Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

GONCALO M. TAVARES „Jeruzalė”

Kultūra (kt.), Literatūra,

„Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė!”

Keista knyga apie keistus žmones. Norisi rašyti „ne tokius, kurie kasdien trinasi aplink tave”, tačiau čia ir šuo pakastas, kad mus supa būtent keisti žmonės. Ir niekad negali žinoti, kur tas keistumas slypi, nes iš išorės mes visi daugiau mažiau vienodi. O štai viduje nešamės visą praeitį, patirtį, skaudulius, traumas, individualų pasaulio matymą ir savasties užkardas, padedančias slopinti tikrąjį aš, padedančias bėgti per pasaulį. Iki tam tikro taško. Iki tam tikro įvykio…

Ernstas Špangleris stovi prie atviro lango. Pasirengęs šokti žemyn. Tik staiga suskamba telefonas…

Milija ketvirtą valandą ryto su savo skausmu nusprendžia išeiti iš namų. Išeina į naktį ir pavojingu rajonu traukia link bažnyčios… Toliau skaityti GONCALO M. TAVARES „Jeruzalė” →

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2014, vasaris]

Kultūra (kt.), Literatūra

Neturiu daug kuo pasidalinti. Viena mugė baigėsi (kurioj pabuvoti neteko, tačiau neteko dėl to ir apgailestauti), kitos mugės dar tik prasidės. O trokštamų perskaityti tekstų nė kiek nemažėja. Žodžiu, skaityminis galvaskaudis…

Iš vasario „pasirodinių” labiausiai žvilgsnį traukia naujas-senas rinkos žaidėjas – “Mano knyga”, leidykla, kuri labiau specializavosi knygų platinimu, kartu su nauju vampyriškų istorijų karalienės Anne Rice romanu “Vilko dovana”, netikėtai išleido Jo Walton romaną “Tarp kitų”, laimėjusį Nebulos (2011 m.) ir Hugo (2012 m.) premijas. Tikras saldainukas fantastikos mylėtojams.

„Yra knygų, kuriomis norisi dalintis su draugais. Yra ir tokių, kurias, atsukus laiką atgal, norėtum padovanoti jaunesniam sau. Tačiau pasitaiko ir retų atvejų kaip Jo Walton „Tarp kitų“ – ji skirta kiekvienam iš mūsų.“

„Pasaulyje pilna šiurpių dalykų, bet jame galima atrasti nuostabių knygų.“ – Mori istorija nėra paprasta: netekusi dvynės sesers, ji išvyksta gyventi pas tėvą, kur kompaniją jai palaiko ištikimiausios bičiulės – knygos. Įtaigiu ir gyvu pasakojimu Mori dalinasi savo kasdienybės detalėmis, kur susipina realybės ir vaizduotės gijos, pradedama tikėti neįtikimu ir kiekvienoje akimirkoje ieškoma magijos krislelio. Mergaitės pasakojimas pavergia savo nuoširdumu ir moko, kad nepaisant visų fantastiškų istorijų, kurias perskaitome ar pamatome savo ekranuose, pati nuostabiausia – mūsų gyvenimas. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2014, vasaris] →

Premjera! Spektaklis „BARIKADOS” (rež. Jānis Balodis, Goda Dapšytė)

Kultūra (kt.), Teatras, , , , , ,

Praeitą savaitgalį, kai visi aplink stebėjo ir aptarinėjo įvykius Ukrainoje, atrodė, jog „Barikadų“ premjera specialiai užsakyta – prieš 21 metus mūsų tauta išgyveno panašų laikotarpį kaip šiandien Ukraina. „Barikados“ — spektaklis apie mūsų šalies istorinę atmintį, apie atgimimo laikotarpį Baltijos šalyse ir tragiškus 1991-ųjų sausio įvykius Lietuvoje. Tik viskas šviežiu kampu, arba – iš trisdešimtmečių požiūrio taško.

Spektaklio kūrėjų komanda – latvių režisierius Valteris Sīlis ir dramaturgas Jānis Balodis su teatrologe ir pradedančia dramaturge Goda Dapšyte susipažino per Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinių scenos menų tinklą „BaNd“. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pakvietė visus juos kartu sukurti spektaklį juos dominančia tema. Valteris Sīlis ir Jānis Balodis jau ne vienerius metus scenoje tyrinėja naujausias Latvijos politinio, ekonominio, socialinio gyvenimo aktualijas ir nesenus istorinius įvykius, nušviesdamas mažai žinomus ar net nežinomus faktus bei atskleisdamas paradoksalias jų savybes. Panašaus žanro spektaklio kūrėjai ėmėsi ir šį kartą, tik apie Lietuvą.
Režisierius ir dramaturgai savo komandą papildė aštuoniais bendraamžiais aktoriais: Tadu Gryn, Elze Gudavičiūte, Martynu Nedzinsku, Mariumi Repšiu, Ainiu Storpirščiu, Monika Vaičiulyte, Toma Vaškevičiūte, Vainiumi Sodeika ir, remdamiesi dokumentine medžiaga, kurią karts nuo karto papildydavo savo improvizacijomis ir nuomonėmis, sukūrė spektaklį „Barikadas“. Toliau skaityti Premjera! Spektaklis „BARIKADOS” (rež. Jānis Balodis, Goda Dapšytė) →

