Hola. Perskaitytų ir neaprašytų knygų krūvelė senokai jau graužia sąžinę, o per skaitymui skirtą ketvirtį leidyklos pateikė vieną kitą dėmesį traukiantį viršelį. Ateityje pagal ES programą „Kultūra 2007“ lietuviškai sulauksime naujų José Saramago, Aldous Huxley, Michel Houellebecq, Jeanette Winterson, David Mitchell, Orhan Pamuko knygų, o kol kas galime džiūgauti įkritę į jau lengvai lentynose randamą Williamo Faulknerio knygą “Jeruzale, jeigu tave užmirščiau”. Faulkneris kaip visada – aplenkęs savo laimetį. Pagarba leidyklai ir vertėjai Violetai Tauragienei.

Vieno didžiausių XX a. prozos meistrų Williamo Faulknerio romaną Jeruzale, jeigu tave užmirščiau sudaro du lygia greta plėtojami pasakojimai. „Laukinės palmės“ – tai tragiška meilužių Hario Vilberno ir Šarlotės Ritenmejer, viską paaukojusių dėl meilės, istorija, o „Tėtušis“ – herojiški ir kartu komiški katorgininko ir bevardės nėščios moters nuotykiai per 1927 metų Misisipės didįjį potvynį. Romanas dar žinomas pavadinimu Laukinės palmės (The Wild Palms). Originalus pavadinimas mašinraštyje buvo perbrauktas ir ištaisytas į Laukines palmes ne autoriaus ranka. Manoma, kad pavadinimą keisti panoro leidėjas. „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau” – tai eilutė iš Biblijos 137 psalmės, primenančios žydų nelaisvę Babilone ir apraudančios Jeruzalę, laisvės ir tikro gyvenimo simbolį. Pagrindinė romano tema ir yra nelaisvė tiesiogine prasme ir metaforiškai, jo herojai – civilizacijos, visuomenės įstatymų, prigimties, gamtos stichijų, meilės idealo, sąžinės ir kaltės jausmo belaisviai. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, gegužė – liepa] →

Kokia dar aplinkybė gali suteikti kūnui prasmę ir nustatyti jo galimybes, jei ne ta svarbiausia – medžiagos rūšis ir sukirpimas?

Čiumpu vienos geriausių Lenkijos novelisčių Magdalenos Tulli romano „Yda“ lietuvišką vertimą. Nekantrumas bėgioja kraujagyslėmis – šiuolaikinės lenkų literatūros vertimų į lietuvių kalbą labai mažai, tad kiekvienas naujas vertimas yra nedidelis malonus netikėtumas.

Santūriame knygos viršelyje – prigesinto raudonumo fone stypstantis kostiumas. Viršelio detalė yra visai neatsitiktinė: modernus pasakojimas pradedamas realiu vaizdu apie siuvėją, jo ruošiamus kostiumus ir pamažu išblunka iki abstrakcijos. Kažkur Rytų Europoje kažkas susprogsta, vieno miesto aikštę užtvinto naftalinu dvokiantys imigrantai, kuriuos nepatikliai stebi vietiniai, intensyviai svarstantys, ką gi daryti su šiais nelemtais įsibrovėliais. Bet knyga visai ne apie tai. Pagrindinis knygos veikėjas yra drabužis, nes jis, tik jis, apibrėžia socialinį statusą, identifikuoja veikėją – notaras be kostiumo – ne notaras, tarnaitė visad puošiasi prastais, nemadingais aprėdais, o karininkas kartu su uniforma nusirengia ir visas galias. Autorė ryškina santykius tarp žmonių, kuriuos nulemia ne kas kitas, kaip nelemtas kostiumas – pagal drabužį, žmogau, aš apie tave spręsiu, gerbsiu, bijosiu, niekinsiu. Toliau skaityti MAGDALENA TULLI „Yda” →

Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nė vieno panašaus atvejo, jog kada nors visą ilgą parą su jai dosniai atseikėtomis dvidešimt keturiomis valandomis, įskaičiuojant dienines ir naktines, rytines ir vakarines, niekas nebūtų pasimiręs dėl ligos, nelaimingo atsitikimo, sėkmingai užbaigtos savižudybės, niekas, ničniekas.

