Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

DAN BROWN „Inferno”

Kultūra (kt.), Literatūra, , , , ,

“Inferno” – dar vienas Dano Browno simbolinis blynas su jau iš “Da Vinčio kodo”, “Angelų ir demonų” bei “Prarasto simbolio” pažįstamu Robertu Lengdonu, Harvardo universiteto simbologijos profesoriumi. Šįkart Lengdonas gelbėja pasaulį pasitelkęs Dantės “Inferno”, arbą “Pragarą”, “Dieviškosios komedijos” pirmosios dalies tekstą. Laksto profesorius po Florenciją, Veneciją ir trumpam šokteli į Stambulą, seka pasaulį sunaikinti siekiančio piktadario pėdsakais, kurie, kaip nebūtų keista, vien simboliais grįsti…

Žodžiu, šabloniškas Browno trileriukas, kurio nei vienu puslapiu netiki, tik verti puslapius ir karts nuo karto panaršai internete, kad pamatytum ar prisimintum tekste minimas įžymybes. Skaitant „Inferno” eilinį kartą galima įsitikinti, kad tokioms knygoms – su intertekstualumu – būtinas hipertekstas ar bent iliustracijos, nuotraukos, kurios pakeltų knygos vertę bent informatyvumo lygmenyje. Taip pat pagelbėtų atsijoti fikciją nuo faktų, nes Browno tekstas persipina neaiškiu pramano ir realybės santykiu, tad visumą imi ir priskiri medui, pagadintam šaukštu deguto. Nors šiuo atveju, matyt, tiksliau būtų sakyti “deguto statinaitė su šaukštu medaus”. Medumi man pasirodė visi postringavimai apie žmonijos populiacijos besaikį didėjimą, kuris anksčiau ar vėliau pražudys ir planetą, ir pačią žmoniją; dialogai apie neigimą – žmogaus proto apsaugos mechanizmą, atmetantį bet kokią tikrovę, kurios sukelto streso nepakelia smegenys; mintys apie planetos lyderių ir eilinių žmonių abejingumą (nusigręžimą) žinioms apie tirpstantį arkties ledą ar biologinės rūšies išnykimą. Man džiugu, kad ir tokie popsistai kaip Brownas ima kalbėti apie šiuos dalykus.

Deja, minėta teorija, kaip ir puikiai romano siužetui tinkama mintis apie geranorišką savižudybę, buvo paliesta labai paviršutiniškai ir realių šaltinių, kuriais rėmėsi autorius rašydamas knygą nei knygos pabaigoje, nei išnašose nerasime. Brownas ne Michaelis Crichtonas ir net ne Ianas Flemingas, kurio Džeimsas Bondas daro gyvo žmogaus įspūdį. Browno Lengdonas ir kiti knygos veikėjai elgiasi ir mąsto holivudiniais šablonais, gelbėja pasaulį plikomis rankomis, stengiasi paveikti skaitytoją pigiais triukais, bet jam tai nepavyksta. Rašytojas geba prirankioti įdomių idėjų, faktų, prielaidų, interpretacijų, tačiau negeba to tinkamai sukomponuoti į visumą. Jis perkrauna romano siužetą, aplipina nereikalingomis atšakomis, personažais, kuriuos panaikinus romanas nieko neprarastų. Gal net liktų daugiau erdvės atsiskleisti charakteriams ir galima būtų labiau motyvuoti veikėjų poelgius. Pavyzdžiui, man visai neaišku, kam buvo reikalingas Lengdono atminties praradimas? Panašu, jog vien tam, kad galėtų „išmesti” informaciją apie benzodiazepininius preparatus. Bet tai neveikia. Ir tokių “perpildinių” knyga tikrai nestokoja.

Jeigu “Da Vinčio kodas” dar pajėgė išjudinti vaizduotę ir leido įtikėti Browno išplėtota sąmokslo teorija, tai “Inferno”, net prifarširuota istorinių žinių, meno ir architektūros, superslaptų korporacijų, genijų su 208 IQ, fantastiškų virusų, naujausių technologijų ir bondiškų gaudynių scenų, nusirito iki juokingai silpno ir nuspėjamo „Meteorito“ („Deception Point“).

Vienareikšmiškai negaliu teigti, kad “Inferno” neverta skaityti ir tik tuščiai sugaišite laiką – tikėtina, kad šį tą naudingo sužinosite, gal net kils noras imtis „Dieviškosios komedijos” teksto, tačiau trilerio žanre tikrai esti daug geresnių pasirinkimų. Pavyzdžiui, kad ir minėtas Crichtonas ar Frederickas Forsythas.

—–

Informacija apie knygą: [romanas] / Dan Brown ; iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. – Kaunas : Jotema, [2013]. – 413, [2] p. – ISBN 978-9955-13-397-1 (įr.)

Premjera! Spektaklis „JOBO KNYGA” (rež. Eimuntas Nekrošius)

Kultūra (kt.), Teatras, , ,

Savo šių metų teatro sezoną pradėjau neeiline premjera – Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga“. Spektaklio eskizą rudenį „Meno fortas“ pirmiausia pristatė Italijoje, Vinčenzoje, istoriniame teatre „Olimpico“, o praėjusį savaitgalį mažoje „Menų spaustuvės” salėje spektakliu galėjo gėrėtis ir ištikimiausi E. Nekrošiaus talento gerbėjai Lietuvoje.

