Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

Premjera! Fantazija apie poetą Kristijoną Donelaitį „NE PAGAL ŠIO PASAULIO MADĄ“ (Rež. R. Kazlas)

Kultūra (kt.), Teatras, , ,

 Kaskart įžengusi į „Lėlės” teatrą jaučiuosi lyg papuolusi į kitą pasaulį, į visai kitokį, nei iš kurio atskubėjau. Keliom minutėm pavėlavus dėl automobilio parkavimo, teatro kasininkės, rūbininkės, administratorės nepuola moralizuoti, piktintis, o atvirkščiai, švelniu, neskubriu balsu patikina, kad nėra ko jaudintis – spektaklis dar neprasidėjo, ir su šypsena palydi laiptais į salę, padeda susirasti vietas. Įsitaisiusi kėdėje, stebiu po truputį temstantį salės sietyną ir galvoju apie šį senamadišką (gerąja prasme) teatrą, kurį jau antrą kartą savo spektaklių statymui pasirenka Rolandas Kazlas (prieš tai „Lėlės“ teatre buvo pristatytas jo išskirtinio dėmesio susilaukęs spektaklis „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus poeziją). Šįkart toje pačioje salytėje kartu su dailininke Neringa Keršulyte R. Kazlas vėl siekia scenoje atgaivinti poetinį žodį, suteikti kūną fantazijai apie vieną didžiausių lietuvių literatūros kūrėjų.

Dar gerokai prieš premjerą sutiktas R. Kazlas prisipažino, kad išsamesniam pasidomėjimui K. Donelaičio asmenybe paskatino bendradarbiavimas su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, kuris rudenį pristatė naują „Metų” leidimą. Jo pagrindą sudaro „Metų” poemos tekstas ir beveik keturias valandas trunkantis garso įrašas, kurį įskaitė aktorius Rolandas Kazlas. Būtent tada aktorius-režisierius suvokė, jog turim neeilinį savo tautos herojų, apie kurį tiek nedaug iš tiesų žinome. Spektaklio pavadinimas – precentoriaus K. V. Šulco citata, įrašyta mirimo metrikų knygoje apie Donelaitį: „Jis buvo sąžiningas žmogus. Ne pagal šio pasaulio madą, bet ištikimas draugas ir per 9 metus, kai aš buvau su juo kartu, nesu nė sykio su juo susikivirčijęs.”

Daugelis iš mūsų, manau, sutiks, kad nuo mokyklos laikų Kristijoną Donelaitį atsimename kaip nepajudinamą Mažosios Lietuvos lietuviškumo, patriotizmo simbolį, sukūrusį didingą poemą apie baudžiauninko kasdienybę metų laikų kontekste, kuri vargu ar buvo labai įdomi ir suprantama mokyklinio amžiaus jaunuoliams. Spektaklio autorius mano panašiai – žmogus iki 20 metų nėra pajėgus suprasti Donelaitį. Tik kai perkopi į antrąją gyvenimo pusę, kai esi suvalgęs daugiau gyvenimiškos druskos, kai pradedi kelti sau klausimus: “O kas gi man atsitiko per tą laiką? Kas gi yra tas gyvenimas? Kaip rasti jėgų ir prasmės gyventi toliau?“, tik tada patarčiau atsiversti Donelaitį. Tai labai gera gyvenimo vargo mokykla. Aišku, dangiškai surimuota“,-  pasakojo Kazlas. – „Šioje vietoje norėčiau priminti filosofo Friedricho Nietzsches žodžius: „Daug kas sako: Man jis nepatinka. Bet retas, kuris išdrįsta prisipažinti: Aš iki jo dar nepriaugau. Gali nugyventi visą gyvenimą ir nepriaugti iki Donelaičio. Aišku, tai ir nėra būtina. Kitiems gal patinka kitokia poezija ir gyvenimo patirties pateikimas“.

Šią ilgą įžangą rašau todėl, jog noriu pabrėžti svarbą fakto, jog mūsų iškiliausi kūrėjai ieško savo spektakliams herojų ne kažkur užjūriuose, o tarp savo tautiečių, ir, kad ne tik Kaliningrado sričiai rūpi Lietuvos literatūros klasikas (artėjant K.Donelaičio 300 metų jubiliejaus progai, būtent Kaliningrado srities valdžia sukūrė atskirą tinklalapį, skirtą Donelaičiui, jo kūrybai, biografijai ir viskam, kas susiję su garsiuoju lietuviu). Nors pats spektaklio režisierius skuba patikinti, kad spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą” jokiu būdu ne proginė duoklė, tiesiog taip sutapo…

Naujausiam savo spektaklyje R. Kazlas daugiau kalba vaizdais, lėtu, neskubriu veiksmu scenoje. Žiūrovas, ką tik atlėkęs iš pasaulio, kuriame viskas suplanuota, suskaičiuota paminučiui, pradeda muistytis, erzintis – kodėl čia viskas taip lėtai slenka, kodėl jis čia taip ilgai kuičiasi su tais savo ūkio darbais, su tuo senu klavesinu, su tais šniūrais scenoje ir pan. Imi save pagauti, kaip tavo vidiniai laikrodžiai priešinasi šiam „NE pagal tavo pasaulio madą“ slenkančiam laikui.