Literatūrinės Nobelio premijos laureatas portugalų rašytojas José Saramago knygoje „Kai mirtis nusišalina“ svarsto filosofinį klausimą – kas atsitiktų, jei mirtis vieną dieną tiesiog nepasirodytų? Tad kai mirtis nusišalina, į šalį, kurioje niekas staiga nebemiršta, atplūsta didžiulė finansinių, demografinių ir politinių rūpesčių lavina. Iš pradžių piliečiai, džiūgavę, kad dabar jų laukia puikus amžinasis gyvenimas, vėliau ima karštligiškai svarstyti, kurgi dėti vis didėjančias merdinčiųjų gretas, užtvindžiusias ligonines ir sanatorijas? O ir kokia tad to gyvenimo prasmė, jei jis niekada nesibaigia? Kol nemirštančiųjų šalies gyventojai ir valdžia suka galvas, kaip kovoti su nemirtingumo reiškiniu, visų bėdų kaltininkė mirtis nusprendžia pabūti žmogumi ir … įsimylėti. Toliau skaityti JOSE SARAMAGO „Kai mirtis nusišalina” →

Jis norėjo trumpam pasitraukti iš šio pasaulio, kaip pasitraukiama iš kortų žaidimo, kai ima nesisekti.

Norėčiau išrėkti: “Naujas vardas literatūros istorijoje!”. Deja, vardas senas, tik naujai patekęs į asmeninį literatūros lobyną. Užsibrėžtas tikslas – daugiau mažiau susipažinti su visais Nobelio premijos laureatais kartais tikrai atneša neįtikėtino skonio vaisių. Tokių net nežinai su kuo palyginti, nes jie unikalūs ir prašosi būti vadinami etalonu, į kurį bando lygiuotis daugybė iki šiol ragautųjų bestseleristų.

Skaityti Kenzaburo Oe romaną “Asmeninė patirtis” buvo neįprasta patirtis. Tai ne tas atvejis, kai tiesiog verti puslapius, seki veiksmą, o užvertęs knygą ramiai užmiegi. “Asmeninė patirtis” ir traukė, ir stūmė tolyn. Traukė neišpasakytu psichologiniu atvirumu, emociniu naratoriaus nuogumu, įspūdžiu, jog taip pasakoti gali tik asmeniškai panašią situaciją pergyvenęs asmuo. O atokiau knygos vertė laikytis tie patys dalykai – atvirumas ir situacijos neromantizavimas.

Kaskart atsiversdamas romaną atsidūsėdavau ir iš nuostabos purtydavau galvą. Ne dėl siužetinio neįtikėtumo ar autoriaus išmonės, bet dėl nuoširdžiai aprašyto slegiančio egzistencializmo, kuriame kasdienį “reikėtų” ir “iš tiesų noriu” skiria neįveikiama praraja. Juolab, kai kalba eina apie pirmąjį naujagimį. Visuomenės akimis tokį padarėlį reikėtų besąlygiškai mylėti, nebojant, kad jis pasaulį išvydo su matomu galvos defektu, galvos, kurios viduje gali slypėti dar didesni defektai. Gi kaip antižmoniška būtų postringauti apie tokios būtybės utilizavimą, kaip amoralu būtų pasauliui skalambyti, jog tavo viduje viskas tiesiog kunkuliuoja ir klykte klykia apie išsigimėlio mirties troškimą. Toliau skaityti KENZABURO OE „Asmeninė patirtis” →

Esmė – ne bandyti laimėti.

Tu privalai laimėti. Antraip kam gyventi?

Šiaip Terry Pratchetto “Tik tu gali išgelbėti žmoniją” subalansuota paaugliškajai auditorijai, bet, kadangi tai Pratchettas, ėmiau ir perskaičiau. Įspūdis liko visai teigiamas. Žinoma, čia ne fentezi ir ne “Disko pasaulis”, tad galima pasigesti šarmingų juokelių ir kurioziškų įvykių. Ir idėja, kai jau pro akis esi praleidęs Orsono Scotto Cardo „Enderio žaidimą“ bei Sergejaus Lukjanenko “Atspindžių labirintą” (taip, taip, šitas pasirodė po “Džonio Maksvelo” trilogijos), neatrodo unikalumu blizganti, tačiau tekstas pateiktas paprastai, neperspaustas su aprašymais ir apmąstymais, vyrauja gyvų dialogų siužetas, kuriam nėra ką prikišti, o ir žygdarbiams įkvepiantis turinys jaunam skaitytojui bus tik į naudą.

Veiksmas vyksta “mūsų” pasaulyje, kuriame dvylikamečiai išgyvena tėvų nesantaikas, darbadieniais lanko mokyklą, o po pamokų laiką leidžia su draugais arba gadina akis ir laikyseną įsispitriję į kompiuterių ekranus. Ne išimtis ir dvylikametis Džonis Maksvelas. Vaikinas įkrinta į žaidimą “Tik tu gali išgelbėti žmoniją”, tiksliau, žaidimo veikėjai, ateiviai, tiesiogine prasme ima persekioti Džonį – šio maldauja išgelbėti jų laivyną. O tai tikrai nenumatyta pagal žaidimo scenarijų… Žodžiu, virtualusis ir tikrasis pasaulis ima Džoniui lietis į vieną.   Toliau skaityti TERRY PRATCHETT “Tik tu gali išgelbėti žmoniją” →