Sukurtas pagal vieną Senojo Testamento knygų, spektaklis pasakoja apie Jobą, kuris, praradęs viską, vaikus, sveikatą, turtus, neatsižada tikėjimo Dievu. Tai jau antrasis Nekrošiaus kreipimasis į Biblijos tekstus. 2004-aisiais jis sukūrė jaudinančią odę meilei pagal „Giesmių giesmę”, tačiau esminiai žmogaus būties klausimai, žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema, pastangos suvokti ir atrasti Dievą, kaip jėgą kuriančią ir griaunančią likimus, yra pastarojo spektaklio pagrindinės temos.

Be abejonės, tokie spektakliai kaip „Jobo knyga“ tikrai yra didelė retenybė „greitai sukramtomų“ pramogų amžiaus kontekste. Apskritai,  E. Nekrošiaus spektakliai šiuolaikiniam žmogui esti lyg savotiška sielos sanatorija, kurioje turi galimybę reabilituoti savo dvasines negalias arba, kaip juokavo vienas bičiulis, „dar daugiau jų įgyti“.

Jau kažkada rašiau, jog studijų metais į Eimunto Nekrošiaus spektaklius ilgai nedrįsau kelti kojos, nes nesijaučiau jiems tinkamai subrendusi, nesijaučiau pajėgsianti juos suprasti. Tą žmogišką menkumą, ribotumą dievybių (nebūtinai religinių) akivaizdoje vėl prisiminiau stebėdama „Jobo knygą“, tad sutinku su režisieriaus mintimi, jog spektaklis „Jobo knyga“, pirmiausia, yra ne apie religiją, o apie žmogų, jo egzistenciją, apie amžinus klausimus, kuriuos svarbu užduoti, bet nebūtina tikėtis atsakymų čia ir dabar. Toliau skaityti Premjera! Spektaklis „JOBO KNYGA” (rež. Eimuntas Nekrošius) →

J. G. BALLARD „Avarija”

Kultūra (kt.), Literatūra

“Man “Avarija” yra romanas su laiminga pabaiga”

Iš interviu su Ballardu.

O man “Avarija” – nerimą galvoje pasėjanti knyga, tikrai neturinti daug sąsajų su laime. Po tokios tiek vairuoti automobilį, tiek būti keleivio rolėje darosi nejauku, nes vis sugrįžtu prie minties, jog kažkur pakely būriuojasi tokie tipai kaip Balardas. Jų turėtų būti nemažai; jie stebi automobilių srautą, geria išmetamųjų dujų debesis, dreba iš malonumo sulig kiekvienu automobilio prašvilpimu, ko liečiančiu veidrodėliais alkūnę, ir su nekantra laukia avarijos, prieš kurią lyg ekshibicionistai imsis stimuliuotis. Tol, kol kūno syvais aptaškyti salonai, sugurinti skeletai su atvirais kaulų lūžiais, žibintų duženos, varvantys tepalai ir antifrizas, sulamdyti kapotai neprives prie orgazmo.

Tokie herojai pasitinka skaitytoją J. G. Ballardo romane “Avarija”, kuriame pats Ballardas nepabijojo sudalyvauti pagrindiniame vaidmenyje.  “Avarija” – tikrai unikalus kūrinys, kuriame aprašyta vizija lengvai šokiruoja ir išmuša iš vėžių. Knygos scenas galima publikuoti tik su “S” ženklu, o nesušvelnintą ekranizaciją tikrai pašalintų iš “Youtube”. Ir nereikia pasakoti, jog ten galima rasti pilną Cronenbergo “Avarijos” versiją – ši, palyginus su knyga, tikrai alsuoja švelnumu ir neperteikia detalaus “iškrypusių technologijų pagimdyto seksualumo” įspūdžio.

Kalbant apie “Avariją” kaip apie literatūrinį kūrinį, tai noriu pasakyti, kad kiek ir nusivyliau,- siužetas stokoja intrigos, todėl pirmoji knygos pusė ėjosi labai sunkiai – automobiliniai terminai, pastraipos, puslapiai, prifarširuoti tarptautinių techninių žodžių ir neleidžiantys suvokti jų reikšmės bendrame kontekste, skaitėsi labai neskubriai ir be didelio įtraukimo. Tik po keliasdešimties puslapių apsipratau su terminija, ilgų sudėtinių sakinių struktūra, pagavau teksto ritmą, kuris pulsuoja lyg megapolio transporto srautas, ir ėmiau suprasti, kad visos “sunkinančios” priemonės naudojamos vardan bendros technologinės atmosferos, kuriai analogų galima rasti nebent fantastinių kiberpanko knygų puslapiuose.