Nežinau, kada tiksliai, bet ateina momentas, kai pasiduodi šiai kazldonelaitiškai teatrinei meditacijai, nes galiausiai supranti, kad tai, kas vyksta scenoje, nebepavaldu tavo kruopščiai suplanuotai dienotvarkei. Rolando Kazlo ir Kristijono Donelaičio laikas teka savo tempu, sava vaga ir, nori nenori, imi tekėti kartu, imi gerbti šį laiką, skirtą būtent man, žiūrovui.

Spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“ – kamerinis, jame trys veikėjai: Poetas, jo Žmona ir Matininkas. Kristijoną Donelaitį vaidina pats R. Kazlas. Režisieriui ir šios fantazijos autoriui reikėjo nemažai padirbėti, pasikapstyti po išlikusius biografinius faktus, kad kuo tiksliau pajaustų, suprastų koks gi iš tiesų žmogus buvo jo vaizduojamas herojus ir kaip viename žmoguje derėjo pastorius, poetas, ūkininkas, mylintis vyras, sodininkas, muzikos mokytojas, instrumentų kūrėjas ir t.t..

Spektaklyje tekstas naudojama saikingai, bet visas skaitomas su to laiko šnekta, hegzametru. R. Kazlo kuriamas Donelaičio paveikslas tikrai paveikus ir kur kas patrauklesnis, nei mokyklose „įkaltas” šio tautiškumo puoselėtojo paminklinis įvaizdis.  Man pačiai patiktų įsivaizduoti būtent tokį lietuvių literatūros klasiką, kokį sukūrė šis aktorius –  kūrybingą, komišką, išradingą, o kartu principingą, išdidų, sąžiningą, patriotišką, kartais didaktišką, kartais ūkišką, kartais idėjomis gerokai pralenkiantį savo laikmetį. Visus šiuos K. Donelaičio asmenybės bruožus R. Kazlas meistriškai sulipdė į savo vaidmenį, į Kristijoną Donelaitį, į 90 minučių spektaklį.

Labiausiai vykusiai atskleistas man pasirodė K. Donelaičio santykis su jo žmona Ona (aktorė Sigita Mikalauskaitė). Iki gyvenimo pabaigos jie buvo bevaikė pora, bet tas pagarbus, gilus, o kartu ir romantiškas, papildantis vienas kitą jųdviejų ryšys tikrai vertas dėmesio. R. Kazlas pastatė ne vieną nuostabią sceną, kartais ir be jokių dialogų parodė žiūrovui, kaip šie du, tokie visiškai skirtingi žmonės (jis – poetiškas, ji – žemiška), gali sukurti tokius žaismingus tarpusavio santykius; net neabejoju, kad nemažai poetiškumo ir romantikos į dviejų balandėlių scenas įpūtė pats režisierius.

Manau nesuklysiu teigdama, kad R. Kazlui, kaip režisieriui, didelę įtaką padarė Eimuntas Nekrošius, su kuriuo kartu dirbo ne prie vieno spektaklio. Pas juos abu galima pajusti tą, tiesiog ore sklandančią, pagarbą teatrui ir viskam, absoliučiai viskam, ką išneši į sceną žiūrovui. Abiejų kuriamas teatras tarsi užkonservuotas laike, kurio visai neliečia šiuolaikinio teatro tendencijos, naujos teatrines formos, mados. Jiems nereikia papildomų efektų, nereikia šokiruojančių reklamų, skandalingų akcijų, įmantrių erdvių, priemonių, skambių pavardžių. Abu pasitiki savo kaip kūrėjų svoriu, jiems nereikia pastiprinimo dirbtinėmis priemonėmis.

Kalbant konkrečiai apie R. Kazlo kuriamą teatrą turiu pastebėti, kad jam labiau sekasi kurti atskiras scenas, etiudus, bet jungiant juos į visumą kartais pasigendi stipresnio režisūrinio pagrindimo. „Ne pagal šio pasaulio madą“ turi tikrai gražių scenų (pvz., sėdėjimas lyjant dviese po klavesinu, natų išdžiaustymas), bet jos taip lyg ir lieka be aiškesnio tikslo, be prasmių, kurias galėtų suvokti žiūrovas. Dar režisierius šiame spektaklyje naudoja ypatingai daug sceninio rekvizito. Gražiai ir plačiai išnaudojamas klavesinas, supamas krėslas, matuoklis, bet labai daug rekvizitinių smulkmių atlieka trumpus, nereikšmingus „vaidmenis” be jokio tęstinumo, užgriozdindami erdvę  ir vargiai ar duoda kažkokios pridėtinės vertės spektakliui.

