Jeigu jūsų dar nesudomino kritikės Živilės Pipinytės aprašas „7 meno dienose”, papildomai galiu pridurti, jog čekų režisierius Jiri Menzel buvo ryškus kino korifėjaus Sauliaus Macaičio favoritas. Visur, kur tik sugebėdavo, maestro minėjo ir šedevrais vadino jo „Specialiosios priežiūros traukinius” (rodė Meno avilys vasarą po atviru dangumi Mokytojų namų kiemelyje), „Vieversius ant siūlų”. Galima tik viltis, kad kritikas suspėjo dar pamatyti ir naujausią mylimo autoriaus filmą…

Jiri Menzel „nusileidžia” daugiau išgarsėjusiam pasaulyje bendraamžiui tautiečiui Miloš Forman, vienodai su juo nukentėjusiam per 1968 m. Prahos pavasarį (SSRS armija įsiveržė į sukilusią Prahą), tik tuo, kad po represijų neišvyko į Holivudą ir neturėjo laimės sukurti savąjį „Skrydį virš gegutės lizdo”. Aišku, J.Menzel sukūrė ir mažiau išgarsėjusių filmų, bet nereiškia, jog jie žymiai silpnesni. Tokia yra ir intelektuali komedija „Aš aptarnavau Anglijos karalių”. Toliau skaityti Jiri Menzel „Aš aptarnavau Anglijos karalių”. →

[youtube sGi21YQFjMM]

Artėjant Kalėdoms JAV k/t ekranuose pasirodo filmas „What Would Jesus Buy?”, kuriame užfiksuota minimos bažnyčios kunigo Reverend Billy kova su vartotojiškumu. Akimirkomis gali nepamatyti pagrindinės žinutės ir pasmerkti šį reiškinį, kaip pasityčiojimą iš tikinčiųjų, bet realiai visa tai toks farsas, kad pykti gali tik visiškai humoro jausmo neturintis žmogus. Filmo prodiuseris – Morgan Spurlock, o besidomintys kinu greitai atkas, jog šis vardas atsakingas už tokius vartotojiškumo kultūros kritika persunktus filmus kaip Toliau skaityti Bažnyčia STOP PIRKIMUI arba „Ką pirktų Jėzus?” →

Lankęsi ankstesnių metų dokumentinio festivalio renginiuose, be vargo prisimins įstrigusių atmintyje filmų-dokumentų įspūdžius. Būta tikrai gerų. Pavyzdžiui apie flux’ininkų „dievo” Andy Warhol muziejų jo gimtinėje, Slovakijos kaime. Tokie dalykėliai prisimena, kada žinai, jog Šiuolaikinio meno centre kaip tik ruošiamasi atidaryti šio judėjimo parodą.

Šiemet vėl laukia mūsų įdomybės – nuo aštrių politinių aktualijų iki praeities iškilių menininkų prisiminimo. Pavyzdžiui, šalia aprašytame Michael Nyman koncerte rodyto Dzigos Vertovo ir M.Kaufmano (broliai) biografijas, tragiškus likimus. Juk įdomu!

Toliau skaityti Tradicinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (Skalvija, lapkričio 30 d.-gruodžio 9 d.) →

Kaip jau minėta naujienose, lapkričio 23 d. startuoja festivalis, kuris tęsis iki birželio mėnesio. Jo metu, kiekvieno mėnesio paskutinę savaitę turėsim galimybę pamatyti 5-7 filmus, kurie vargiai galėtų pretenduoti į reguliarų k/t repertuarą – nebent tik į „kino pavasario” programą (matant Galos ambicijas ir tai, kad už jo, kaip ir už „kino pavasario” slepiasi tas pats žmogus – Edvinas Pukšta – kyla keistų minčių dėl pavasarį vykstančios jau tradicine tampančios kino šventės, bet tai klausimai į kuriuos atsakys laikas). Įsitikinkit patys – štai 6 pirmos savaitės filmai, imdb vertinimai ir trailer‘iai: Toliau skaityti Gala filmų festivalis (Lapkričio 23-29 d.) →

Suprantama, kad 2008 metų. Dabar belieka nuspręsti, ko labiausiai laukiam: lietuviško filmo, daug žadančio aktorių kolektyvo (Valda Bičkutė, Dalia Michelevičiūtė, Andrius Mamontovas, Kostas Smoriginas, Daiva Tamošiūnaitė, Gelmis Naujikas, etc.) ar Andriaus Mamontovo pasirodymo santykinai naujame – aktoriaus/ kompozitoriaus – amplua?

[youtube 2iDp1N4om2s]

Ech, tie lietuviški trailer’ių įgarsinimo ypatumai, nors… Gal toks ypatingas ir pats filmas?

http://www.lossmovie.com/

Tu gyvendamas džiaukis / You the Living [TV]

Jeigu kiną būtų galima (kai kas taip ir daro) vertinti už atskirus komponentus, epizodus, kadrus, „Tu gyvendamas džiaukis” tikėtina išsineštų mano šių metų „Scanoramos” laurus. Pirmas dešimt minučių nuoširdžiai atrodo, kad tai ne tik vienas iš penkių geriausių festivalio filmų, bet net visa galva aukštesnis už artimiausius savo konkurentus. Tačiau, kaip (tradicinio?) kino, „Tu gyvendamas džiaukis” vertinti neapsiverčia liežuvis – tai geras pusšimtis skirtingų miniatiūrų apie tą patį, bet tuo pačiu be realaus tarpusavio ryšio. Kas būtų jeigu išmestum sceną nr.3, nr.5 arba nr.24? O gi nieko. Štai epizode viršuje matome, kaip į ekraną įreplioja vos paeinantis senukas. Vėliau pamatom ir jo „krovinį” – muzikiniame triūbos fone ant nugaros besimaivantį šunėką. Arba… kūdokas, išbalęs vyriškis guli tarp x3 didesnės savo draugės šlaunų. Seksas akivaizdžiai puikus ir sunku pasakyti: ar todėl, kad moteris su cariška kepure, ar todėl, kad vyriškis lėtai ir nuobodžiai pasakoja, kaip jis investavo visus savo pinigus į investicinius fondus, o jie abudu vietoj pelno atnešė nuostolį. Arba… Darbininkas susapnavęs, kad už nepavykusi bajerį „ištraukti staltiesę nesudaužius 100 dalių (daugiau negu) 200 metų senumo servizo” yra nuteisiamas mirti elektros kėdėje teisėjų, kurie sprendimo priėmimo metu geria alų iš bokalų ir dėl bausmės pasitaria su publika. Geriausia viso to dalis yra tai, kad tai juokinga. Kartais dėl kiek absurdiškų situacijų, kartais dėl jų įvardinimo tekstu, kartais… Bet visa tai daroma be galo profesionaliai, nušlifuojant kiekvienos vaidybinės miniatiūros detalę (visos filmo scenos išskyrus vieną (kurią – nežinau) yra nufilmuotos uždaroje patalpoje – studijoje). Galima net įsivaizduot, koks kaifas kartą atsijuokus iš pagrindinių juokelių, kitą kartą žiūrėti į tai, kas vyksta fone, kabo ant sienos, etc. Toliau skaityti Scanoramos gyventojo dienoraštis: šešiolikta diena. →