Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, sausis – vasaris], arba ruošiamės Vilniaus knygų mugei

Bandau knygų geralaiškį išleisti dar iki tuoj tuoj prasidėsiančios knygų mugės, kurioje tikėtina bus galima rasti tokių naujienų, apie kokias dar nei vienu žodžiu neužsimena internetai ir nerodo knygynų lentynos. Žinoma, tradiciškai mugės programa “žavi” senbuviais: Taunyte, Čekuoliu, Donskiu, Nicholson, V.V. Landsbergiu, Parulskiu (na, pastarieji du bent su literatūra turi daug ką bendro). Mugės programa  parodo, kad naujų knygų pristatymas kitokioje vietoje kitokiu laiku lyg neįmanomas: kai kurias mugėje apkalbamas knygas (J.M. Coetzee „Lėtas žmogus”, U. Sinclairio „Džiunglės” ir kt.) jau buvo galima perskaityti pernai ar dar seniau (V.V. Landsbergio „Arklio Dominyko meilė”). Andrius Tapinas, Justinas Žilinskas ir Gina Viliūnė bandys užsukti lietuviškos pramoginės literatūros variklį. Japonijos ambasadoriai trauks kaligrafija ir origamio lankstymu. Užsienio svečiai rinks savą auditoriją: Tess Gerritsen, Alberto Angela, Tahir Shah ir kiti,  tarp kurių – buvo toks internetuose pasklidęs gandas – ir S. Lukjanenka, nors šio dabartinėje programoje nematyti. Asmeninė mugės vinis – Grajausko poezijos grupės „Kontrabanda” koncertas (koks jis bebūtų). Žodžiu, kaip visada – Umberto Eco dar mums negresia.

Knygų Akropolio belaukiant žiūrime, ką iš išleistųjų šiais metais būtų neprošal pasidėti lentynon ir pribrendus laikui paimti į rankas. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2013, sausis – vasaris], arba ruošiamės Vilniaus knygų mugei →

[kaip man atrodė:] Kūrybiškiausių 2012 metų lietuvių autorių knygų dvyliktukas @ LLTI

Maloniai pakvietė. Šiltai pabuvau Vileišių rūmuose.

Gavau atspausdintą sąrašą iš dvylikos (abėcėlės tvarka):

1. Eugenijus Ališanka, Gatvė tarp dviejų bažnyčių: esė, Vilnius: Tyto alba, 2012.
2. Vaiva Grainytė, Pekino dienoraščiai: esė, Vilnius: Vaga, 2012.
3. Marius Ivaškevičius, Išvarymas. Vieno obuolio kronika: pjesė, Vilnius: Apostrofa, 2012.
4. Arvydas Juozaitis, Gyvųjų teatras. Istorinių asmenybių dramos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
5. Donaldas Kajokas, Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys: romanas, Vilnius: tyto alba, 2012.
6. Vidas Morkūnas, Reportažas iš kiaušinio: apsakymai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.
7. Gytis Norvilas, Išlydžių zonos: eilėraščiai, Kaunas: Kitos knygos, 2012.
8. Sigitas Parulskis, Tamsa ir partneriai: romanas, Vilnius: Alma littera, 2012.
9. Stasys Stacevičius, Stiklinė: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Toliau skaityti [kaip man atrodė:] Kūrybiškiausių 2012 metų lietuvių autorių knygų dvyliktukas @ LLTI →

GEORGES SIMENON “Megrė ir žmogžudystė prie upės”

Būna įvairiausios rūšies urvų.

Džiugu, kad “Baltos lankos” toliau leidžia žanro klasiko belgo Georges’o Simenono detektyvus, kuriuose pirmu smuiku griežia legendinis komisaras Megrė.

“Megrė ir žmogžudystė prie upės” (originalus pavadinimas “Le Charretier de la Providence”) pateikia dar vieną kriminalinį pasakojimą: netoli upių uosto šliuzo arklidėje randamas nepažįstamos, ne vietinės moters lavonas. Toliau – nužudytosios identifikavimas, įtarinėjimai ir tikrojo žudiko paieškos. Megrė apsigyvena nusikaltimo vietoje ir bando perprasti dinamiško uosto gyvenimo principus…

Simenonas šio romano rašymo metu pats gyveno laive “Ostrogoth”, kuriuo raižė Prancūzijos kanalus, Toliau skaityti GEORGES SIMENON “Megrė ir žmogžudystė prie upės” →