R. Kazlas su kiekvienu režisūriniu darbu pastebimai auga ir yra dalykų kurie jam tikrai puikiai sekasi.  „Ne pagal šio pasaulio madą“ visuma man patiko paprastumu ir lengvumu. Nors jame vaizduojama fantazija apie didžio literatūros klasiko gyvenimą, kasdienybę, bet Kazlas pasistengė, jog visame tame nebūtų nė lašelio patoso ar susireikšminimo. Patiko ir spektaklio nuotaika, tiksliau – žaismingumas. Kad ir ką beveiktų scenoje pagrindiniai veikėjai – dirbtų, valgytų, linksmintųsi, kovotų su giltine, kovotų su vokiečiu matininku Flachu ar teismo kolegija – jie nepaliauja žaisti, o žiūrovas – šypsotis. Su tuo ir sveikinu spektaklio kūrėjus ir Kristijoną Donelaitį, gražaus jubiliejaus išvakarėse..

„KNYGOS IR BIBLIOFILIJOS KULTŪRA: svarstymai ir mintys”

Kultūra (kt.), Literatūra, ,

Knygos turi būti naudojamos, knygai svabiausia ne jos puošnumas, bet jos turinys.

Kiek siaurokam ratui žmonių skirti šie svarstymai ir mintys. Bibliofilams ir šiaip knygų – čia reiktų pabrėžti, kad popierinių – mylėtojams. Tokių gi nedaug. Ir vis mažėja. Ar ne taip?

Pratarmėje rašo: “ši knyga gali būti laikoma pokalbių rinkinio “Bibliofilai apie asmenines bibliotekas” tęsiniu”. Gaila, bet nepavyko rasti minėto rinkinio. Turėtų būti širdžiai mielas. Kaip ir šis – “Knygos ir bibliofilijos kultūra”, kuriame sudėta dešimties, knygomis, knygotyra, bibliofilija užsikrėtusių asmenų pamintijimai “knyginėmis” temomis. Visuma kiek priminė Jean-Claude Carriere ir Umberto Eco pokalbį “Nesitikėkite atsikratyti knygų”, tik mūsojoje knyginė tematika užgriebta ne taip nuosekliai, ne taip plačiai, neišvengta pasikartojimų ar nukrypimų į asmenines pašnekovų problemas.

Knygoje sudėti interviu žmonių, kurių pavardės profesionaliai nesidomintiems bibliofilija, mažai ką sakys. Na, nebent Domo Kauno, kurį pas mus žino ir mėgėjiški knygų mylėtojai. Pavyzdžiui, tokie kaip aš. O štai visi kiti, Janusz Dunin, Friedhilde Krause, Mare Lott, Gintautas Černeckis ir kiti, buvo visai negirdėti. Jų pavardės, greičiausiai, išgaruos vos padėjus knygą į lentyną, bet tai nereiškia, kad pašnekovų mintys buvo nieko vertos. Akademinio mąstymo specialistai, kaip knygoje pristatomi pašnekovai, žodiniuose pasisakymuose geba būti statistiškai nenuobodūs, neakademiškai lengvai suprantami ir net demonstruojantys puikaus humoro jausmą.

Bene, smagiausiai “suėjo” pokalbis su bibliofilu iš Lenkjos, Januszu Duninu, kuris kartais ir pats parašo bei leidžia savo knygas. Viena tokių – “Tualeto knygelė”, kurios subtilus pavadinimas kalba pats už save. Išmintingas, pastabus ir nevengiantis ironijos Duninas porina, jog tualetas yra visai tinkama vieta skaitymui, tik reikia pasirinkti atitinkamą literatūrą, pavyzdžiui, filosofijos ar lengvo humoro žanrą, o geriausiai tokiam reikalui tinka aforizmai. Tad nesibaidykime ir nesidrovėkime skaitymo tualete. Tai “išties šilta ir patogi vietelė”, kai kam vienintelė, kur galima ramiai paskaityti ir pabėgti nuo kompiuterio bei interneto.

Kiek ne savoje vietoje pasirodė vokietės Friedhilde Krause pavirkavimai apie brangų pragyvenimo lygį ir jos, iš bedarbio pašalpos gyvenantį, sūnų.

Pokalbyje su rusu Villi Petrickij aptikau netikėtą žinią, jog 2001-aisiais “Baltos lankos” lietuviškai išleido Richardo de Bury veikalą “Philobiblon, arba apie meilę knygoms”, kuris, manau, turėtų puikuotis kiekvieno knygų graužiko bibliotekos garbingiausioje vietoje.

Kalbinamas Domas Kaunas apie “Philobibloną” paporina detaliau; jo manymu: “virš kiekvienos ir ne tik universiteto bibliotekos durų galėtų būti iškalti R. de Bury žodžiai: Knygos yra mokytojai, kure moko be lazdų ir rykščių, be riksmo ir pykčio, be dovanų ir pinigų. Kada tik ateitum – neslepia, jei suklysti – nemurma, jei nežinai – nesišaipo. O knygos, jūs vienintelės esate dosnios ir laisvos, jūs duodate visiems prašantiems ir išlaisvinate visus ištikimai jus tarnaujančius.”

Negalima nepritarti.

