Praeitą savaitę kone kas vakarą, sprendžiant, ar važiuoti į „Sirenas“, ar likti braidžioti po šiurenančius lapus ir mėgautis paskutiniais saulėtais rudens vakarais, mano viduje virė galimybių konkurencinės kovos. Vilioklės „Sirenos“ prieš rausvėjančių senamiesčio stogų ir parkų peizažus laimėjo 4 : 0, tik prieš Paolo Sorrentino „Didyjį grožį” didžiajame ekrane jos buvo bejėgės, tad teko praleisti latvių „Legionierius”. Turiu pripažinti, kad veik visus vakarus daugiau mažiau likdavau patenkinta savo pasirinkimu, net jei mano lūkesčiai, kaip tų sirenų pavilioti laivai, kartais duždavo atsitrenkę į išankstinių nuostatų vidines „uolas“.
Jubiliejinių „Sirenų“ didžiausias dėmesys šiais metais buvo skirtas naujoms klasikinių kūrinių interpretacijoms ir naujam požiūriui į istorinius tekstus bei kasdieniais įvykiais virtusią fantasmagoriją. Užsienio programoje turėjome galimybę išvysti net 5 trupių spektaklius iš Norvegijos, Gruzijos, Italijos, Latvijos ir Didžiosios Britanijos.
Trumpus įspūdžius apie O. Koršunovo „Perą Giuntą“ jau rašiau, dabar trumpai apie likusius tris matytus spektaklius.
Karts nuo karto grįžtu prie lengvos literatūros, kurios puslapiai tirpte tirpsta. Ne visada kokybiškos, ne visada vertos rekomenduoti, tačiau tam tikro pramoginio peno smegenims duodančios. Tiesą sakant, jos ne tiek ir mažai mano gyvenime, tačiau šįkart rašau tik apie Tomą Clancy, kuris prieš keletą dienų (2013-10-01) paliko šią ašarų pakalnę, o mūsuose buvo ir tebėra linksniuojamas per menkai. Mūsų leidyklos, leidžiančios trilerius, sakyčiau, nepelnytai pamiršta šį skrupulingą amerikiečių autorių – turime vos pora knygų vertimų, iš kurių didesnį dėmesį reikėtų atkreipti į Clancy debiutinį romaną “Raudonojo Spalio” medžioklė”, kuriame pirmą kartą skaitytojas susitinka su ne vieno vėlesnio romano herojumi Džeku Rajanu.
Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Peras Giuntas“ (orig. „Peer Gynt“) pradėjo šių metų „Sirenų“ festivalio užsienio spektaklių programą. Nors O. Koršunovo pavardė ir neskamba labai „užsienietiškai“, bet, deja, šįkart lietuvių režisierius reprezentavo Norvegijos Nacionalinį teatrą.
Niekas dar nenumirė be sekso, mes mirštame be meilės.
Bet man savaip žavūs ir tiedu lietuvių poetai, kurie balažin prieš kiek metų Druskininkuose, pirmąjį spalio savaitgalį iki pat paryčių aistringai ginčijosi apie poezijos knygą, nors nė vienas jos nebuvo skaitęs.
Cezario Graužinio vadovaujamas teatras „cezario grupė“ šiemet švenčia dešimties metų sukaktį. Jubiliejinį sezoną teatras pradėjo aštuntuoju premjeriniu spektakliu „Dar viena meilės staigmena“ pagal XVIII a. prancūzų dramaturgo Pierre de Marivaux pjesę.
Pirmiausia “Baltos lankos” ir vėl Violeta Tauragienė užu vertėjos vairo – šįkart J.M. Coetzee ir vienas žymiausių jo romanų “Barbarų belaukiant”. Rimtos literatūros mėgėjai tikrai nenusivils. 
Šią vasarą viešint svečiams iš Ukrainos, jų paprašyta pasakojau apie mūsų šalies didvyrius, pavaizduotus ant lietuviškųjų nominalų. Kai priėjom iki Dariaus ir Girėno – trumpai leptelėjau, kad tai mūsų šalies garsiausi lakūnai, XX a. pradžioje bandę perskristi Atlanto vandenyną ir iš Niujorko pasiekti Lietuvą, ir, kad galima sakyti, kad jiems beveik pavyko įgyvendinti šią avantiūrą. Draugai susidomėję ėmė klausinėt detalių – kas atsitiko, iki kur nuskrido ir t.t. (gi, matai, vieno jaunėlis brolis ruošiasi tapti lakūnu ir jam ši istorija bus labai įdomi; jis net veš šitą pinigą jam kaip suvenyrą ir pan). Teko paraudonuoti ir prisipažinti, kad, deja, šios istorijos detalių nežinau.