Artėjant savaitgaliui daugelis dairosi įvairių pramogų. Viena jų – kinas. Taigi, ką gero siūlo mums žydrieji ir platieji ekranai? Sausio mėnesį buvome gerokai palepinti gerų naujų (ir ne tik) filmų gausa. Šią savaitę situacija kiek prastesnė. Tiesa, filmų yra. Paminėti norisi jau rodomą “Dingusiąją” ir premjerinį “Čarlio Vilsono karą”. Pirmasis, žinia, yra gerai žinomo, tačiau vidutiniško aktoriaus Ben’o Affleck’o režisūrinis debiutas. Anksčiau jis jau yra rašęs porą scenarijų, o už pirmąjį (filmui “Gerasis Vilas Hantingas”) kartu su bendraautoriumi Matt’u Damon’u buvo apdovanotas Oskaru. Šįkart jis pasinėrė į mistinę kriminalinę dramą, kurios siužetą sufleruoja pats pavadinimas – “Dingusioji”. Apie prapuolusią niekuo nekaltą mergaitę ir 2 skirtingo sukirpimo detektyvus, kurie bando surasti siūlo galą. Atskiro paminėjimo vertas Ben’o subtilusis brolis Casey, kuris jau spėjo galingai užsirekomenduoti filme “Džesio Džeimso nužudymas…” Kol kas abejoju, ar filmas vertas surinktų 8.0/10 imdb balų, tačiau palieku tai spręsti jums:

[youtube f99Ep0koG84]

„Dingusioji” k/t repertuaruose

Šiandieninė premjera – pakankamai kontrastingas trio (Tom Hanks, Julia Roberts ir Philip Seymour Hoffman) filme  Toliau skaityti Penktadienis – laikas kinui (Vasario 8 d.) →

Per artimiausias 7 dienas bus galima (bet nereikėtų) išvysti 5 filmus. Keturi jų reguliariajame repertuare, vienas – „Skalvijoje” rodomo Šiaurės šalių kino programoje. Aš rekomenduoju nemačiusiems iš pradžių pamatyti jau nebe premjerinį „Kelyje su Dardžylingu”, o iš reguliariųjų automatiškai norisi išskirti Marc Forster („Pasilik”, „Niekados šalies beieškant”, „Monstrų puota”) darbą „Aitvarų laidytojas” („The Kite Runner”). Turi jis jau keletą nominacijų/ apdovanojimų už adaptuotą scenarijų, geriausią muziką, geriausią užsienio filmą, tad į niekalus tikrai nepretenduoja:

[youtube Tm5e6AqrNF8]

Aitvarų laidytojas k/t repertuare

Kita „premjera” jau kelis kartus sukosi Lietuvos k/t „Gala” festivalio metu. Tai – „20 cigarečių” („20 сигарет”), rusų filmas apie „Populiarių produktų reklamą Toliau skaityti Penktadienis – laikas kinui (Vasario 1 d.) →

Paradoksali situacija – nepaisant to, kiek tam tikru laiku vyksta festivalių ir kokia juose esančių filmų įvairovė, visada atsiranda žmonių, kurie nueis į reguliaraus repertuaro filmą ir praleis tai, kas į Lietuvą užsuką vos keliom dienom. Dėl šios priežasties teko saugoti ir naujo Wes Andersono filmo „Kelyje su Dardžylingu” (The Darjeeling Limited) įspūdžius – kol apsilankysit „Galoje” bei „Žiemos ekranuose”. Tiesa, pastarasis dar tęsia savo kelionę po Lietuvą, bet kol šio arthouse‘inio filmo neištrynė iš repertuarų, skubėkite pamatyti ir jį.