Taip pat į ateities planus įsirašiau dailininko Kazio Varnelio muziejų, kur surinkta nuostabi kolekciją puikiai iliustruotų knygų, tokių, kokių pavydi net užsienio bibliofilai.

Žodžiu, “Knygos ir bibliofilijos kultūra” per dešimties pašnekovų matymą ir patirtį dalijasi knygų ir biblofijos temomis, informacija, kuri naudinga kiekvienam knygų mylėtojui, kuri valgosi skaniai ir su baltu pavydu. Pašnekovai iš Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos pasakoja ne tik apie savus kraštus, bet griebia ir platesnius vandenis. Plauko nuo knygotyros mokslo šaknų iki šių dienų aktualijų, nuo tarptautinių pasiekimų iki politinės valios problemų, nuo bibliofilo paveikslo, jo buitinių rūpesčių iki lietuviškų bibliofilų klubų ir teorinio knygų rojaus.

Puiki, informatyvi, gyva, knyginga knyga.

—–

Informacija apie knygą: Knygos ir bibliofilijos kultūra: svarstymai ir mintys /[sudarė ir redagavo Domas Kaunas]. – Vilnius : Versus aureus, 2005 p. 211.

Įspūdžiai iš „No Theatre” spektaklio – apdovanojimų „NO AWARDS”

Kultūra (kt.), Teatras, ,

Ar žinojote, kad 2013 metai yra ypatingi? Na patys pagalvokite – sugrįžo į sceną „Foje“, „Naktinės personos“, po dešimt metų pertraukos Davidas Bowie išleido albumą, po kiek mažesnės – Nick Cave. Manau, gerai pagalvoję, surasime dar šimtus, tūkstančius priežasčių, kuo kiekvienam šie metai buvo ypatingi, ne tik melomanams. Aš ir nebūčiau susimąsčiusi apie TAI, jei ne ypatingieji „No theatre“, kuriems šie metai tai jau tikrai buvo neeiliniai, ir ne tik produktyvumo prasme… Tokius kūrybingus metus teatras nusprendė ypatingai įprasminti, įsteigdami sau ypatingas nominacijas neegzistuojančiuojų apdovanojimų renginyje „NO AWARDS”.

Renginį pradėjo aktoriai su benzopjūklais bandydami panaikinti visas „stop juostas“, trukdančias jų judėjimui veržtis pirmyn, šiuo ironišku gestu deklaruodami, kad niekas jų nesustabdys…
Apdovanojimų kalbas pradėjo Vainius Sodeika – apie jo ir vienos merginos pažinties istoriją internete, kurios finale paaiškėja, kad naujoji bičiulė virtualiame pasaulyje buvo susikūrusi svajonių tapatybę, visai nepanašią į realiąją. Mergina galiausia palūžo nuo menkumo, kurį jautė savyje prieš susikurtąją tobulą iliuzinę monstrę. Vainius, iškeikęs visas virtualias bendravimo priemones (facebookus, skypus, twiterius, chatus, googlus, gmailus ir t.t.), vainikavo savo kalbą mintimi, „kad ir koks būtum geras bėgikas, bet nuo savęs nepabėgsi“ Toliau skaityti Įspūdžiai iš „No Theatre” spektaklio – apdovanojimų „NO AWARDS” →

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, spalis – lapkritis]

Kultūra (kt.), Literatūra

Artėja metas. Dovanėlių ieškojimo (tik beieškodami knygos neužkliūkite už metalo ieškiklių), pakavimo ir gavimo. Knygynų dovanų čekių sumų tikrinimo. Naujų knygų statymo į lentynas. Bandymo išsisukti nuo klausimo, ar jau skaičiau tą, kur gimimo dienos proga vasarą padovanojo. Neskaičiau, mielieji. Ir nežinau, kada skaitysiu. Laukiančių ir prašančių būti skaitomomis eilė netirpsta taip sparčiai, kaip norisi. O leidyklos išmeta vis naujų kozirių, kurie tą eilę vienaip kitaip dar pakoreguoja. Bet nėra tų kozirių tiek daug, jog galva apsisuktų.

Netikėtą staigmeną pateikė “Sofoklis” – išleido seniai į lietuvių kalbą beversto Grahamo Greene’o vieną geresnių romanų “Galybė ir garbė”.

Romano „Galybė ir garbė“ siužetas nuo pirmų puslapių prikausto skaitytojo dėmesį. Veiksmas vyksta Meksikos valstijoje, kurioje po revoliucijos visiškai uždrausta religija. Revoliucinės valdžios leitenantas laiko garbės reikalu pagauti ir viešai sušaudyti paskutinį kunigą. Tačiau ne tik netikėti siužeto vingiai neleidžia padėti knygos į šalį. Svarbiausi romane yra žmonių santykiai, jų išpažįstamos vertybės, pats žmogiškumas. Ką reiškia mylėti žmones, kaip atskirti gerą žmogų nuo niekam tikusio, jei beveik šventasis laiko save baisiu nusidėjėliu, o paskutinis niekšas yra įsitikinęs esąs doras žmogus? Palaipsniui atsiskleidžianti asmenybės vertė skatina mąstyti apie gyvenimą, suteikia jėgų ir vilties.