Kaip pats autorius įžangoje sako: “Mes gyvename milžiniškame romane. Rašytojui vis mažiau būtina išrasti grožinį, pramanytą savo romano turinį. Fikcija jau supa mus. Rašytojo užduotis dabar – išrasti realybę.” Ir Ballardas ją išranda. Sulieja avariją, žmogaus žūtį, ir obsesiją, geismą, pasitenkinimą į vieną. Jo pasaulyje žmogus gyvena tarp mašinų ir sekso, o viena kitam netrukdo, kaip tik – vienas kitą veda į priekį. Ir sunku pasakyti, ar tai pramanas, ar realybė, prieš kurią mes tiesiog užsimerkiame. Jeigu Ballardas “Avariją” rašytų šiandien, tikėtina, jog knygos puslapiuose ir veikėjų kūnų angose vietą rastų tiek “Iphone’as”, tiek “Nexus”, o naujų žaisliukų pernakt eilėse laukiantys pirkėjai pasiduotų nesibaigiančiai orgijai, kurios metu daužytų į grindinį savo išmaniuosius ir “Gorilla” stiklu lytiškai susijaudinę žalotų partnerių kūnus. Ar nustebtume tokį faktą perskaitę viename iš naujienų tinklapių? Vargu.

“Avarijos” perversijos taip pat nestebina (bent manęs) savo pobūdžiu, kompozicijomis, labiau – išdrįsimu apie tai kalbėti (juolab 1973-iaisiais) ir pateikti viską su mažiausiomis detalėmis, su įžūliu atvirumu, pasimėgavimu, su įtaigumu, kuris ilgainiui įsėdo į smegenis taip, jog net ėmiau suprasti Ballardą ir Voeną (čia dar toks vienas pamišęs romano veikėjas) ir pradėjau pats norėti išbandyti avarijos teikiamą seksualinį pasitenkinimą. Tik tam, matyt, kaip Ballardui pirmiau reikėtų kelionės su LSD, apie kurią knygos 165 puslapyje bei įvairiuose interviu rašytojas prisipažįsta. Bet, nesileidžiant į Ballardo kūrybos inspiracijas, noriu tiesiog reziumuoti, jog “Avarija” yra originalus XX amžiaus technopornoromanas, kuriam analogų kol kas nežinau.

—–

Informacija apie knygą: Avarija / Crash : [romanas] / J.G. Ballard; iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Kaunas: Kitos knygos, 2010. ISBN: 9786094270154

 

 

Kai nebelieka nieko kito, tik išrėkti „popsas užkniso juodai“

Kultūra (kt.), Muzika

Įvykę muzikiniai M.A.M.A. apdovanojimai neįkūnijo atlaidžios ir įvairias socialines grupes, tarsi besipešančius vaikus, vienijančios motinos, bet kaip ir visuomet tapo pretekstu smulkioms intrigoms ir skandalams, kurie galiausiai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose virto diskusijomis apie dabartinę lietuviškos popmuzikos kokybę. Šios diskusijos tapo pretekstu lrt.lt svetainės administratoriams surengti apklausą, kurioje lankytojų buvo teiraujamasi kaip jie vertina dabartinę lietuvišką pop muziką. Savo nuomonę svetainės lankytojai galėjo išreikšti pasirinkdami vieną iš keturių garsių pop muzikos atlikėjų ištartų frazių. Apklausos rezultatai tikėtina nieko nenustebino, nes apie pusę joje balsavusių dalyvių pasirinko labai populiarią kompozitoriaus ir atlikėjo Andriaus Mamontovo frazę „popsas užkniso juodai“. Ši paprasta, lengvai įsimenanti ir žargoną pasitelkusi frazė labiau primena lozungą ar revoliucinį šūkį, kuriuo ne tiek siekiama išreikšti klausytojo požiūrį į pop muziką, kiek šį požiūrį formuoti. 

Įtikinėdami aplinkinius ir save tuo, kad „popsas užkniso juodai“ klausytojai naiviai tiki, kad juos popsas užknisa, nes jie tėra pasyvios muzikinio teroro aukos, kurias didžiosios muzikos kompanijos, televizijos ir radijo stotys atakuoja pigia muzikine produkcija. Visai panašiai kaip Gvantanamo kalėjime kalėjusius kalinius, kurie buvo kankinami pasitelkus tokių gerai žinomų pop muzikos atlikėjų kaip Eminemo, Britney Spears, Prince’o, Christinos Aguileros dainas. Klausytojai pamiršta ar nenori pripažinti, jog jie turi ne tik pasirinkimo laisvę užtikrinantį distancinį televizoriaus pultelį, bet ir gausybę prietaisų suteikiančių individualaus muzikos klausymosi galimybes. Žinant kokią pasirinkimo laisvę turi dabartiniai klausytojai, šūkis „popsas užkniso juodai“ atspindi tradiciją, kurią XX a. viduryje pradėjo filosofas Theodoras Adorno. Anot jo, pop muzikos klausytojai yra pasyvūs aktyvios ir agresyvios muzikos industrijos aukos, kurias atversti į doros kelią galima šiuolaikinės akademinės muzikos pagalba.

