Šį penktadienį (kur tiksliai /kada – pravda.lt/1min/) kino teatruose startuos vienų kelias dienas, kitų visus metus gimdyti geriausi vienos minutės filmai. „Pravda” skelbia, kad bilietai į premjerinį seansą-apdovanojimus jau išgraibstyti, bet… Filmus dar porą savaičių po premjeros galėsim išvysti Lietuvos kino teatruose, o nepaslaptis, kad jau tradiciškai bus išleistas ir DVD. Tik klausimas – ar verta pirkti/ žiūrėti?

Bet pradėti įrašą noriu ne nuo „Pravdos” ir net ne nuo vienos minutės. Tai, ką jūs matote žemiau, yra prieš kelis metus auksą Kanų festivalyje laimėjusi reklama:

[youtube 6-DOkJf79Ag]

TV reklama yra ne kas kita, kaip istorijų pasakojimas. Priklausomai nuo biudžeto jas tenka papasakoti per dvi minutes, minutę, pusę minutės ar net 10 sekundžių: Toliau skaityti pravda viena minutė 2008: ne/eiti? →

Istorija, prasidėjusi 2005-jų rugpjūtį Joel’io ir Ethan’o Coen’ų sutikimu ekranizuoti Cormac’o McCarthy romaną, baigėsi praėjusį sekmadienį formaliu pripažinimu keturiais Oskarais. Ir filmas, be abejonės, jų vertas. Apskritai, šiais metais nuvertinančias frazes apie Oskarų degradaciją galima laisvai leisti pro ausis – apdovanojimai pristatė publikos dėmesiui labai stiprius filmus pagrindinėse nominacijose, ir visi jie buvo verti auksinių statulėlių. Tai tik sustiprina „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pozicijas. Taigi, plojimai broliams, jie vėl aukštumoje. Bravo.

„Mes, em… Ačiū labai“, – tepasakė Ethan’as, gaudamas pirmą statulėlę. O ką dar bepridursi? Filmas ne vien viską pasako pats, jis turi ir klausimų žiūrovams. Visų pirma, pavadinimas. Originale („No Country for Old Men”) jis skamba gan dviprasmiškai ir iškart verčia susimastyt – vietos šalyje ar pačios šalies nėra? Užtenka paklausti savęs šio klausimo filmo pradžioje, ir jis nepaleis jūsų visą filmą. Toliau skaityti Penktadienis – laikas kinui: „Šioje šalyje nėra vietos senukams” (Rež. Ethan Coen, Joel Coen) →

Jeigu ir jums (šią naktį paskelbtų) „Oskarų” ar kitų apdovanojimų nugalėtojai nesako nieko, kol nepamatot paties filmo ar bent jo reklaminio klipo (trailer’io), tuomet įsitaisykit patogiai ir su nugalėtojais susipažinkit žiūrėdami atitinkamų filmų ištraukas.

Geriausias filmas:
No Country for Old Men (2007) – Scott Rudin; Ethan Coen; Joel Coen
Geriausias antro plano aktorius:
No Country for Old Men (2007) – Javier Bardem
Geriausias režisierius:
No Country for Old Men (2007) – Ethan Coen; Joel Coen
Geriausias adaptuotas scenarijus:
No Country for Old Men (2007) – Joel Coen; Ethan Coen

[youtube 2WqpMp4cQnQ] Toliau skaityti Oskarai 2008: nugalėtojai / filmų reklaminiai klipai. →

Bobas Dylanas, kuris, kaip ir daugelis žymių užsieniečių, tradiciškai yra beveik mūsų tautietis (seneliai iš mamos pusės – žydai, gyvenę Lietuvoje iki 1902 m., vėliau emigravę į Ameriką) yra žinomas kone kiekvienam. Tai ir įdomi bei patraukli asmenybė, ir žmogus, kurio kūryba padarė (ir vis dar daro) milžinišką įtaką muzikiniam pasauliui. Tuo buvo galima įsitikinti ir anksčiau – Bobo Dylano garbei jau yra sukurta keletas filmų, bet apie juos vėliau, nes jie ne tokie nauji kaip….

I‘m Not There (2007) – naujausias ir labiausiai į patį menininką orientuotas filmas. Jame Bobo Dylano charakterį, skirtingus gyvenimo epizodus, įvykius atskleidžia šeši skirtingi personažai. Jie įvairūs, visapusiški, jautrūs, keliautojai, ieškotojai – lengvai pamišę, bet puikiai atskleidžiantys kūrėjo asmenybę. Filmas gavo keletą “Spirit Awards” statulėlių: geriausio filmo, geriausio režisieriaus (Todd Haynes), geriausių antraplanių aktoriu apdovanojimus gavo Cate Blanchett ir Marcus Carl Franklin, komandai buvo įteiktas Roberto Altmano apdovanojimas. Tai dar ne viskas, bet ar apdovanojimai yra svarbiausia? Toliau skaityti I‘m not there ir kitas Bob Dylan kinas. →

Įrašą apie filmą „Undinė” (turėtų būti „Undinėlė”, bet apie tai vėliau) pradėsiu ideologiniu įvadu. Kartais žmonės klausia, kodėl G. ignoruoja masinius renginius? Ar jie nepakankamai g.eri lyginant su aprašomais čia? Atsakymas yra: nei taip, nei ne. Tiesą sakant, aprašom visus, kuriuos spėjam ir laikom gerais (jeigu prieštaraujat, galim padiskutuoti komentaruose), skirtumas tik tas, kad masėms skirti renginiai turi (sukaupia) ir nepalyginamai didesnius biudžetus savireklamai, tad apie juos dar gerokai iki mūsų būna parašę visi. Tuo tarpu mažesni, bet ne mažiau vertingi dalykai nesulaukia savo „15 minučių šlovės”. Gaunasi užburtas ratas „Neinam – Neatveža – Neinam”. Ir būtent iš tokio rato norisi ištraukti magišką, stebuklingą „Undinėlę”.

Meniškas filmas be didesnio triukšmo startavo dar praeitų metų pabaigoje, bet Kalėdiniame-Naujametiniame triukšme, matyt, nerado sau patogios vietos „Forumcinemas” repertuare. O tuo tarpu… Prieš kelias savaites laimi geriausios režisūros apdovanojimą prestižiniame „Sundance” festivalyje”, o neseniai prasidėjusioje „Berlynalėje” atidaro programą „Panorama”. Ar jis vertas to? Užtikrinu, kad papuola į Lietuvoje šiuo metu k/t rodomų geriausių filmų top3. Toliau skaityti „Undinė” („Русалка”). Rež. Анна Меликян →