Grahamas Greene’as (1904–1991) yra vienas žymiausių anglų rašytojų. Jis parašė daugiau kaip dvidešimt romanų, kurių šeši yra išversti į lietuvių kalbą. Pagal jo romanus ir apsakymus sukurta nemažai filmų. Lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas vienas garsiausių rašytojo romanų „Tykusis amerikietis“. Daugiau apie knygą… 

—–

“Gimtasis žodis” pastaruoju metu lepina įvairių rašytojų biografijomis. Akį traukia Ernesto Hemingvėjaus ir Jacko Londono gyvenimų aprašai. Abu turėjo bendrumų – mėgdavo stikliuką. Jacko Londono biografija tikrai verta susipažinimo ir nebūtinai James L. Haley “Vilkas.Jacko Londono gyvenimai”. Pamenu kaip rijau Irvingo Stone’o “Raitas jūreivis” – tai Londono gyvenimas savo margumu tikrai nedaug skyrėsi nuo jo kūrinių turinio, bent paralelių su “Martinu Idenu” tikrai netrūksta. Ir įdomu – kokią rašytojo mirties versiją pateikia Haley – visgi nusižudė ar perdozavo dėl neišmanymo.

Jameso Haley’o knyga – ryškus ir gyvas pasakojimas apie žmogų, kuris po Marko Twaino mirties buvo garsiausias Amerikos rašytojas. Pasak autoriaus, Londonas yra vienas iš neteisingiausiai vertinamų Amerikos literatūros kūrėjų, patyręs iššūkį: rašyti dėl pinigų ar rašyti sau, rizikuoti šlove ar paaukoti atlygį? Kovotojas už ekonominę gerovę ir talentingas rašytojas, prieštaringumų pilna asmenybė – ją atskleisti nelengva užduotis biografui.

Haley’o dėka Londonas prieš mus iškyla su visais savo įsitikinimais ir žmogiškais trūkumais: jis ir austrių piratas, žvejybos patrulio sargybinis, valkata, ruonių medžiotojas, Klondaiko senbuvis, Aliaskos naujakurys, karo korespondentas, ir nuotykių ieškotojas. Jackas tiesiog abiem kojom įšoko į gyvenimą, vyriškai ir drąsiai: ten, kur kiti regėjo vien tik darbą, jis matė romantiką, paslaptingumą ir grožį. Į pasaulį žvelgė svajotojo akimis, buvo justi kone moteriška melancholija ir ilgesingumas, o tuo pat metu ir neįveikiama fizinė jėga.

Daugiau apie knygą…

Kitas girtuoklis, dėl kurio gyvenimo paskutinių minučių mažiau diskutuojama, pristatomas jo draugo A.E.Hotchner‘io knygoje “Tėtušis Hemingvėjus.Draugo atsiminimai”.

Keturiolika metų rašytojas ir knygos autorius buvo artimi bičiuliai. Tarp 1948-ųjų ir 1961-ųjų jiedu keliavo drauge iš Niujorko į Paryžių, važinėjo žiūrėti koridos po visą Ispaniją, žvejojo Kubos vandenyse, medžiojo Aidahe. Keliaudami visą laiką dalijosi mintimis. Rašytojas prisiminė savo vaikystę, ketvirtojo dešimtmečio literatūrinį Paryžių, tikrus įvykius, kuriais grindė savo grožinę kūrybą. Hočneris viską užsirašinėjo.

Jie buvo kartu Venecijoje, Romoje, Šiaurės Amerikoje, Rivjeroje. Taip pat ir minėtame Aidahe, kur 1961 m. Hemingvėjus nusižudė. Šie užrašai – tai prikaustantys dėmesį atsiminimai. Jie papildyti autoriaus įžangos žodžiu ir iliustruoti niekada nespausdintomis nuotraukomis iš jo asmeninės kolekcijos. Tėtušis Hemingvėjus – unikalus ir užburiantis kūrėjo portretas. Daugiau apie knygą…

—–

Ir viskas. Kiek pačiam nepatogu, kad tik tiek tų kozirių tematau, bet yra kaip yra.

ps. Norisi dar pasidžiaugti, jog nutraukusio veiklą “Eridano” palikimą perėmė nauja bendrovė, kuri visgi pritems “Pasaulinės fantastikos aukso fondą” iki gražaus 500-ojo numerio ir bandys įpūsti naujos gyvybės “Eridano” prekės ženklui.

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, rugpjūtis – rugsėjis]

GINTARAS PATACKAS „Mažoji dieviškoji Co”

Kultūra (kt.), Literatūra

Mokėjau mekon nukeliauti mo-

kesčius kelių pagalvės mokestį

papjauti mokėjau jautį arba

du ir mokiau mokinių netekęs aš

anūkus jų subtiliai kaip retkarčiais aplen-

kus meką į romą nuveda keliai (93 psl.)