Dabartinėje medijų teorijoje klausytojai jau nebesuvokiami kaip pasyvios aukos, nes jie ne tik turi galimybę rinktis, bet yra išsilavinę ir todėl geba kritiškai vertinti aplinką. Tokiu atveju, frazę „popsas užkniso juodai“ reikėtų suvokti kaip nepasitenkinimo išraišką, kad Kitas klausosi blogos muzikos, kurios jau vien pats egzistavimas gali varyti šios muzikos nemėgstančius klausytojus į neviltį. Kaip mantra kartojama frazė žymi individualų protestą, nukreiptą prieš Kito muzikinį skonį ir klausymosi įpročius, kurie leidžia blogai muzikai daryti neigiamą įtaką. Tikiu, kad daugeliui teko girdėti moksliniais tyrimais nepagrįstas prielaidas, kad „pigus“, „primityvus“ ir per daug „banalus“ popsas kvailina bei bukina savo klausytojus. Kaip pastebi vienas iš pagrindinių blogos muzikos teoretikų, muzikologas Simonas Frithas muzika yra bloga tik tuomet, kai yra klausytojų, kuriems ji yra gera. Anot jo, niekas nediskutuoja apie muziką, kurią visi suvokia kaip blogą, šiuo klausimu diskutuojama tik tuomet, kai nesutampa muzikos vertinimas. Gera muzika neužknisa, užknisa tik bloga muzika, kurios ne tik kažkas klausosi, žavisi, bet dar ir klausydami patiria malonumą. Klausytojams malonumą gali sukelti ne vien pats muzikos skambesys, bet ir galimybė muzikos kūrinį įvertinti neigiamai ir dėl to pasijusti pranašesniu už jos kūrėjus.

Folkloro dalimi tapusi frazė „popsas užkniso juodai“ cirkuliuodama šnekamojo kalboje ar medijose leidžia susidaryti didesnėms bendraminčių grupėms arba bent jau pavieniams individams jaustis didesnės panašiai mąstančių žmonių grupės dalimi, kurią vienija bendras abstraktus priešas,įvardijamas neigiamą reikšmę turinčiu terminu popsas. Šios virtualios bendraminčių grupės identitetas yra kuriamas pabrėžiant tas savybes, kurios šiai grupei yra nebūdingos, apsibrėžiama tai kuo ši grupė nėra, kuo ji skiriasi nuo priešiško Kito. Prisidengiant teise laisvai reikšti savo mintis, netiesiogiai yra išreiškiamas noras išstumti į paraštes nepatinkantį muzikinį skambesį, sumažinti klausytojų pasirinkimo laisvę, nurodant jiems kokia muzika yra gera, tikra ir verta dėmesio. Toks muzikinės erdvės disciplinavimo būdas kažkuo primena dar visai nesenai akademinėje muzikologijoje populiarų požiūrį, kad pop muzika yra nemuzika todėl jos poveikį reikėtų sumažinti transliuojant per radiją, televiziją ir troleibusuose kiek galima daugiau rimtosios muzikos. Nederėtų pamiršti, kad ši frazė netiesiogiai nurodo ne tik muziką ar skambesį, kuris yra suvokiamas kaip gera pop muzika, bet ir šios muzikos kūrėją. Nurodoma ne tik alternatyva popsui, bet ir užmaskuojamas faktas, kad frazės autorius ir yra vienas iš žymiausių Lietuvos populiarios muzikos kūrėjų ir atlikėjų.

Filosofas Jeanas Lucas-Nancy iškėlė labai įdomią prielaidą, kad muzika yra veidrodis. Klausoma muzika atspindi klausytoją, kitaip sakant netiesiogiai ir labai subtiliai gražina jam žinutę apie jį patį. Klausytojas klausydamas muzikos mato ne jos kūrėjo ar atlikėjo paliktą įspaudą joje, bet savo atvaizdą. Gera muzika yra tokia muzika, kuri „grąžina“ klausytojui tokį jo atvaizdą, kuris sutampa su jo paties savęs matymu ir dėl to yra jam malonus ir priimtinas bei priešingai, bloga muzika kvestionuoja klausytojo turimą savo paties paveikslą. Galbūt būtent todėl, kad klausantis popso pastaroji muzika kai kuriems klausytojams grąžina ne tokį jų paveikslą kokio jie norėtų, ji imama suvokti kaip kankinimo priemonė, kuri net ir perjungus kanalą ar radijo stotį vis tiek nenustoja egzistuoti ir grasina vėl ir vėl priminti klausytojui, kad jis yra nevisai toks koks manosi esąs.

KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Danielius Dalba & kitos istorijos”

Kultūra (kt.), Literatūra

Rašymas turi būti kaip seksas, – visuomet manė Danielius Dalba. – Sugundai skaitytoją, įtrauki jį su savim į knygos patalą, nuvedi iki beprotiško orgazmo ir palieki išdulkintą. Iki kito karto, iki kito teksto. (155 p.)

Menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė į lietuvių literatūros lauką įsiveržė ginkluota sunkiąja artilerija – barokiniu romanu „Silva Rerum”, o vėliau ir jo tęsiniu „Silva Rerum II”. Abu kūrinius suskaičiau su tokia energija ir užsidegimu, kokiu, matyt, autorė juos parašė. Kiek stebėjausi, bet kartu ir naiviai džiūgavau, kad autorei iš pirmo karto pavyko parašyti tokios dailios, smagios ir kartu gilios prozos, atverti skaitytojui galimybę gerai sukonstruotame pasakojime pažinti bent dalį XVII-XVIII a. Vilniaus.