MICHAIL ŠIŠKIN „Veneros plaukas”

Kultūra (kt.), Literatūra, , ,

„Veneros plaukas“ — antroji Michailo Šiškino knyga, išversta į lietuvių kalbą. Po „Laiškų knygos“ žinojau, kad tikrai grįšiu prie šio rašytojo, tik nežinojau, jog taip greit. Dar nežinojau, kad „Veneros plaukas“ bus iš tų knygų, kurių pirmieji šimtas puslapių bus įveikinėjami tris kartus ilgiau ir sunkiau, nei likę trys šimtai, ir — jei tai nebūtų M. Šiškinas – greičiausiai būtų numesta net nespėjus įsivažiuoti. Todėl labai stebino faktas, kad 2005-aisiais Rusijoje šita knyga buvo įvertinta ne tik kritikų, bet ir gavo „Nacionalinio bestselerio“ literatūrinę premiją. Lietuvoje tokios knygos niekada nebus skaitomiausiųjų topuose, nes jos per daug sudėtingos masiniam skaitytojui, tad leidžiu sau daryti prielaidą, jog rusų tautos literatūrinis išsilavinimas ir mentalitetas gerokai skiriasi nuo lietuvių.

M. Šiškinas jau daug metų negyvena Rusijoje, šį romaną rašė Šveicarijoje, Prancūzijoje, Romoje ir tai jaučiasi. Savo kūryboje jis sujungia geriausias rusų ir Europos literatūros tradicijas. Panašu, kad Šiškinas, kaip ir jo tėvynainis Gogolis, gali rašyti apie Rusiją tik gyvendamas už jos ribų. Kaip tie įsimylėjėliai, kurie iš per didelės meilės ir ambicijų negali būti kartu, bet neišbūna ir ilgą laiką atskirai vienas be kito.

„Veneros plauke” pasakojama šimtai istorijų ir jos maišomos be jokių perskyrų: viena po kitos, pačiose netikėčiausiose vietose, kartais sunkiai atskiriant, kad čia jau vėl persikėlėm kažkur kitur — iš Rusijos į Šveicariją, tada į Romą, o iš Romos į senovės Persiją ir t.t.

Tekstas audžiamas iš Rusų vertėjo, dirbančio Šveicarijos imigracijos tarnyboje, monologų ir pabėgėlių istorijų, antra linija — liūdna vertėjo meilės istorija Italijoje, trečioji – laiškai sūnui, kuriuose persikeliama į mitologinius pasaulius, cituojamus iš vertėjo knygų, ir ketvirtoji — garsios dainininkės Izabelos dienoraščių ištraukos, kurios biografiją buvo įsipareigojęs parašyti vertėjas.

„Veneros plauke“, kaip ir „Laiškų knygoje“, nėra gyvų personažų — tik jų imitacija, meistriška kalba aprašyta dienoraščių, protokolų, laiškų pavidaluose. Pabėgėlių ir savo asmenines istorijas, vertėjas pateikia klausimų-atsakymų forma. Dažnai atsakymas skamba kaip klausimas, o klausimas — kaip atsakymas.

Romane ištisi puslapiai, pastraipos, sakiniai, žodžių junginiai skaitytojui gali neturėti tarpusavio ryšio. Dėl tokios pasąmonės srauto technikos kritikai suskubo „Veneros plauką“ prilyginti garsiajam Jameso Joyce’o „Ulisui“. Abu kūriniai turi daugybę panašumų: abiejuose kasdienybė susipina su mitologija, veiksmas vyksta keliose šalyse, praeitis persipina su ateitimi, keliaujama ne tik per pasąmonės zonas, bet ir per padriką kultūrinių, asmeninių ir kasdieninių prisiminimų kratinį, per visus nuotaikų ir atmosferos virpesių užkampius.

„Veneros plauko“ pavadinimas, kilęs iš lotyniško augalo Adiantum capillus-veneris, turi ir simbolinę reikšmę — tai meilė, kuri persmelkia viską, tai gyvybės dievas. Rusijoje šitas augalas puoselėjamas namuose, nes be žmogaus šilumos neišgyventų, o Italijoje – tai piktžolė. Palengva sau siūruoja vėjyje jau šimtmečių šimtmečius. „Augau čia iki jūsų Amžinojo miesto ir po jo augsiu.“

„Veneros plaukas” nėra meilės romanas, bet be abejonės — apie meilę.

„Šiame pasaulyje niekas neišnyksta… Liovęsi mylėti vieną, prieraišumą tučtuojau perkelia kitam – net šito nesuvokdami, o manydami, kad nieko nemyli,— paprasčiausia apsirinka. Jei net nemyli žmogaus, myli šunį ar baldus, ir su tokia pat jėga, tik kita forma.“

Vertėjas pasakoja savo meilės istoriją didingame Romos fone, mieste, kuris jo žmonai vis dar primena jos pirmąjį autoavarijoje žuvusį vyrą. Vyrą, kurį ji tikriausiai iki šiol tebemyli, ir, kad ir kaip besistengtų vertėjas jai atverti naujus, kitus pasaulius, kurie priklausytų tik jiedviems, ji visada pasirinks likti ten, kur buvo laiminga su kažkuo kitu.