Kelyje su Dardžylingu / The Darjeeling Limited [trailer’is]
Rež. Wes Anderson

Kodėl? Nes pirmą kartą nuo P. T. Anderson (dabar jau priešpaskutinio) filmo „Punch-Drunk Love” laikų (2003 m.) laižiau kiekvieną filmo detalę: aktorius, scenarijų ir net kino kameros rankenėlę. Negaliu šio darbo vertinti kitų Wes Andersono darbų kontekste – mačiau juos tik epizodiškai. Žinoma, ir to užtenka, kad pastebėtum, kaip jis žaidžia su scenų spalvingumu, ir net tos, kurios vyksta lauke, atrodo lyg vyktų jo paties statytame mieste. Istorijoje, kurioje trys broliai „The Darjeeling Limited” traukiniu išvyksta į dvasinę kelionę po Indiją, spalvos ypatingai ryškios: žydra, geltona, raudona, žalia – nepalyginsi su ta Bolivudo produkcija, kuri dar Tarybiniais laikais, nublukusiuose juostose, atkeliaudavo iki mūsų kino teatrų. Čia Indija ryškiaspalvė, kokią ją ir norėtųsi įsivaizduoti. Toliau skaityti Penktadienis – laikas kinui: „Kelyje su Dardžylingu” (Rež. Wes Anderson) →

Gal senstu? Šiandien išgirdęs gan dažnai ir paties naudotą frazę „gerai sukaltas” filmas, pajutau, kad tokie filmai manęs „nebeveža”. Vieni jų prajuokina, kiti – įtraukia, treti atpalaiduoja. Bet kas man iš to? Jau kuris laikas pastebiu akivaizdų dalyką – filmo trukmė tiesiogiai atitinką filmo kokybę (gerumą). Tik turiu omeny ne fizinį filmo laiką, juostos ilgį, bet tai, kiek ilgai tas filmas suksis mano galvoje po to, kai baigsis titrai? Vakar matytas Kanų Grand Prix apdovanotas „Flandrija” iš atminties išsitrynė akimirksniu, šiandien matytas dieviškai netobulas „Vandens Lelijos” vis dar plaukioja… Kitas „Žiemos ekranų” filmas „Mažoji Jeruzalė” iš imdb lankytojų gauna 6.5 balus iš dešimties, kai aš jį mielai išvadinčiau… Šedevru. Apie meilę. Kodėl taip? Ar sunku atspėti, kai filmas apie žydus?..

Vandens lelijos / La naissance des pieuvres
Rež. Céline Sciamma

„Vendens lelijos” kažkam neabejotinai primins švedų/ danų „Fucking Åmål”– istoriją apie dviejų merginų draugystę ir savęs paieškas Dievo pamirštoje Šiaurės šalyje. Bet juk tai geras palyginimas. Prancūzų istorijoje viskas Toliau skaityti Ispūdžiai iš Žiemos ekranų: „Vandens lelijos” / „Mažoji Jeruzalė”. →

Tiesa, ne mano. Gal kada kitą kartą… „Sundance” jau daugybę metų man reiškia „geras kinas”. Užtenka ant DVD ar kino anonse prierašo „Sundance žiūrovų simpatijų prizas” arba „Sundance kritikų pasirinkimas” ir jau gali drąsiai nerti į filmą. Toks buvo ką tik „Scanoramoje” rodytas „13”, toks buvo visai kitokio žanro (komedija) prieš kelis metus Lietuvoje rodytas filmas „Sekretorė”. Šiemet pagrindinius prizus nusinešė „Frozen River” (geriausias draminis filmas) ir „TROUBLE THE WATER” (geriausias dokumentinis filmas), visų nugalėtojų sąrašas guli čia, o lietuviškai šis bei tas parašyta čia. Bet ar gali kas būti geriau negu tikrų žmonių įspūdžiai ir fragmentai iš minimų filmų (daugelio jų trailer‘ių kol kas neįmanoma rasti, o imdb už juos pabalsavę vos kelios dešimtys žmonių)? Žiūrim…

Geoff Gilmore (festivalio direktorius):

Toliau skaityti Sundance 2008 festivalio nugalėtojai ir įspūdžiai iš ten. →