Pasirodžius naujam Sabaliauskaitės kūriniui – apsakymų rinkiniui „Danielius Dalba & kitos istorijos”, čiupau jį su entuziazmu. Ir be reikalo. Perskaičius paaiškėja, kad tai, kaip ir žada knygos anotacija, visiškai kitos Sabaliauskaitės kūrinys. Autorė šį kartą sukuria nuobodžius, dažnai su neslepiama pašaipa vaizduojamus ar hiperbolizuotus herojus ir apgyvendina juos šiuolaikiniame mieste. Ten jie gyvena banaliai supaprastinti, kupini vienos aistros, kuri juos ir veda neįmantriais siužeto keliais ir šunkeliais. Sabaliauskaitė ne tik siužete imasi kalbėti dažniausiai apie dabartį ar netolimą praeitį, bet imasi tą daryti su nevisai pavykusiomis formomis. Atrodo, kad autorė šį kartą ryžosi nepavykusiam eksperimentui – peršokti į šiuolaikinį pasaulį ir apie jį kalbėti jo kalba. Deja, ne visai vykusiai.

Tiesa, keletas kūrinių dar primena ankstesniąją Sabaliauskaitę: ji moka ir žino, kaip atskleisti „dingusį Vilnių“ – tą miestą, kuris buvo iki Antrojo pasaulinio karo, atverti skaitytojui nematytus ir nežinomus jo užkaborius. Tą įrodo ir pirmasis rinkinio apsakymas „Juodieji Franko perlai”. Jame pagauliai kreipiamasi į skaitytoją pasakotojo balsu, nukeliama į Vilnių prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kalbama daugiau apie patį miestą, jo dabar nebematomas erdves, išnaikintus pastatus (pvz., minimas Vokiečių gatvėje stovėjęs Žydų kredito bankas). Ir toje erdvėje gyvena Karalienės Jadvygos gimnazijos auklėtinės, jaunosios femmes fatales, pasitinkančias pirmuosius geismus ir karą. Gimnazisčių kasdieninės maišto ir meilės istorijos išryškina tuometinio Vilniaus realybę. To paties laikmečio Vilnius, o tiksliau – žydiškoji Vilniaus dalis aptinkama ir apsakyme „Vilnerio sugrįžimas”. Amerikoje gyvenantis Samuelis Vilneris, senas ir sėkmingai praturtėjęs žydas, vis prisimena gimtąjį Vilnių, tą, iki karo, ir svajoja vieną dieną ten sugrįžti. Tik sugrįžęs vietoj duonos kvapo prisodrintų gatvių randa tik šiuolaikinį miestą, „kuris savo duoną laiko kaip lavonus, polietileniniuose maišuose“ (124 psl.). Apsakyme ryškinamas kontrastas tarp ikikarinio, dažnai skurdaus bet kartu ir jaukaus miesto ir sumodernėjusios, todėl šiek tiek beveidės urbanistinės erdvės.

Likusieji apsakymai tampa kreivokomis autorės meistrystės parodijomis. Kūriniuose prikaišiota mįslių, intertekstų, užuominų. Pavyzdžiui, „Mirtis Vilniuje” – absoliučiai nevykusiu slengu parašyta istorija, kurios vinimi turėtų būti „paslėpta“ Bertand’o Cantat ir Marie Trintignant tragedija, tačiau be keleto banalių pafilosofavimų apie tai, kaip baigiasi nevaldomas geismas, istorijoje nieko nėra. O „Olibanumas” pasiekia banalumo viršūnę – tokiam kūriniui, kuris pasakoja išpopintos moters laukines aistras su svetimais vyrais Marakeše, vieta yra kokiam nors glamūriniam moterų žurnale, kuris neįpareigoja rimtam rašymui. Apsakyme „Filomena važiuoja į Londoną” – be gailesčio pašiepiama Angliją dievinanti Filomena, kuri pirmą kartą susiruošia vykti į Londoną ir, žinoma, pamato jį gerokai kitokį, nei ji įsivaizdavo. Ir taip toliau – vos tik autorė atitolsta nuo savo, kaip menotyrininkės, išmanomų valdų, kūrinių kokybė krenta žemiau juostos (beje, rinkinyje ir daug dėmesio skiriama seksualumui – „viršelinis“ knygos herojus, rašytojas Danielius Dalba apibūdinama save kaip tą, kuris turi „didelį bybį ir dar didesnius kiaušus“ (157 psl.). Sabaliauskaitė moka konstruoti siužetą, rašymo techniką įvaldžiusi puikiai, tačiau daugumai rinkinio apsakymų trūksta gyvybės, ugnies ir gilesnio žvilgsnio, o siužetas slysta paviršiais ir nieko nepalieka po skaitymo.

Įtariu, kad Danielius Dalba & kitos istorijos sėkmingai dulkės lentynoje, kartą perskaitytas ir pamirštas. Et, einu geriau paskaitysiu vėl „Silva Rerum”.

—–

Informacija apie knygą: apsakymai,  208 p., Baltos lankos, 2012, ISBN 9789955236252.