IRVIN D. YALOM „Kai Nyčė verkė“

„Atrasti aušras ir auksines galimybes, pamilti turtingą drąsią sielą – kiekvienam to reikia bent kartą gyvenime“

Ar patyrėte kada nors tokį jausmą, kai atrodo lyg ir viską gyvenime turite, lyg ir sėkmingai klostosi karjera, šeimyninis gyvenimas, esate gerbiamas ir vertinamas savo aplinkoje, turite pakankamai pinigų, kad dėl jų nesuktumėte galvos, bet jums neduoda ramybės mintis, jog gyvenimą, kurį gyvenate, pasirinkote ne jūs pats, o gyvenimas pasirinko jus, kad kažkur kitur yra kitas gyvenimas, kurį galėjote nugyventi, jei nebūtumėt plaukęs pasroviui, jei būtumėt daugiau rizikavę ir labiau įsiklausę į savo vidinius troškimus, o ne į tai, ką primetė to laiko kultūra, mados, šeimyninis ar giminės „komitetas“. Akistatoms su savimi reikia ne tik laiko, bet ir drąsos. Kai išdrįsti pažvelgti tiesai į akis, belieka du keliai: pirmasis – susitaikyti su tuo ką turi ir stengtis pamilti savo pasirinktą likimą, arba sudėtingesnis variantas – užsidėti kuprinę ant pečių ir nesigręžiojant atgal išeiti į niekur, kad sužinotum, kur veda kiti keliai. Tik nepaskubėkit…

Pradėdama apžvelgti šią knygą noriu užbėgti už akių visiems skeptikams, teigiantiems, kad Irvino Yalomo visos knygos yra paviršutiniškas populistinis masalas masėms. „Vagos“ leidykla šiuo metu yra išleidusi bene devynias I.Yalomo knygas, kurios užėjus į knygynus jau net kelia koktumą, nes skaito jas visi, kas netingi, tiksliau atvirkščiai – skaito tie, kurie tingi imtis rimtesnės psichologinės, filosofinės literatūros. Iš tiesų ir Yalomas gali būti priskiriamas prie rimtųjų, gi pats praktikuoja individualiąją ir grupinę psichoterapiją, yra pripažintas JAV Stanfordo universiteto psichiatrijos profesorių, ir turi talentą rašymui. Tad naudodamas savo ilgametę psichoterapijos patirtį, leidžia vieną knygą po kitos. Iš viso tunto jo knygų, išimtimi laikau keletą knygų, Toliau skaityti IRVIN D. YALOM „Kai Nyčė verkė“ →

„ŠIMTO JAPONŲ POETŲ EILĖS”

Keimbridžo kritikas I.A. Richardsas dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje rašė, jog poezija “gali mus išgelbėti; tai pati tinkamiausia priemonė chaosui įveikti”. Ir jam lieka tik paantrinti. Ypač kai atsiverti klasikinės japonų poezijos waka antologiją “Šimto japonų poetų eilės”, kurioje tekstai greta lietuviškų pateikiami origanalia kalba ir transliteracija lotyniškais rašmenimis.

Veik prieš aštuonis šimtus metų į rinktinę imperatoriaus rūmų didikas, poetas Fujiwara no Sadaie (Fujiwara no Teika) sudėjo šimtą geriausių viduramžio penkiaeilių, dabar vadinamų tanka, iš kurių išsivystė pastaraisiais metais paplitę haiku. Trisdešimt vieno skiemens poezijos kūriniai, kuriems nereikalingas nei rimas, nei europietiškas metras, atpalaiduoja, nuramina dvasią ir kūną, demonstruoja per amžius keliaujančios japoniškos poezijos minties gilumą, poetiško žodžio taiklumą, kūrėjo įžvalgą ir patirtį, perduoda skaitytojui vaizdus bei emocijas. Toliau skaityti „ŠIMTO JAPONŲ POETŲ EILĖS” →

Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos” vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis”

Ar žuvys sapnuoja sapnus?(1)

