– Nesėdėk paniuręs, – sakydavo ji,- žvelk į arlekinus!

– Kokius arlekinus? Kur jie?

– O, visur. Aplink tave. Medžiai,- tai arlekinai, žodžiai irgi arlekinai. Ir situacijos, ir uždaviniai. Sudėk į krūvą du daiktus – pokštus, vaizdus – ir gausi tris arlekinus. Nagi! Žaisk! Išgalvok pasaulį! Kurk tikrovę! (15 psl.)

Sąmoningai praleidžiu knygos nugarėlėje prilipusius svarstymus, jog šis Vladimiro Nabokovo romanas „Žvelk į arlekinus!“ priartėja prie autobiografinio pasakojimo. Paliksiu šias idėjas nuošalėje – rimtesni ir geriau pasikaustę kritikai su malonumu narplioja ir išnarplioja pagrindinio knygos veikėjo ir pasakotojo Vadimo Vadimovičiaus ir Nabokovo gyvenimų panašumus. Nors ir įdomu, kiek Vadimas yra Vladimiras, ar kiek Vladimiras – Vadimas, aš savanoriškai lendu į vingraus fikcinio naratyvo pinkles ir į „realųjį“ Nabokovą nesidairau. Mane, dar tik trečia knyga besijaukinančią Nabokovo prozą, džiugina du dalykai – tiek autoriaus gebėjimas sumegzti ornamentišką pasakojimą, bei vertėjos Rasos Drazdauskienės išlaviruotas vertimas. Toliau skaityti VLADIMIR NABOKOV „Žvelk į arlekinus!“ →

R a š y t o j a s. Aš rašytojas.
S k a i t y t o j a s. O mano galva, tu š…das!

Aš suprantu, kad iš šiandienos perspektyvos vertinti Daniilą Charmsą yra kiek nedėkingas užmojis, nes šiandien tokių “naujo meno” literatūrinių apraiškų su absurdiškais postmodernistiniais ekscesais tikrai netrūksta. Tad skaitant apsakymų ir apysakų rinkinį “Nutikimai” ne kartą šovė mintis, jog tokių miniatiūrų “ant smūgio” galima per valandą sukurpti ne vieną ir ne dvi. Pavyzdžiui, kad ir tokią: “Puškinas mėgo svaidytis akmenimis. Tik pamato akmenis, tuojau ir ima jais mėtytis. Kartais taip įsisiautėja, kad stovi visas raudonas, rankomis mosuoja, akmenimis mėtosi, tiesiog siaubas!”

Ne, ne mano čia kūryba buvo. To paties rusiškojo Charmso, tačiau ką tuo norėjo pasakyti ans net neįdomu. Ir tokių neįdomių tikrai “Nutikimuose” netrūksta, tačiau esti ir įdomumų. Pavyzdžiui, “Autobiografija” žavi absurdišku šmaikštumu ir sarkastiška autoironija, apysaka “Senė” netikėtai nustebina ir fabula, ir mistiniu siužetu, kurio pabaigos visiškai nesinori sulaukti, nes skaityti vienas malonumas. Apskritai, sakyčiau, Charmsui galioja taisyklė: kuo tekstas ilgesnis, tuo įdomesnis, kuo trumpesnis, tuo labiau primena neužbaigtą rašliavą. Deja, ilgų tekstų “Nutikimuose” ne tiek ir daug, kiek norėtųsi. Tiesa, Chramso tekstą ilgu galima laikyti, kai jis siekia bent porą puslapių. Toliau skaityti DANIIL CHARMS „Nutikimai” →

Ko tai pastaruoju metu į knygynus vis rečiau beužsuku. Ir laiko trūkumas, ir knygų nemažėjančios krūvos namie verčia darytis vis išrankesniam ir skeptiškesniam. O ir užsukus, tiesą sakant, akį labiau traukia perleidiniai, papildomi, jau senokai matyti tiražai, prie kurių jau teko turėti gerą laiką (Jean-Paul Sartre “Šleikštulys”, Jerome K. Jerome “Trise valtimi”, Daniil Charms “Nutikimai”, Jurgio Kunčino “Tūla”) ir kurie dar tik laukia asmeninio pagerbimo (Per Olov Enquist “Asmens gydytojo viešnagė”, Arundhati Roy “Mažmožių dievas”, Marcel Proust “Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje” ir kt.).

Naujų, dar nematytų gerų knygų sąrašas per tuos du pomuginius mėnesius susidarė ne toks ir ilgas. Pirmiausia, žinoma, knieti pavartyti “kitų knygų” išleistą Jeanette Winterson debiutinį romaną “Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai”. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, kovas – balandis] →

Tėvas Kastiljonė į Kiniją atvyko su jėzuitų misija tapyti freskų katalikų bažnyčiose.

O jei tinkamų bažnyčių nebus, kartu su kitais jėzuitais jas pastatyti.

Ir jau tada.

Išpuošti tapyba.

—

Mamos Noros kambarys primena anglišką raudonmedžio kabinetą su biblioteka.

Kai Miki savo naujausiam draugui pasakoja apie savo mamą, ji sako, kad nors jos mama ir erotinių romanų rašytoja, bet miega su knygomis.

Apie senelę Amigoreną ir Šašą Miki savo naujiesiems draugams nepasakoja.

Tarsi jų nė nebūtų.

—

Prancūzai – tai žmonės, kurie tiesiog nusipelno, jog jiems kirstų galvas.

Ir reikėtų pradėti nuo šito.

Nuo Voltero.

Pavadinimą „Žuvys ir drakonai“ iš pradžių, nepasmalsavus „apie ką“, gali naiviai susisieti su viso labo pasakomis (juolab, kad tokiai tiesmukai iliuzijai antrina ir spalvotas slidus viršelis). Laimei, teksto skaitymas su kaupu paneigia skubotas interpretacijas ir leidžia pajusti jau anksčiau patikrintą vientisą, kruopščiai apgalvotą Undinės Radzevičiūtės istorijų ritmą, šį kartą – didesne doze nei įprastai. Toliau skaityti UNDINĖ RADZEVIČIŪTĖ „Žuvys ir drakonai” →

Galima nervintis dėl smulkmenų, bet atsitikus didelei nelaimei būtinas orus ramumas.

Skaičiau ir nervinausi. Norisi teigti, jog dėl smulkmenų, bet iš tiesų tos smulkmenos sudaro visumą. O Frederickas Forsythas šįkart perlenkė lazdą, apie kurią kiek vėliau.

Neįvardintas, tačiau atpažįstamas kaip Obama, JAV prezidentas po vieno paauglio mirties savo pavaldiniams užduoda klausimą: ar įmanoma sunaikinti Kolumbijos kokaino industriją, nusikaltėliams duodančią milijardinius pelnus, o žmonėms atnešančią tik mirtį? Ir pavaldiniai pateikia atsakymą – tai gali atlikti nebent buvęs CŽV darbuotojas Polas Devero, žinomas kaip Kobra. Tik Kobra iškelia sąlygas, kurias patenkinus visgi užduoties imasi, sudaro narkotikų kartelio baronų sunaikinimo veiksmų planą ir imasi jį įgyvendinti.

Gana aktuali šių dienų tematika. Forsytho tekstas skrodžia abi karo lauko puses: kokaino gamybos, transportavimo, platinimo, už narkotikus gaunamų pinigų legalizavimo ir kovos su nelegalia veikla galimybes.

Knygoje gausu Toliau skaityti FREDERICK FORSYTH „Kobra” →