JULIAN BARNES „Pabaigos jausmas”

Kultūra (kt.), Literatūra,

„Tu priartėji prie gyvenimo pabaigos – ne, ne paties gyvenimo, bet kažko kito: prie bet kokio tikėtinumo, kad kas nors gali tame gyvenime pasikeisti, pabaigos.“

Kol esi jaunas nuolatos gyveni viltimi, kad kažkas svarbaus, kas turi nutikti tavo gyvenime, vis dar laukia priešakyje. Kad vis dar esi kopime į viršūnę, į savo laimės žiburį, į savo gyvenimo kulminacinį tašką, kurį pasiekęs sau galėsi pasakyti, „štai, dabar jau galiu ramiai leistis žemyn, tyliai senti, numirti”. Bet realybė toli gražu kitokia. Gyvenimas dažnai ima ir prabėga tau net nespėjus susivokti, kad būtent tą ar aną vakarą, tą akimirką su anais žmonėmis tose nuostabiose vietose ir vyko tie gražiausi, svarbiausi tavo gyvenimo dalykai. Kad apskritai, VISKAS, kas turėjo įvykti, JAU ĮVYKO. Koks gi tas „Pabaigos jausmas?

Britų rašytojas Julian Barnes Lietuvoje jau spėjo save „įprasminti“ trečiuoju į lietuvių kalbą išverstu romanu „Pabaigos jausmas“, kuris 2011 m. apdovanotas prestižine „Booker” premija (beje, nominuotas tai pačiai premijai prieš tai buvo net tris kartus). Visa tai tapo rimtu akstinu pradėti pažintį su vienu žinomiausių šiuolaikinių anglų rašytojų.

„Pabaigos jausmas“ kalba apie savęs, savo gyvenimo istorijos vertinimą prabėgusio laiko kontekste. Gal atrodys įžūlokai, bet kažkuria prasme šį kūrinį norisi prilyginti Marcelio Prousto „Prarasto laiko“ epopėjai, tik, aišku, Barneso versija gerokai šiuolaikiškesnė. Rodos, lyg visai atsitiktinai supuolė šie romanai vienu metu ant mano šiuo metu skaitomų knygų lentynos ir iš tiesų pasirodė daugiau nei giminingi.
Abu kūrėjai nagrinėja vieną ir tą pačia temą – kaip laikas keičia mūsų suvokimą apie save, apie praėjusius įvykius. Abu lyg deklaruoja, kad būtent laikas mus turi ir mus kuria, kad „vieni jausmai laiką pagreitina, kiti sulėtina, o kartais atrodo, kad jis dingsta – kol galop ateina akimirka, kai jis iš tiesų dingsta ir jau niekada nebesugrįžta.“ (J.Barnes). Abu rašytojai bando aprėpti vieno žmogaus gyvenimą nuo vaikystės iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Skirtumas tame, jog Proustui šiai misijai prireikė 7 knygų, o Barnesas pasitenkina 150 puslapių. Laikas tampa pagrindiniu abiejų kūrinių herojumi – tiek literatūriniu, tiek filosofiniu požiūriu, tiek kalbant apie laiką kaip matavimo vienetą, kurio prireikia rašytojams sukurti šiuos kūrinius ir skaitytojams juos perskaityti.

Viena vertus, M. Prousto kūrinys kalba apie negrįžtamai praėjusį, mirusį laiką, kita vertus, paieškose aktyviai dalyvauja atmintis, grąžinanti ir sudievinanti šį prarastąjį laiką. Jį yra persmelkusi tiesa, kad mes visi neturime laiko išgyventi tikrųjų mums skirtų egzistencijos dramų. Todėl ir senstame. Ne dėl kokios kitos priežasties.

J. Barneso romano pabaigoje randame panašius pamąstymus: „Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvendinamos? Kuris vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi? Kuris mokėjo sąskaitas, palaikė su visais, kiek įmanoma, gerus santykius ir kuriam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kadai skaitytais romanuose? Kurio priekaištai sau niekada nesukėlė tikro skausmo?“

Abiejų minimų rašytojų kūriniuose plėtojamos klaidinančios meilės ir pavydo temos. Jos tarsi kliūtys siekiant atgauti prarastąjį laiką. Barneso knygos pagrindinis herojus Tonis jau spėjo pamiršti, kad, jaunystėje apimtas pavydo labai stipriai pažemino savo buvusią merginą Veroniką ir vieną iš geriausių draugų. Veroniką jis kelioms dešimtims metų tarsi „užkonservuoja” į užmaršties dėžutę su karalienės atvaizdu ant viršaus ir po daugelio metų pabandęs ją „atidaryti” stipriai nustemba, gavęs iš praeities „nepageidautiną patvirtinimą to, koks buvo“ (savo paties rašytą pilną įtūžio laišką Veronikai ir draugui). Tonis nesupranta, kodėl tuomet jam rūpėjo šią merginą taip įskaudinti, išvadinti tirone, snobe, nuoboda: „Juk visą ta laiką, kol draugavau su Veronika, ji būdavo visokia – viliojanti, paslaptinga, atšiauri, nepakenčiama, užsispyrusi, išpuikusi, kerinti, bet nė kartelio nepasirodė nuobodi. Taigi tai buvo ne tik įžeidu, bet ir melaginga.“ 

Dažnai gyvenime taip būna, jog, emocijų, įsiūčio pagauti, kažkam pasakome ar parašome bjaurių, įžeidžių dalykų, dėl kurių būna gėda jau kitą dieną, nuslūgus įsiūčio bangai. Gerai, jei turime drąsos atsiprašyti, pripažinti savo silpnumo akimirkas, o jei ne? Jei pasistengiame kuo greičiau mūsų gėdingus „įkalčius“ ištrinti ne tik iš savo pašto dėžučių, bet ir iš atminties, rizikuodami „sudeginti tiltus“ su tau svarbiu žmogumi visam gyvenimui, kas tuomet..? Jei galiausiai paaiškėja, kad šis tūžmingas tavo poelgis stipriai įtakojo tau brangaus žmogaus likimą..   J. Barnes klaidina, intriguoja, vedžioja skaitytojus už nosies iki pat knygos pabaigos.