Gintaro Patacko naujoji poema Mažoji dieviškoji Co akis tvilko ryškiai raudonu viršeliu, nuorodomis į Dantės „Dieviškąją komediją“ (Patacko knyga kopijuoja Alighieri poemos struktūrą), o anotacijoje minima, kad šio autoriaus kūrinio išskirtinis bruožas – šiuolaikinės sąmonės vaizdų miksas.

Atsivertus pirmuosius poemos puslapius, susiduriama su žadėtuoju intertekstu į Dantęs kūrinį: pavieniai Patacko eilėraščiai organizuojami pagal tris potėmes „Pragaras“, „Skaistykla“ ir „Rojus“. Čia pat atkeliauja ir žadėtasis sąmonės miksas: eilėraščiai, tarpusavyje susiję tik eilėdara, sukurti žaidžiant žodžių sąskambiais, derinant tarpusavyje kultūrinius įvaizdžius su kasdieninio gyvenimo figūromis, kartais įterpiant visuomenės kritiką. Patacko eilėrtaščiuose sunku atpažinti situacijas, eilėraščio kalbantysis skrieja, asociacijos dūksta, o eilėraščių prasmę vos ne vos galima užčiuopti tik keliuose poemos „Mažoji dieviškoji Co“ atkarpose. Ties šeštu eilėraščiu sunerimau, ties dešimtuoju buvau nejuokais išsigandusi, o poemos pabaigoje visiškai kapituliavau, palikdama prasmės ieškoti atkaklesniems ir labiau modernią poeziją, nusimetusią prasmės ir bent kokios padoresnės eilėdaros jungą, mėgstantiems skaitytojams. Patacko lyrinis herojus bastosi po jam vienam aiškius sąmonės vingius, kartais sėkmingai prajuokindamas skaitantįjį, kartais visiškai paklaidindamas jį.

Po tokio skaitymo, pabaigto didelių valios pastangų ir atkaklumo dėka, peršasi kelios mintys. Isteriškoji – o gal aš visiška kvailė ir nieko modernioje poezijoje nesuprantu? Racionalioji – apie tai, kad knyga yra ne bet kam juk įspėja ir ryškiai raudonas knygos viršelis (juk gamtoje visi nuodingi augalai ir gyvūnai šviečia iš toli), tad kitą kartą renkantis poeziją, reikės atidžiau pasižiūrėti. Išteisinančioji – jei autoriaus siekis buvo sąmonės miksu pavaizduoti šiuolaikinio žmogaus pasąmonėje veši neapibrėžtų minčių kratinys, tai jam labiau nei pavyko. Piktoji – ir kodėl dar tokias poezijos leidimą remia Kultūros ministerija?

—–

Informacija apie knygą: poema, 2013,- Psl. skaičius 104, ISBN 978-9986-39-765-6,- Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

BAKCHANTĖS (rež. Gintaras Varnas)

Kultūra (kt.), Teatras

Prekybos centro „Akropolis“ vaizdai ir šiukšlių krūvos – štai kaip atėjusiuosius pamatyti antikinės Euripido tragedijos „Bakchantės“ pasitinka Gintaro Varno režisuotas spektaklis. Tragediją, vaizduojančią žmogaus ir dievo susitikimą, kerštą ir siautulingus bakchančių šėliojimus režisierius Varnas sumaišo su šiuolaikinei visuomenei aktualia ekologijos, vartotojiškumo problematika. Taip gimsta šiuolaikinis Dioniso sugrįžimo į Tėbus mitas.

Euripido tragedijos pagrindiniais akcentais galima įvardinti net keletą susivijusių klausimų – keršto, paklūsimo dievui ir tradicijai, dievų negailestingumo. O ką su „Bakchantėmis“ padaro režisierius Varnas? Kruopščiai ir tiesmukai atpasakoja mito siužetą, prikišdamas modernybę visais įmanomais pavidalais. Štai Tėbų piliečiai žiūrovui pasirodo šiuolaikinių žmonių apdarais. Gaila tik, kad vienas iš pagrindinių personažų Pentėjas ir jo pavaldiniai lakiniais batais nenoromis primena stileivas gansgterius, bakchantės vizualiai pernelyg margos ir pankiškai nenatūralios, o reperiais aprengti Vytautas Rumšas (Teiresijas) ir Juozas Budraitis (Kadmas) tampa graudžiai komiškais personažais.

Žiūrovo juslės spektaklio metu ištisai dirginamos vaizdais (pvz., skerdžiamas kupranugario, nafta aplipusių paukščių), jaudinama garsais. Tik kad po tuo slypi akivaizdžios, suvirškintos žinutės. Atrodo, kad siekiama maksimaliai išnaudoti visus galimus scenos efektus. Bet klausimas, ar to reikia, ar tai nepadaro spektaklio trivialu, o žiūrovas nepaliekamas neišmanėlio vietoje? Nebėra paslėptų prasmių, erdvės pagalvoti, įsijausti, interpretuoti.