Kas bendro tarp Alphonso Lingio knygos „Pavojingos emocijos” (2002) ir Wernerio Herzogo filmo „Žmogus-grizlis” (orig. Grizzly Man, 2005)? Pirma, kas ateina į galvą – tai filme ne vieną kartą girdėta frazė, kad gyvūnų ir žmonių pasauliai yra du skirtingi pasauliai ir bet koks žmogaus susitapatinimas su gyvūnu yra neįmanomas, o bandymai tai daryti tėra nepagarba gyvūnui: „Žmogus neturi lįsti į lokių teritoriją. Jo elgesys lyg jis pats būtų lokys – tai didžiausia nepagarba lokiui ir jo esybei.“(2) A. Lingis savo tekste taip pat aiškiai pasisako apie žmogaus ir gyvūnų tapatinimą: „Betgi mes nesiekiam susitapatinti su kitu gyvūnu. Juo labiau netapatiname gyvūno su žmogumi.“ (3) Tad kyla klausimas – kas galėtų tapti tiltu tarp šių dviejų skirtingų pasaulių? Algis Mickūnas viename straipsnyje rašo: „A. Lingis nesiekia atskleisti bendrųjų principų, nes jis supranta daiktą savaime kaip „štai šį“ absoliučiai vienintelį visame kosmose individą, kurio negali paaiškinti jokie teoriniai viską nulemiančias priežastis atskleidžiantys voratinkliai. Toks neišaiškinamas, bet įdėmiai patiriamas ir aprašomas daiktas, žmogus, gentis, paukštis, medis, saulėlydis, tema byloja savaime suprantama „nekalta kalba““ (4). Būtent, išgirsti bei įsiklausyti į „nekaltą kalbą“ ir yra tas tiltas, tarp dviejų skirtingų pasaulių.

Toliau skaityti Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos” vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis” →

flashback: Spektaklis „BALTA DROBULĖ” (rež. Jonas Jurašas)

Spektaklio pagal vieną geriausių, o kai kurių teigimu — geriausią lietuvių romaną „Balta drobulė“ (autorius — Antanas Škėma) premjera Kauno valstybiniame dramos teatre įvyko 2012 m. spalio 12 d. Spektaklio režisierius — Jonas Jurašas. Dailininkai — Gintaras Makarevičius (scenovaizdis) bei Jolanta Rimkutė (kostiumai); kompozitorius — Linas Rimša. Šis spektaklis susilaukė nemažai dėmesio. Jo premjera vyko iškart po Kauno valstybinio teatro renovavimo darbų, šis spektaklis — vienas reikšmingiausių šių metų kultūrinių įvykių, nes tai pirmas kartas, kai romanas „Balta drobulė“ perkeliamas į sceną. Tai buvo savotiškas iššūkis: J. Jurašas sako, jog knygos kalba kur kas labiau tinka kinui nei teatrui; tai akivaizdu, todėl, ko gero, ne vienam buvo smalsu, kaip knygos pasakojimas atrodys perkeltas į sceną. Režisierius taip pat mano, kad spektaklis nėra vien knygos turinio atkartojimas. Jis sako, kad pagrindinis herojus yra šiuolaikinis žmogus, jo problemos — nūdienos žmogaus problemas. A. Garšvos išgyvenimai taip pat labai panašūs į J. Jurašo; juos sieja emigracijos patirtis. Toliau skaityti flashback: Spektaklis „BALTA DROBULĖ” (rež. Jonas Jurašas) →

IAN FLEMING „Thunderball”

Paskutinį kartą knygą apie Džeimsą Bondą skaičiau paauglystėje prieš kelioliką metų. Nebuvo jų tada lietuviškai daug, nėra daug ir dabar. Juolab žinant, kad knygos apie Bondą teberašomos ir po veikėjo tėvo Iano Flemingo mirties – jų prikurta jau antra tiek, kiek originaliųjų.

Mūsuose šnipų romanų leidyba juda vangokai: turime tik po vieną Tomo Clancy, John le Carré vertimą, kiek daugiau Gérardo de Villiers, džiugu, nors vangiai, bet į priekį juda Roberto Ludlumo, Fredericko Forsytho romanai, o pagrindinio, populiariausiojo slaptojo agento, Džeimso Bondo, knygos jau kuris laikas nepelnytai apleistos. “Geriau pažiūrėsiu per porą valandų filmą, negu skaitysiu visą knygą”, pagalvoja, matyt, ne vienas. O tai klaidinga nuomonė, nes 007 personažas Flemingo knygose tikrai nėra panašus į tą, kurį įpratę matyti filmuose. Taip, siužetų esmė ta pati, tačiau knygose herojus neturi to ekranų įteigto dabitiškumo, ir angliško džentelmeniškumo, tikrasis Bondas traukia cigaretę po cigaretės (šešiasdešimt balkaniškųjų per dieną), maukia alkoholį (po pusbutelį kasdien), kamuojasi dėl pagirių (rytais ryja aspiriną), turi per aukštą kraujospūdį ir nevengia juodojo humoro prisodrintų juokelių. Toliau skaityti IAN FLEMING „Thunderball” →