Beje, ši istorija turi nemažai autobiografinių sutapimų su paties autoriaus gyvenimu. Ši linija man patiko ir dėl taiklių autoriaus įžvalgų apie pačią „kūniškąją Romą“, miestą, kuris prasideda tik tada „kai užeini į barą ir stovėdamas išgeri pirmąjį espreso puodelį“.

Tuo tarpu iš dainininkės Izabelos dienoraščių nedingsta jausmai ir aistros, keičiasi tik meilės objektų adresai ir miestai, kuriuose vyksta veiksmas, o lygiagrečiai atskleidžiamas ir jos virsmas scenos karaliene, užvaldančia pilnas koncertų sales, miestus.

Liūdnai nuostabi policininko ir Tanios bei jos sūnaus Romkos meilės istorija.

„Va žiūrėjau į telefoną ir ūmai pagalvojau: jei Tania dabar čia paskambins – būna gi pasaulyje stebuklų – ir paklaus: „yra naujienų?“ – žinai ką jai atsakyti.
Aš atsakysiu: „Yra. Aš dar labiau tave myliu“.

Stiliumi „Veneros plaukas“ ir „Laiškų knyga“ lyg ir panašios, bet pastaroji man pasirodė labiau išgryninta, labiau vientisa. „Veneros plaukas“ — daugiaplanis, daugialypis, fragmentins romanas, todėl vieningų nuomonių, manau, apie jį nebus ir negali būti. Šio romano stiprybės — rašymo stilių įvairovė, turtingas žodynas, intelektualus, kūrybingas teksto audinys, jaudinančios istorijos. Jau charakteringa Šiškino prozos ypatybe tampa žaidimas su laiku ir erdve, kurie galiausiai apsijungia į vieningą polifoniją. Todėl jo kūriniai labai muzikalūs, plastiški.

Vieninteliai „Veneros plauko” trūkumai — lėti minėti pirmieji šimtas puslapių ir tai, jog greičiausia po metų nieko neprisiminsiu iš šios knygos. Tokios knygos kaip „Veneros plaukas“ ar Elos Lentang „Akmeniai klevai“ yra skirtos momentiniam skaitymo malonumui. Jose nėra aiškaus, vientiso siužeto, nėra vienos istorijos, todėl atmintyje greičiausia išliks tik nuotrupos, menkniekiai. Bet, kaip rašė viena iš knygos herojų, „o gal kalbėtis apie menkniekius ir yra svarbiausia..?“

 —–

Informacija apie knygą: [romanas] / Michail Šiškin; iš rusų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius : Vaga, 2013. – 397, [2] p. – ISBN 978-5-415-02325-7

Žiūrėdami į muzikos vidurius pamatysite savo atvaizdą

Filosofija, Muzika

Po M.A.M.A muzikinių apdovanojimų, svetainėje delfi.lt publikuotame straipsnyje* prodiuseris Martynas Tyla teigė, kad jis nemano, jog lietuviška muzika yra žemo lygio. Šis netiesioginis bandymas apginti lietuvišką pop muziką ar pagerinti jos reputaciją viešojoje erdvėje, leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvišką pop muziką, tikėtina, visai nemaža visuomenės dalis girdi skambant prasčiau, pigiau, mažiau kokybiškai už jos alternatyvas, kurios gali būti realios ar įsivaizduojamos. Viena iš didžiausių lietuviškos pop muzikos alternatyvų yra tarptautinio pripažinimo sulaukusi JAV ar Jungtinės Karalystės kūrėjų kuriama muzika. Grožėdamiesi ja, klausytojai šią muziką paverčia pop muzikos etalonu ar universaliu standartu, kuris suteikia galimybę jiems išrūšiuoti muziką į gerą ir blogą arba, kitaip sakant, į klausomą ir ne. Klausytojai nenorėdami patys sau pripažinti, kad šie standartai, padedantys orientuotis muzikinėje erdvėje yra subjektyvūs, stengiasi juos, pridengtus „gero muzikinio skonio“ idėja „eksportuoti“ – įtikinti ir kitus bendruomenės narius, kad ši muzika yra ta, kurios jie turėtų klausytis jeigu siekia nors trupučio pagarbos iš aplinkinių. Alternatyva blogai lietuviškai muzikai gali būti ir klausytojo viltis, kad kažkur egzistuoja gražus ir kokybiškas skambesys, kurio jis dar neaptiko, bet tikrai aptiks jeigu ir toliau nuoširdžiai ieškos, o neradęs jį sukurs pats. 