J. Barneso knygos herojus gyvenimo pabaigoje svarsto, kad labai dažnai tai, ką galiausiai prisimeni, ne visada yra tas pats, ką patyrei. Žmonės mėgsta apgaudinėti savo sąžinę, atmintį ir į slapčiausius jos užkaborius paslėpti skaudžiausius ar gėdingiausius gyvenimo momentus, kurių nebenori prisiminti. Bet kartais tie „vaiduokliai“ ima ir išlenda iš atminties, primindami, kad ne tokie jau tobuli buvom šiame gyvenime. „Atmintis lygu įvykiai plius laikas. Bet juk viskas vyksta daug keisčiau. Kažkas pasakė, kad atmintis yra tai, ką tarėmės pamiršę. Juk turėtų būti akivaizdu, kad laikas veikia ne kaip fiksatorius, o kaip tirpiklis.“

Dar supranti, kad „šiame gyvenime mes mylime ne tiek jau daug žmonių. Vieną, du, tris ? O kartais net neatpažįstame to jausmo, kol būna per vėlu. Nors per vėlu nebūna. Ar skaitėte istoriją apie paskutinį meilės žiedą Barnstaplo senukų prieglaudoje?“

Pirmoji pažintis su Julianu Barnesu buvo maloni ir net labai. „Pabaigos jausmas“ – iš tų knygų, kurios pasiima skaitytoją nuo pat pirmų puslapių ir „paleidžia“ gerokai vėliau nei užverti paskutinį puslapį. Knygoje apstu filosofinių diskusijų, egzistencinių pamąstymų, bet viskas parašyta gan paprastu, kiek sarkastišku, ne įmantriu stiliumi. „Pabaigos jausmas” turi tiek psichologinio trilerio, tiek detektyvo, tiek meilės romano užuomazgų.  Buvau pasiilgusi knygos, kuri taip įtrauktų į skaitymo procesą, kad visai dienai nustumčiau į šoną darbus, išsitraukčiau iš rankinės ją sėdint prie vairo kamščiuose ar salone laukiant kol nudžius manikiūras.

Stiliumi, nagrinėjamomis temomis „Pabaigos jausmas” labiausiai artimas Milanui Kunderai, Albertui Camus, jau minėtam Marceliui Proustui, bet iš esmės – rekomenduojama  visiems kokybiškos literatūros mėgėjams.

PEDRO LENZ „Čia aš varatarius“

Kultūra (kt.), Literatūra

Nes visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur` atminties. Sėkmė negal` pernešt` atminties. I nieks nenor` atsimint`, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fyfas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis visi jie saka tipo reik` žiet` į priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susirgai – žiek į priekį!
Sorry, kur tiksliai man žiet`? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet`, kai matai, kad tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonėm, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal. (26 psl.)

Rašytojas Pedro Lenz, užaugęs mažame Šveicarijos miestelyje, mokėsi būti mūrininku, o tapo rašytoju. Berno šnekamąja kalba parašytas romanas „Čia aš varatarius“ – pirmasis lietuviškai pasirodęs autoriaus darbas, kurį į šiaulietišką tarmę išvertė poetas ir eseitas Rimantas Kmita ir Lietuvoje gyvenantis šveicarų vertėjas Markus Roduner.

Šumertalyje gyvenantis trisdešimt trijų metų Varatarius – narkomanas, neseniai išėjęs iš kalėjimo. Gan greitai gavęs butą ir darbą, jis bando iš naujo kabintis į gyvenimą – taigi, raukti heroiną ir įsimylėti visai neblogą merginą. Abu šie tikslai sekasi gan sudėtingai, juo labiau, kai Šumertalis – tokia vieta, kur visi žino tavo praeitį ir todėl pagal ją prognozuoja ateitį. Visgi Varatarius – jo lūpomis renčiamas pasakojimas – turi ir pakankamai proto, ir užsispyrimo. Bent jau iš pradžių. Jo pasakojimas apie gyvenimą išėjus iš kalėjimo – atviras, komiškas, kiek liūdnas. Nedidukėje knygoje pinasi dvi gijos – Varatarius aiškinasi, kas įkišo jį į kalėjimą, ir bando pakabinti vietiniame bare dirbančia merginą. Ir pagrindiniam herojui tai sekasi, tai nesiseka – kaip ir būna gyvenime.

