, ką sako kiti – eik savo keliu. Man „Žiniuonis” – mirtinas kinas, o jūs rinkitės: Toliau skaityti Lenkų kino savaitė (balandžio 25 – gegužės 1 d.) →

Galima su nostalgija prisiminti muzikos albumus, filmus, knygas, bet… Vargiai man kas sukelia didesnę nostalgiją negu seni-geri „multikai”. Jaunesnioji (anime) karta gali mane siųsti ant trijų raidžių, bet niekas neprilygsta senajai rusiškai animacijai. Ne bukai juokinančiai, bet vis tiek kupinai kultinių juokelių… Ne šaudo-gaudo-vejasi, bet su puikiu moralu – žiūri ir mokaisi, žmogumi tampi.

Vienas mano mylimiausių, pelnytai papuolęs į seriją skambiu pavadinimu „Masters of Russian Animation” – „Жил-был пес” (lietuviškai – „Gyveno kartą šuo”). Jeigu primiršot, tai istorija apie seną sarginį šunį, kuris jau atitarnavo savo laiką ir „pendeliu” buvo ištremtas į mišką. Jausdamas, kad pats nesugebės pasirūpinti savo senais kaulais, Šuo jau ruošiasi mesti virvę ant šakos, kai pasirodo jo senas „priešas” vilkas. Miške gimsta planas, kaip šuo galėtų grįžti į savo vieno kambario būdą (maistas įskaičiuotas). Istorija gerietiška, tad šuo skolingas neliks.

Pagal ukrainiečių pasaką pastatytas „multikas” išsiskiria muzika, trumpomis taikliomis frazėmis bei dėmesiu detalėms, epizodams. Momentus apie plano įvykdymą arba karališkus Vilko pietus („Щас спою!”) galima žiūrėti ir žiūrėti, o geresnę istoriją su moralu „draugą nelaimėje pažinsi”, vargiai rasi.

Gerai jau gerai, žiūrim: Toliau skaityti [nostalgija]: „Gyveno kartą šuo”/ „Жил-был пес” (Rež. Назаров Эдуард). →

Prasideda šiandien (pirmadienį), baigsis – penktadienį. Filmai nėra labai žinomi (gi indie!), bet kvepia gėriu. Svarbiausia – visi seansai nemokami (bilietų teirautis „Skalvijos” kasose).

Projektą AFI 20/20 (Amerikos Filmų Instituto projektą 20/20), kuris priklauso JAV Valstybės departamento Pasaulinės Kultūros Iniciatyvai (GCI), pristato Jungtinių Valstijų Ambasada Lietuvoje. AFI 20/20 yra tarptautinė filmų ir kinematografininkų mainų programa, sukurta skatinti įvairių kultūrų savitarpio supratimą, skirtingus požiūrius ir perspektyvas išreiškiant per nepriklausomą kiną.

Beje, be filmų, festivalyje dalyvaus režisieriai Dougas Prey ir Mohamedas Naqvi. Griekas nesudalyvauti… Patys pasiskaitykit, pažiūrėkit: Toliau skaityti „Skalvijoje” JAV indie kino savaitė. →

Kauną netolimoje ateityje padrebins, manau, visai įdomus ir dėmesio vertas Anime Nights renginys (balandžio 18 – 19).

Kaip sako patys festivalio rengėjai – anime yra paslaptis daugeliui lietuvaičių, o „Anime Nights” yra atviras visiems, norintiems susipažinti su unikaliu Japonijos paveldu ir ne tik”. Taigi, įdomu yra tai, jog tikrai itin retai plačiuosiuose ekranuose matomus anime stubuklus (ir ne tik) šį kartą bus galima stebėti „Romuvos” kino teatre.

Apie kiekvieną programos dalį kalbėt nėra prasmės, bet turiu pasakyti, kad Gekijouban Clannad ir Gekijouban Shagukan (abu išleisti 2007 m.) yra tikrai labai gražūs ir įdomūs pilnametražiai filmai. Pirmasis apie mergaitę ir berniūkštį, apie vyrų ir moterų draugystę, ir kartais visai neteisingus žmones. Shakugan yra karinga mergiotė, apie kurią buvo parašyta visa novelė ir sukurtas animacinis serialas, tačiau, žmonės kalba, filmas yra gerokai įspūdingesnis ir tikrai labiau vertas dėmesio. Ir vėlgi… kai pagalvoji apie visokių galių kupinus šių filmų herojus kino teatro ekrane… Knieti. Toliau skaityti Anonsas: pora dienų ir viena naktis Anime džiaugsmų Kaune. →