Neigiamas požiūris į lietuvišką pop muziką kyla iš tikėjimo, o ne faktais grindžiamo žinojimo. Nors klausytojai turi sugalvoję daugybę priežasčių būtinų ne tik tokiam tikėjimui rastis, bet ir leidžiančių jam toliau egzistuoti, tačiau tikėtina dažniausiai šis tikėjimas palaikomas argumentais, susijusiais su muzikos skambesio techniniais parametrais. Argumentų paieškõs šiuose muzikos parametruose populiarumas glūdi prielaidoje, kad tokios muzikos sudedamosios dalys kaip harmonija, ritmas, orkestruotė, melodija ir pan. yra objektyvūs muzikos elementai. Kadangi tikima, kad klausytojas į šiuos parametrus visuomet žvelgia iš neutralaus taško ir juos suvokia tokius kokie jie yra, o ne iškreiptus subjektyvaus klausytojo žvilgsnio, šios muzikos raiškos priemonės klaidingai suvokiamos kaip galinčios tapti objektyviais muzikos kokybės ar gerumo rodikliais. Muzikos kūrinių techninių elementų patrauklumas slypi ne vien menamame jų objektyvume ar tame, kad jie lengvai prieinami, bet ir įsivaizdavime, kad tai yra elementai, kurie suteikia galimybę klausytojams pamatuoti ar „suskaičiuoti“ tokį abstraktų ir racionalizavimui sunkiai pasiduodantį reiškinį kaip muzika, o gautus rezultatus palyginti tarpusavyje.

Savo skonio argumentavimas muzikos techniniais parametrais yra kritikuotinas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, techninių parametrų suvokti objektyviai neįmanoma, nes jų suvokimą visuomet įtakoja suvokėjo skonis, muzikinis patyrimas, laikotarpis ir kiti subjektyvūs ar kultūriniai faktoriai. Klausytojas visuomet tiek į pačią muziką ar jos techninę dalį žvelgia ne iš neutralaus, o iš suinteresuoto, subjektyvaus taško. Pavyzdžiui, išgirdę kūrinio akordą klausytojai girdi ne tik patį akordą, bet iš karto jam priskiria ir įvairias estetines savybes, todėl akordas tuo pat metu yra girdimas kaip gražus arba ne. Muzikos kūrinio „skrodimo“ metu nustačius jo harmoniją, orkestruotės vingrybes, ritmą, vokalinę partiją ir panašius kūrinio ingredientus galima tik konstatuoti tam tikrus faktus apie jį, tačiau šie faktai patys savaime neturi jokios vertės diskusijoje apie muzikos kūrinio gerumą. Jiems vertės suteikia vertybių sistema kuria vadovaujasi klausytojai. Šioje struktūroje muzikiniai faktai yra sudėlioti hierarchiškai nuo vertingiausių iki beverčių. Lyginant tarpusavyje skirtingų muzikos kūrinių parametrus galima nustatyti šių kūrinių sudėtingumo lygį, bet ne tai kuris iš jų yra gražiausias. Jeigu sudėtingumas klausytojo ar muzikinės bendruomenės vertybių sistemoje yra aukštesnėje vietoje už paprastumą, tuomet jis yra tapatinamas su gražiu ar geru muzikiniu skambesiu. Kažko buvimas ar ne muzikos kūrinyje pastarojo nepadaro blogu ar geru, tokiu jį paverčia jo klausantys klausytojai ir tai kokią funkciją esantis ar nesantis elementas užima jų vertybių skalėje.

Menamai objektyviais techniniais muzikos skambesio parametrais klausytojai bando pridengti norą ir siekį savo muzikinį skonį ar estetinių vertybių skalę įtvirtinti bendruomenėje kaip vienintelę teisingą arba bent jau teisingesnę už kitas. Šį tikslą palengvina ir vyraujantis požiūris, kad šie techniniai kūrinio parametrai yra objektyvūs, tad sudaromas įspūdis, kad klausytojai kitus bendruomenės narius nori įtikinti ne savo muzikinio skonio pranašumu, bet kažkuo kas yra aukščiau už subjektyvų muzikinį skonį. Pavyzdžiui, jeigu aš kitus įtikinėju, tuo, kad muzikos kūrinys yra geras, nes jo harmonija yra įvairesnė, melodinė linija labiau išplėtota, o orkestruotė masyvesnė aš iš tikro prisidengdamas tariamu objektyvumu bandau kitam įsiūlyti savo skonį kuris ir nulėmė tai, kad aš šias skambesio savybes netiesiogiai įvardinu pranašesnėmis. Šiuose klausytojų veiksmuose galima įžvelgti jų noro disciplinuoti ir reguliuoti muzikinę erdvę atspindį. Siekiama įvairiom priemonėm kontroliuoti tai kokios muzikos turėtų klausytis aplinkiniai. Šį veiksmą būtų galima įvardinti „muzikine higiena“, nes jo tikslas yra muzikos kūrinius ar stilius, kurie nepatinka klausytojui pripažinti netinkamais, neatitinkančiais reikalavimų, negalinčiais patenkinti klausytojų poreikių.