Buvusio kalinio pasakojimą smagu skaityti vien jau dėl gyvos, puikiai išverstos ir adaptuotos kalbos – šiaulietiška tarmė nuspalvina pasakojimą. Ir nors ši knyga tikriausiai neįeis į jokius metų topus, bet susiskaito lengvai, maloniai, o istorija – visai nebanali. O jei pažįstate kokį gryną šiaulietį, paprašykite šį pasakojimą „įgarsinti“ – skaitymas garsiai suteikia knygai papildomo šarmo.

httpv://www.youtube.com/watch?v=4xT50pI5rCc

—–

Informacija apie knygą: leidykla „BaltArt”

RENATA ŠERELYTĖ „Vardas tamsoje”

Kultūra (kt.), Literatūra,

Svarbiausia – tarnauti žmogiškumui, kad ir koks jis bebūtų. (5 psl.)
Nereikia veržtis kaip žvaliam bepročiui atskleisti nusikaltimo, nes niekad nežinai, ką jis tau atskleis. (45 psl.)

Renata Šerelytė man yra viena iš tų lietuvių rašytojų, kurių pavardės daug laiko šmėžuoja prieš akis, kol galiausiai sugalvoji, kad gal visai nieko būtų paimti ir paskaityti kokią nors knygą. Pavyzdžiui, kodėl ne tą romaną, kurį antrą kartą perleido leidykla, motyvuodama dideliu skaitytojų susidomėjimu?

Romano „Vardas tamsoje“ veiksmas sukasi mažame provincijos miestelyje, kuriame gyvena tardytoja – knygos pasakotoja ir pagrindinė veikėja. Gyvena, geria vyną ar ką nors stipresnio, šeria katę In Jang bei šiek tiek bijosi šefo. Kartą miestelyje įvykdomas paslaptingas nusikaltimas – viešbučio vonioje randamas jaunos merginos lavonas. Paaiškėja, kad ji paskandinta. Tirti bylą imasi pagrindinė veikėja – tardytoja (jos vardas lieka paslaptimi viso pasakojimo metu), tačiau kartu su bylos medžiaga į paviršių pradeda lįsti įvairiausios pagrindinės veikėjos praeities šmėklos.

Renatos Šerelytės pasakojimas šiek tiek spalvingesnis ir sudėtingesnis, nei pilko romano miestelio kasdienybė: visas romanas sudarytas iš daugelio pagrindinės veikėjos lūpomis transliuojamų jos gyvenimo „tekstų“. Pagrindinė veikėja ne tik pasakoja apie tiriamą bylą – taip pat kruopščiai ji nuolatos grįžta į savąją praeitį. O ten – ir skaudi našlaitystė (mamai mirus, geriantis tėvas gyvena su bjauria pamote ir kaip galėdami jiedu dergia namus), ir lolitiška meilės istorija – moksleivės ir muzikos mokytojo romanas, nutrūkęs, kai mergina tapo pilnamete. Be nuolatinių praeities, rodos, tokios gyvos, lyg šnopuotų į nugarą, intarpų, romane dar įpinami siurrealūs, sodrūs tardytojos sapnai ir policijos raportai apie nusikaltimus. Visa ši tekstų grandinė sukuria polifonišką romano audinį – iš susiliejančių dabarties, praeities, sapnų ir policijos kronikų.

Tačiau būtent neorganiškas praeities ir dabarties linijų derinimas romane, turbūt turėjęs būti viso pasakojimo stuburu, deja, labiausiai stringa. Atrodo, kad Renata Šerelytė visus du šimtus puslapių taip ir neapsisprendė, kaip jai rašyti – ar su taiklia ironija: Tačiau Šarkienė turėjo bjaurų įprotį neišgirsti protingų žodžių (16 psl.), kuri labai tinka pagrindinės veikėjos personažui, ir visai pasakojimo situacijai; ar atakuoti skaitytoją su banalybėmis, tikriausiai turinčiomis atskleisti tardytojos švelniąją, moteriškąją pusę, kai ji prisimena buvusį savo meilužį: Prisiglaudžiau prie švytinčio Budos kūno. Kažkur toli, sulaukėjusio sodo gilumoj, plakė širdis, nepajėgdama išsilaisvinti iš auksinio obuolio. (15 psl.). Tikriausiai toks teksto organizavimo principas pasirinktas tam, kad būtų sukurtas kuo stipresnis ir ryškesnis pagrindinės veikėjos psichologinis portretas. Ir autorei beveik būtų pavykę, jei tik ne vis lendantys tai pernelyg ornamentuoti, tai neskanūs įvaizdžiai ir simboliai, kurie, gal ir būtų kūrę prasmingą kontrastą tarp tardytojos kaip švelnios būtybės jaunystėje, ir kandžios moters dabartyje, jei tik nebūtų ne itin vykę, neišieškoti, pretenzingai įmantrūs.

Psichologiniam romanui su lengvais detektyviniais elementais labai pritrūko tolydumo, organikos – ir nors visai įdomus yra pagrindinės veikėjos portretas, tačiau kiti personažai – įprasti, paskaninti vos keliomis pikantiškomis detalėmis (pvz., policijos šefas turi mylimą katiną Omarą Chajamą ir labai juo rūpinasi). Nors siužetas visai greit ir nenuobodžiai bėga, pabaiga intriguoja, o provincijos vaizdas – gyvas ir liūdnai tikroviškas, tikrai nesigailiu, kad perskaičiau, bet visgi mėgstu kiek sunkesnės artilerijos kūrinius.

—–

Informacija apie knygą: romanas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 204, [1] p. – ISBN 978-9986-39-320-7