Pentėjo ir Dioniso susitikimo istorija taip ir važiuoja ištisas dvi spektaklio valandas: drungnos bakchantės ką nors pabumba, Pentėjas parėkauja, efektingai griūva Pentėjo rūmai-„Akropolis“. Šį bėgantį traukinį pagyvina įdomus ir išties vykęs režisieriaus sprendimas leisti Dionisą vaizduoti trims asmenims: kalbantysis Dionisas yra aktorius Martynas Nedzinskas, šokantysis – Kipras Chlebinskas, o dainuojančiuoju Dionisu tapo Viktoras Gerasimovas. Visi trys – puikūs, jų pasirodymai verti dėmesio.

Ir štai, po dviejų valandų pabodusio laukimo pagaliau pasirodo teatras ir išryškėja graikiškoji tragedija: pritamsintame fone Agavė ir Kadmas skausmingai kalbasi apie jų giminę ištikusią nelaimę. Ir taip, tai yra, deja, viena iš nedaugelio scenų, kurių verta laukti „Bakchantėse“. Scena, kurioje žiūrovo nesistengiama užmušti, priblokšti ir sudirginti bene visais įmanomais būdais. Scena, kurioje pagaliau dirba aktorinis meistriškumas. Žinoma, puikiai savo vaidmenis išpildė tiek ir minėtieji trys Dionisai, tiek ir Pentėjo personažą įkūnijęs Marius Repšys, bei Kadmą vaidinęs Budraitis. Tik kartais visos įkyrios scenos dekoracijos, „Akropolio“ projekcija trukdė išryškėti personažams.

Euripido „Bakchančių“ tragedija – motina Agavė, apimta šėlo, savo rankomis sudrasko sūnų Pentėją, paslapčia stebintį bakchantes. Bet kodėl šios vietos neparodo režisierius? Kur dingo bakchantiškasis šėlas, siautulys? Dramatiškiausia tragedijos vieta skubiai atpasakojama vieno iš Pentėjo pavaldinių.

Jokiu būdu nesiūlau nurašyti spektaklio. Tik labai pasiilgstu bakchančių – gyvų, tikrų, energingų, apsvaigusių.

Foto: D. Matvejevas

HARUKI MURAKAMI „Visi Dievo vaikai šoka”

Kultūra (kt.), Literatūra, ,

Jošija nusiėmė akinius ir įdėjo į dėklą. Pagalvojo, kad šokti ne taip jau ir blogai. Visai neblogai. Užmerkė akis ir, oda jusdamas balto mėnulio šviesą, pradėjo šokti. Giliai įkvėpdavo ir iškvėpdavo. Negalėjo prisiminti jokios muzikos, tinkančios jo nuotaikai, todėl šoko pagal žolių šnaresį ir debesų tėkmę. Bešokant jam pasirodė, kad iš kažkur kažkieno yra stebimas. Jošija visa savo esybe jautėsi esąs kažkieno stebėjimo lauke. Jo kūnas, jo oda, kaulai tai juto. Bet tai neturi visiškai jokios reikšmės. Kad ir kas tai būtų, jeigu nori žiūrėti, tegu sau žiūri. Juk visi Dievo vaikai šoka. (77 psl.)

Jei man būtų lemta susitikti kurį nors iš Haruki Murakami knygų herojų, jį – vienišių, kasdienybėje paskendusį knygų skaitytoją ir džiazo klausytoją – pažinčiau iš tolo. Ir mielai pasikalbėčiau: iš pažiūros rutinoje paskendę žmonės turėtų ką papasakoti, nes neretai į jų pilkus gyvenimus įsiveržia antgamtinės jėgus, nuspalvindamos juos mistiškumo, paslapties atspalviais. Tokias istorijas kartais labai norisi išgirsti.

„Visi Dievo vaikai šoka“ – šešių apsakymų rinkinys, kuriuos vienija žemės drebėjimo motyvas, nežemiškų jėgų pasirodymas ir tas pats lengvai atpažįstamas paprastas, bet ne prastas Murakami prozos stilius. Detalėms, herojų rutinai daug dėmesio skiriantis japonų rašytojas ir trumpojoje prozoje išlaiko savitą stilių. Murakami tekstuose gvildenamos problemos – šiuolaikinio žmogaus gyvenimo tuštuma, pasyvumas, kasdieniškumas – išlieka aktualus ir apsakymų rinkinyje. Murakami herojai – keliaujantys, ieškantys, paslapčių, netikėtumų gaubiami žmonės. Ir tik iš pirmo žvilgsnio jų gyvenimas – toks pats kaip ir mūsų visų.