Tikėjimas, kad lietuviška muzika yra bloga argumentuojamas skambesio techniniais parametrais gali būti ir todėl, kad klausytojams yra sunku, o kartais netgi neįmanoma suvokti tikrųjų tokio požiūrio į lietuvišką pop sceną priežasčių. Šios priežastys gali būti per daug nemalonios, kad jas klausytojas pats sau galėtų pripažinti, todėl sprendimo neklausyti lietuviškos muzikos argumentavimą muzikos techniniais parametrais, reikėtų vertinti kaip racionalizaciją, už kurios slypi iracionalios priežastys. Nors iš išorės gali atrodyti, kad klausytojas vadovaujasi objektyviomis priežastimis, tačiau tikroji priežastis gali būti su šiuo racionalumu visiškai nesusijusi. Racionalūs argumentai reikalingi tiktai tam, kad klausytojui nereikėtų suprasti tikrosios tokio požiūrio į lietuvišką muziką priežasties. O priežasčių gali būti labai daug ir viena iš jų yra susijusi su klausytojo požiūriu į savo tėvynę. Labai tikėtina, kad dalis klausytojų, lietuviškos pop muzikos nemėgsta todėl, kad jie yra nusivylę šalies valdžia, jos vykdoma ekonomine ar socialine politika. Klausytojų nusivylimas tėvyne, kuris yra iš tikro nusivylimas valdžia suprojektuojamas ir į lietuvišką muziką, kuri kartais tampa bloga, ne todėl, kad jos skambesys yra blogas, o todėl, kad ji yra lietuviška.

LENA ELTANG „Akmeniniai klevai”

Kultūra (kt.), Literatūra, , , ,

Kaltė apskritai neturi savo gyvenimo – tai taip pat tikra, kaip tai, jog ji gali atimti tavąjį. Kaltė – tai pats šulinys. (277).

Žmonės myli tave už tai, kad jog jiems nereikia įsitempti, stengiantis suvokti tavo žodžius ir poelgius. Atstumas tarp tavęs ir žmonių turi būti ankštai prikrautas, galvojo Saša, leisdamasi Harboro Keliu, žmonės nori remtis į pažįstamas komodas, aplenkti žinomus veidrožių užutėkius. (152).

O būna ir taip: puikaus rašytojo darbas yra neverčiamas, kadangi vertėjai bijosi, jog nesusidoros su tankiu kūrinio kalbos audiniu. Taip, anot vertėjo Vlado Braziūno, nutiko ir su rusų rašytojos Lenos Eltang kūryba: jos kūrybos sąskaitoje jau susikaupė keletas poezijos ir prozos kūrinių, o lietuvių skaitytojams nubyrėjo tik keletas eilėraščių vertimų. Laimei, kad Braziūnas šį nesklandumą ištaisė ir prieš keletą metų pasirodė antrojo Lenos Eltang romano „Akmeniniai klevai“ sklandus vertimas į lietuvių kalbą.

Asketišką „Akmeninių klevų“ viršelį puošia vienišaujančios moters profilis: sunku būtų įsivaizduoti tinkamesnį viršelio piešinį, nei Daivos Staškevičienės darbą pavadinimu „Kukli asmenybė“. Mat viršelio portretas, apipintas nedalijamais simboliais ir įvaizdžiais, rezonuoja su knygos pagrindinės veikėjos Sašos Sonli daugialypumu. O taip skaitytojas taip pat įspėjamas ir apie knygos „svorį“: besitikintiems, kad knyga tiks lengvam paskaitinėjimui prieš miegą, teks šiek tiek nusivilti. Nes šio romano skaitymas (kaip ir viršelio piešinio šifravimas) reikalauja atidos ir kruopštumo, bet skaitytojui už pastangas bus su kaupu atlyginta – pamažu atsivers sudėtingas ir gilus knygos personažų pasaulis.

„Akmeniniai klevai“ – pulsuojantis, iš laiškų, dienoraščių ir knygos „Paveiksluota žoliaknygė“ ištraukų sulipdytas dviejų žmonių susitikimo pasakojimas. Lena Eltang personažus kuria pamažu, kruopščiai, po dalelę: pagrindinių veikėjų Sašos Sonli ir Luelino Stounberio dabarties laikas fiksuojamas jų dienoraščiuose, o praeities eskizą piešia „Paveiksluotos žoliaknygės“ knygos ištraukos bei veikėjų laiškai.

Iš pradžių, tik panirus į teksto skaitymą, Luelino ir Sašos dienoraščiai, o taip pat įsiterpiantys Sašos pamotės, sužadėtinio ar Luelino kaimynės laiškai, rodos, visai nesusiję, tačiau galop veikėjai suartėja ir išryškėja rašytojos kuriamas sudėtingas, daugiasluoksnis pasaulis.

Knygos pagrindinė veikėja Saša Sonli – rusės ir anglo dukra, pensiono „Akmeniniai klevai“, kuriame neauga nė vienas klevas, šeimininkė. Nebeturinti tėvų ir net tolimų artimųjų (pamotė Heda ir netikra sesuo Drina – išvykusios), Saša lieka jaukintis pasaulio, kuriame pulsuoja jos vienatvė: „Paveiksluota žoliaknygė“, kurioje talpinama visas mamos išmanymas apie augalus, yra vienintelis likęs jos ir Sašos saitas, todėl knyga – brangi kaip niekad. Slėpdama savąjį jautrumą, Saša su išoriniu pasauliu bendrauja savaip: atstumia sužadėtinius, beveik neturi draugų, o galiausiai – netgi nustoja kalbėti. Jos dienoraštyje susikaupia neaiškios kaltės jausmas, juntamas „kitoniškumas“ (aplinkiniai, dėl Sašos didelio susidomėjimo augalais, laiko ją ragana), atsiribojimas, o kartu ir begalinis noras turėti artimą: „O tėtis mirė, nes Heda jo nemylėjo. Nuo šito daugelis miršta, štai aš, pavyzdžiui.“ (82 psl.).

Štai Luelinas Stounberis – profesionalus alkoholikas ir vairavimo instruktorius, bandantis gėrimu išplukdyti iš atminties nemalonius įvykius. Vaikystėje, pavyzdžiui, jis kiek gėdinosi mamos ir ilgėjosi šeimą palikusio tėvo. Suaugusį Lueliną kankinantys neryžtingumas, bejėgystė, prasiveržia judėjimu į niekur, nesugebėjimu keisti gyvenimo. Tačiau „Akmeninių klevų“ herojų nesinori sprausti į lentynėles „vienišius“ ar „keistuolė“ – tai būtų gėdingas sudėtingų personažų portretų susiaurinimas. Veikiau jau Luelinas ir Saša yra gyvenimo įvykiams jautrūs žmonės, dienoraščiuose negailestingai žvelgiantys į save ir į kitus, apmąstantys gyvenimą ir jų pačių roles jame.

Lena Eltang rašo tirštai, teksto audinys (ypač tai ryšku Sašos dienoraščio fragmentuose) užgrūstas citatomis iš kitų kūrinių: į „Akmeninių klevų“ pasakojimą pasibeldžia ir mitologiniai įvaizdžiui, ir šūsnis įvairių autorių, pvz. Dilano Tomo tekstų ištraukų. Vogtais tekstais autorė nužymi veikėjų situacijas, jų nuotaikas – intertekstai organiškai įaudžiami į neskubrų pasakojimą. Jį dailina ir nenuvalkioti, vaizdingi palyginimai, pvz.: „diena nutrūko nuo pavadėlio ir duodasi ratais tarytum nutrūkęs šunytis“ (126 psl.). Savita Lenos Eltang kalbėsena turbūt viena unikaliausių (ir, kaip jau pagirta anksčiau – puikiai išversta) iš šiuolaikinių rašytojų, ir galbūt vien tik dėl jos verta paskaityti „Akmeninius klevus“.

Ir dar – šį romaną sunku susodinti ant vieno suolo su kokia nors knyga, tačiau tikriausiai glausčiau jį prie kito sėkmingo rusų romanisto Michailo Šiškino „Laiškų knygos“ – tiek dėl abiejuose dominuojančio dviejų žmonių ryšio, tiek ir dėl nuosaikaus viršelio dizaino, tiek ir dėl paties pasakojimo konstravimo ypatybės: savotiško leidimo personažams kalbėti „patiems“, intymiai – laiškais ar dienoraščiais.

—-

Informacija apie knygą: [romanas]; iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius : Vaga, 2011. – 372, [3] p. ISBN 978-5-415-02233-5

GRAHAM GREENE „Galybė ir garbė”

Kultūra (kt.), Literatūra, , , ,

“Būna gerų kunigų ir blogų kunigų. Tiesiog aš esu blogas kunigas.”

Džiugu (nors ir be reikšmingos romanui Johno Updike’o 1990-aisiais parašytos įžangos) pagaliau skaityti Grahamo Greene’o “Galybę ir garbę” lietuviškai, nes vis kartojami “Tykiojo amerikiečio” ar “Garbės konsulo” leidimai jau atrodo juokingai. O tie kartojimai lyg ir turėtų rodyti, jog Lietuvos skaitytojai Greene’o neignoruoja, tad gal ateityje sulauksime ir daugiau šio anglo kūrinių vertimų.

Romanas “Galybė ir garbė”, kartu su “Tykiuoju amerikiečiu” laikomas vienu reikšmingiausių autoriaus kūrinių, kuris parašytas dar 1940-aisiais nukelia skaitytoją į Meksiką, į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, kai vietinė valdžia visomis išgalėmis kovojo prieš Katalikų Bažnyčią. Užsieniečiai dvasininkai buvo išsiunčiami iš šalies, bažnyčios turtas nusavinamas, o likę kunigai persekiojami už draudžiamų krikščioniškų apeigų atlikimą. Apie vieną tokį kunigą, keliaujantį po skurdo ir religinės nesantaikos nualintą šalį, pasakoja Greene’as.

Knygos herojus – nestandartinis dvasininkas – bevardis girtuoklis (“whisky priest”), kuris į skaitytojo akiratį pirmiau patenka kaip alkoholikas, o tik vėliau – kaip Dievo tarnas. Jį kamuoja abstinencijos sindromas (“Šią akimirką užvis labiausiai trokštu išgerti, labiau negu Dievo”), ant kulnų lipantys policininkai, premiją už jo galvą norintys gauti vietiniai ir pašaukimas, kuris pripratino prie šventinto vyno ir dabar grasina mirtimi.

Kunigas bėga per šalį lyg per savo gyvenimą: sugrįžta į vietas, kuriose nusidėjo, kur iš spintų išlenda numarinti praeities skeletai, kur likimas verčia pasitikrinti savo sąžinę ir tikėjimą. Jo kelionė – lyg piligrimystė link kūniškojo (pabėgimas nuo persekiotojų) ir dvasiškojo (galimybė atlikti išpažintį) išsigelbėjimo.