Šeši Murakami apsakymai supažindina su skirtingomis istorijomis. Pirmąjame apsakyme „Ateiviai išsilaipina Kušire“ pagrindinį herojų Komurą palieka žmona ir jis netikėtai išvyksta į kelionę ir sutinka kitą moterį. Apsakymas baigiasi, bet Komuros naujo gyvenimo istorija tik prasideda, palikdama skaitytoją suglumusį, mintyse kuriantį istorijos tęsinį. Apsakyme „Visi Dievo vaikai šoka“ pasakojama netikėta Jošijo gyvenimo istorija. Vyras niekada nėra matęs savojo tėvo ir ši aplinkybė verčia jį ieškoti trūkstamos gyvenimo dalies. O „Tailande“ viena endokrinologė sutinka seną moterį, kuri jai atskleidžia, kad…Štai čia jau galima sustoti. Kiekviena iš šių Murakami apsakymų istorijų – jau lyg ir kažkur girdėta. Turbūt todėl, kad apsakymuose nesunkiai atpažįstami mylimi Murakami personažai – savotiški maištautojai, bėgantys iš namų, ieškantys savosios vietos (pvz. kaip apsakymo „Peizažas su lygintuvu“ herojė Džiunko, pabėgusi iš namų ar keliaujantis vyras iš „Ateiviai išsilaipina Kušire“), susiduriantys su jiems patiems nesuvokiamomis jėgomis. Tokius herojus Murakami kūrybos gerbėjai sutiko romanuose „Prisukamo paukščio kronikose“, „Dansu dansu dansu“ ar „Kafka pakrantėje“. Murakami kūryboje vyraujantis nepaaiškinamas herojų vienišumas, paslėptas liūdnumas sunkiasi ir iš apsakymų rinkinio. Kartojami kelionės, ieškojimo motyvai, antgamtinių galių įsiveržimas kiekvieną apsakymą paverčia mikroskopiniu Murakami kuriamo pasaulio modeliu.

Pasiilgusiems kiek netikėtų, atgamtiškų jėgų atspalviais padabintų knygų, apsakymų rinkinys „Visi Dievo vaikai šoka“ gali būti pirmasis žingsnis, pažindinantis su Murakami estetika, pasaulio pajautimu. Jei jis leisis prijaukinamas, tuomet galima čiupti ir autoriaus didesnio kalibro knygas.

—–

Informacija apie knygą:  apsakymai / Haruki Murakami; iš japonų kalbos vertė Jurgita Polonskaitė. – Vilnius : „Baltų lankų” leidyba, [2013] . – 158, [1] p. – ([Šiuolaikinė proza], ISSN 2029-2570). – ISBN 978-9955-23-684-9 (įr.)

Įspūdžiai iš „No Theatre” spektaklio „NEMATOMI MONSTRAI” (rež. Vidas Bareikis)

Kultūra (kt.), Teatras, , , , , , , , , , , , ,

„Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti“ (Chuck Palahniuk)

Atostogaujant „Nematomi monstrai” kiek apgraužė mano sąžinę, – išskridau taip ir nepabaigusi rašyti įspūdžių apie šį spektaklį. Bet, kaip liaudies išmintis sako, geriau vėliau, negu niekada. Laikas tarsi natūralus lakmusas, atmintyje palieka tik tai kas svarbiausia.

Po intensyvaus „Sirenų” maratono, prieš eidama į šį spektaklį nebuvau skaičiusi jokių išankstinių „pijarinių“ aprašų, nemačiau jokių reklaminių reportažų, neturėjau jokio supratimo apie ką bus tas spektaklis.
Jausmas įžengus į Teatro arenos salę (kurioje ir vyko premjera) buvo toks, lyg įžengtum į filmavimo aikštelę. Priekinė salės dalis podiumu buvo padalinta į kelias atskiras filmavimo vietas, šonuose įkurdintos grimerinės, po „aikštelę“ lakstė režisierius su operatoriais – derino paskutines technines detales. Režisierius Vidas Bareikis susirinkusiuosius informuoja, jog turėsime neeilinę galimybę gyvai stebėti, kaip „ekranizuojamas“ Chuck’o Palahniuko romanas „Nematomi monstrai“. Režisieriaus daugiau nebematysime, bet dar ne kartą jo balsą išgirsime už kadro. Kartais jis leis sau sustabdyti tam tikrą sceną, paprašys aktorių ją pakartoti, kartais tyliau, kartais aistringiau…

Kaip žinia, spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas internete, per šių dienų „dievo televiziją”. Spektaklio video režisierius – J.Tertelis. Jau ne pirmą kartą bendradarbiaujantys kūrėjai kelia sau naujus iššūkius ir šį kartą pabandė apjungti dvi meno sritis, teatrą ir kiną. Beje, mano nuomone, tiesioginė transliacija internautams nedarė tokio didelio įspūdžio kaip žiūrovams salėje, nes daugumos internetinių žiūrovų atsiliepimai buvo labai vidutiniški, o buvusiųjų Teatro arenoje – veik vien pozityvūs. Žiūrovai salėje turėjo progą ne tik stebėti didžiuliame ekrane gyvai kuriamą filmą, bet ir turėjo galimybę stebėti visą filmavimo aikštelės virtuvę, kurioje sukosi ne tik aktoriai, bet ir visa kūrybinė bei techninė komanda. Toliau skaityti Įspūdžiai iš „No Theatre” spektaklio „NEMATOMI MONSTRAI” (rež. Vidas Bareikis) →