“Galybė ir garbė” ne kartą (ypač scena su šunimi ir kaulu) priminė C. McCarthy “Kelią” (žinoma, reikėtų sakyti atvirkščiai, tačiau skaitymo eiliškumas daro savo). Tokia pat apokaliptiška, bedieviška, antihumaniška, beviltiška. Kaip vienoje scenoje taikliai išsireiškė vienas veikėjas, rodanti “kaip senka visa pasaulio viltis”.

Daug keliavęs po pasaulį Greene’as puikiai išmano apie ką rašo, todėl “Galybės ir garbės” tekstas alsuote alsuoja autentiška aprašomo laikmečio Meksikos atmosfera. Tiesiog matai, kaip ant sukiužusių lūšnų stogų eilinės aukos lūkuriuoja grifai, kaip pokšėdami nuo lubų krinta tarakonai, kaip alinantis karštis ir visuotinis skurdas apsėda smegenis.

Greene’as taip pat žavi meistrišku rašymo stiliumi  – konkretus žodis, lakoniški gyvi dialogai, reikiamų aplinkos detalių akcentavimas, įtikinami žemiški charakteriai, gilus psichologizmas ir gebėjimas dramatiškas situacijas pateikti kasdieniškai, neperspaudžiant nereikalingomis scenomis, žodžiais, nesistengiant skaitytojui visko sukramtyti, nesmerkiant ir neteisinant, nemoralizuojant. Jis tiesiog pasakoja apie eilinius ribotus žmones (“Kaip dažnai kunigui tekdavo klausytis tos pačios išpažinties – žmogus toks ribotas, kad jam trūksta net išmonės naujai ydai išrasti; tiek pat težino ir gyvuliai.”), kurie savyje nuolat nešiojasi angelą ir velnią, ir tik nuo situacijos bei įvairiausių veiksnių priklauso, kuris – baltasparnis ar raudonuodegis – paims viršų. Čia ir šios knygos klasiškumas. Aktualumas šiandien. Nors reikia pripažinti, kad tik aname amžiuje toks kūrinys (tematikos prasme) galėjo sukelti pakankamą šurmulį, kad jį linksniuotų ir akademinė visuomenė, ir eiliniai žmonės, ir net popiežiai. Šiandien, kai apie tikinčiųjų ribotumą, kunigų ištvirkavimus, Bažnyčios “šventeiviškumą” galima šypsantis skaityti Račo bloge ar ironiškoje R. Dawkinso “Dievo iliuzijoje”, Greene’o blogasis kunigas atrodo eilinis ribotas žmogelis, nekeliantis ypatingų emocijų, per savo trumparegiškumą ir kvailumą vardan krikščioniškos pasakos paaukojęs gyvybę. Bet čia jau būtų visai kita tema.

ps. J. Updike anglišką įžangą galite rasti čia.

—–

Informacija apie knygą:  [romanas] / Graham Greene „The Power and the Glory”; iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė. – Vilnius : Sofoklis, 2013. – 334, [1] p. – ISBN 978-609-444-114-1. 

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2014, sausis]

Kultūra (kt.), Literatūra

Artėjančią Vilniaus knygų mugę smagu pasitikti su „Litexpo” spaudos centro pranešimu, kuriame teigiama, kad „lankytojų dėmesį kaustys ilgai laukti susitikimai su keliasdešimt užsienio svečių”, ir smagiu Lolitos Varanavičienės „paantrinimu”, jog žymiems rašytojams Lietuva yra neįdomi. Tai, žinoma, ne priežastis į mugę nesibrauti. Ten sklandanti atmosfera ir vykstantys renginiai turi savo žavesio, nors praėjusios mugės tik patvirtino, kad tik pasirodžiusių naujų knygų mugėje graibstyti neverta – jos gali pasirodyti ne tik pigesnės, bet netgi brangesnės, nei tuo pat metu siūlomos knygynuose ar internete. Tad į būsimas naujienas ypatingai nesižvalgysiu, o bandysiu surankioti, ką per paskutinius porą mėnesių praleidau.

Kol kas geidžiamiausias skaitinys – „Rašytojų sąjungos” leidyklos išleista Gonçalo M. Tavares “Jeruzalė”.

Portugalų rašytojo trijų valandų romanas

Trys valandos – tik tiek trunka romano „Jeruzalė“ veiksmas. Knygos veikėjus į naktinį miestą išstumia fizinis ir dvasinis alkis, kančios ir nė per žingsnį neatstojančios praeities įvykių šmėklos.

Kaip persipins šių skirtingais tikslais tuščiomis gatvėmis klaidžiojančių žmonių keliai? Kokia jėga nulems jų likimus?

Jeruzalė šiame romane – ne miestas, tai simbolinė vieta, kur, susidūrus meilei ir neapykantai, racionaliam protui ir beprotybei, nusikaltimui ir bausmei, ištirpsta visos ribos tarp jų ir lieka tik tikėjimas ir viltis…

Daugiau…

—–

“Vaga” išleido mūsuose jau iš “Laiškų knygos”  žinomo Michailo Šiškino romaną “Veneros plaukas”.

Iš pažiūros nesudėtingas siužetas – keturios istorijos audžia romano meninį pasaulį: Šveicarijoje prieglobsčio siekiančių pabėgėlių istorijos, pasakojamos rusų kalbos vertėjui-vertikui; pastarojo meilės istorija Italijoje; laiškai sūnui, kuriuose atsispindi ir mitologiniai, istoriniai pasauliai, cituojami iš vertiko skaitomų knygų; ir Izabelos, dainininkės, kurios biografiją jis norėjęs parašyti, dienoraščiai. Įdomu tai, kad visos šios istorijos, daugiau ar mažiau, turi antrą – autobiografinį – dugną. O autoriui būdingas prozos žodingumas, muzikalumas ir plastika, tirštas psichologizmas, lyginami su Ivano Bunino, Vladimiro Nabokovo stiliais, romane Veneros plaukas vešėte veši, be to, atsklinda Jameso Joyce’o Uliso ribuliai.
Daugiau…

—–

Savų knygų nemokanti populiarinti leidykla “Žara” išleido nuostabų prancūzo Michelio Tournier (lietuviškai dar turime jo “Penktadienis, arba Ramiojo vandenyno limbai”, “Kasparas, Melchioras ir Baltazaras”) romaną “Girių karalius”. Nepraleiskite.

Pagrindinis veikėjas Abelis Tifožas – keistas personažas. Vaikystėje nepatyręs švelnumo, vėliau atbukintas mechaniko amato, jis tampa visuomenės priešu, budeliu ir sykiu auka. Per karą patekęs į vokiečių nelaisvę ir išsiųstas į Rytų Prūsiją, Abelis atsiduria darbo stovykloje. Netoliese yra Gėringo, Romintos žmogėdros, medžioklės plotai. Paskui likimas nuveda jį į Kaltenborno tvirtovę, kurioje įsikūrusi karo mokykla. Tada, ieškodamas šiai mokyklai mokinių, jis tampa Kaltenborno žmogėdra. Daugybė įvykių ir apmąstymų, širdyje įsižiebusi meilė žmogėdrą paverčia šv. Kristoforu.

 Daugiau…

—-
Sofi Oksanen gerbėjai jau gali ieškoti trečiosios tetralogijos dalies “Kai dingo balandžiai”.

„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys.
Daugiau…

—- 

Ir pabaigai pora negrožinės literatūros knygų:

Ilja Bereznickas “Animacijos menas” knygos pavadinimas kalba pats už save.

Knyga „Animacijos menas” pristatoma pasaulio ir Lietuvos animacijos istorija nuo jos gimimo iki šių dienų. Joje pateikiama daug įdomių ir niekur neskelbtų detalių apie JAV, Izraelio, Norvegijos ir kitų šalių animacijos kūrėjus bei kompanijas, su kuriais teko dirbti ir bendrauti autoriui. Tai pirmoji tokios informacijos gausos knyga Lietuvoje, skirta animacijos menui. Knyga pravers kino profesionalams, studentams, moksleiviams ir kiekvienam skaitytojui, besidominčiam animacijos istorija.

„Rašyti šią knygą paskatino tai, kad mes beveik neturime originalių leidinių animacijos tematika. Džiugu, kad pastaraisiais metais pasirodė keletas verstinių ir Lietuvos animatorių išleistų knygų. Viliuosi, ir ši ras savo vietą tarp jų. Tobulėjant šiuolaikinėms technologijoms, animacija pasidarė prieinamesnė daugeliui žmonių. Atsirado daugiau savarankiškų filmų studjų ir mokyklų, kuriose pradėta dėstyti animacija.” Daugiau…

—–

Knygynus pasiekė lietuviškas pasaulio kino istorijos tęsinys, parengtas lietuvių autorių. Pasak leidinio sumanytojų, antroji „Trumpos kino istorijos“ dalis, skirta apžvelgti kino raidą nuo XX a. 5-ojo deš. iki šių dienų, tęsia bandymą sukurti nuoseklų kino istorijos gidą. Susiorientuoti jos procesuose ji padės ne tik moksleiviams, studentams, bet ir vis dažniau kino teatrų duris varstančiam kino mėgėjui. Knygą išleido VŠĮ „Vaizdų kultūros studija“, jos redaktorės – kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė ir Neringa Kažukauskaitė.

„Trumpa kino istorija“ – tai jungtinis Lietuvos kino kritikų ir apžvalgininkų veikalas. Jį rengiant bendradarbiavo kelios kartos. Čia susipynė patyrusių kino kritikių (I. Keidošiūtės, R. Paukštytės, Ž. Pipinytės, A. Kancerevičiūtės, N. Kažukauskaitės, kt.) įžvalgos ir savitas jaunesnės kartos (L. Brašiškio, V. Gecevičiaus, M. Ivanov, G. Jurevičiūtės, kt.) žvilgsnis.

Tikras malonumas žvalgyti kino istoriją su šviesaus atminimo kino kritiku Sauliumi Macaičiu. Knygoje spausdinami skirtinguose leidiniuose anksčiau publikuoti jo tekstai apie Andrejų Tarkovskį, Frederico Fellini, kt.

Daugiau…

—–

O žvelgdami į ateitį laukiame: Davido Lyncho “Pagauti didžiąją žuvį”.

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, spalis – lapkritis]