Aš kliudau pasauliui ir pasaulis kliudo man.

Prisigastroliavęs šen ir ten – romaną „Ritualai“ (Rituelen; 1980) nuo prieš tai išleistojo „Riteris mirė“ (1963) skyrė septyniolika metų, kuriuos rašytojas praleido dairydamasis po pasaulį kaip kelionių žurnalistas – Nyderlandų literatūros pažiba Ceesas Nooteboomas pagimdė tokį tekstą, kurį galėjo parašyti tik asmuo, susidūręs akis į akį su moderniosios civilizacijos dvasine krize.

Taip jau sutapo, kad šią knygą baiginėjau majų išpranašautos pasaulio pabaigos išvakarėse ir sakiau sau, kad fatališkesnės knygos nerasčiau. Epitetų buvo ir daugiau: nuobodoka veiksmo prasme, nuostabi, slogi, niūri, skatinanti žudytis, moderniai klasiška, budistiškai verčianti susitaikyti su neišvengiamybe ir dar vienokių bei kitokių. Neatsitiktinai knygos pradžioje spausdinama Stendalio mintis apie pakantumą ir suvokimą, jog žmonės, gyvenę skirtingomis sąlygomis, turi kitokias pažiūras, kurias sudėtinga ramiai priimti. Taip ir su romanu „Ritualai“ – tai kitoks, neįprastas neįprastų požiūrių romanas, kurį nelengva priimti ne dėl kokių kontraversiškų ar vulgarių scenų, o dėl skaitytojo nukėlimo į realybę, kurioje egzistencijos beprasmiškumas tiesiog gniuždo, į pasaulį, kuris verda čia, dabar, už lango. Toliau skaityti CEES NOOTEBOOM „Ritualai” →

Nauji metai, naujos knygos. Popierinės ir elektroninės. Tyrimai rodo, jog pastarųjų perskaitoma daugiau. Faktas patikrintas praktiškai. Tad džiugu, kad vis daugiau leidėjų brenda į virtualiuosius knygynus, kuriuose galima ieškoti ir naujausių leidinių. Tiesa, kol kas tai išimtis, o ne taisyklė. Maža naujų knygų ir naujame “Alma littera” elektroniniame knygyne, kuris nedžiugina ir kainodara.

Praėjusių metų literatūrinis derlius rodo, jog leidyklos, nors ir besibėdavodamos, tačiau juda į priekį: turime tikrai nemažai rimtos, kokybiškos literatūros, nestokojame tekstų laisvalaikiui. Globalizuojasi ir mūsų rašytojai, brenda į kitakalbius dirvonus. Šventiniu laikotarpiu knygynuose driekėsi eilės pirkėjų. Skaitymo traukinys važiuoja. Ir gerų knygų lentynos pilnėja.

Štai “Kitos knygos” išleido “užkietėjusio skaitytojo kronikų” autoriaus Mariaus Buroko išverstą kontroversiškiausią Philipo Rotho, (jau) pernai paskelbusio, jog knygų daugiau neberašys, romaną “Portnojaus skundas”. Čiumpam. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2012, gruodis] →

Kai įsiveli į žaidimus dėl sosto, arba laimi, arba miršti.

Šešiolika metų turėjo praeiti, kol mūsų leidėjai suvokė, kokia aukso gysla esti amerikiečio George R. R. Martino fantastinė epopėja “Ledo ir ugnies giesmė”. Per tą laiką ne vienas jau originalo kalba įveikė visus penkis storus tomus, nekantriai laukia dar dviejų knygų ir meldžiasi, kad rašytojas – drūtas barzdočius, atrodantis lyg nužengęs iš Tolkieno istorijų – nepaliktų pasaulio nepabaigęs savo giesmės.

Tad keistoka rašyti apie “Sostų žaidimą” (Game of Thrones) – toks jausmas, jog visi aplink jau yra arba skaitę, arba žiūrėję serialą, arba žaidę stalo žaidimą, arba bent girdėję, jog šitas reikalas gali užkrėsti priklausomybe, todėl kol kas laikosi atokiau. Žinoma, fantastikos skeptikai liks prie savų geldų, net jei jiems imsi įrodinėti, jog kai kuriuose magiškojo realizmo kūriniuose to pramano yra daug daugiau, nei “Sostų žaidime”.

Dar nežinau, kaip ten bus toliau, bet pirmoji epopėjos knyga netgi erzino retomis magijos, kurios norėjosi kiek daugiau, užuominomis, tačiau kaip pirmapradžio trilogijos užmanymo balansas “Žaidime” išlaikytas nepriekaištingai – visa mistika veik visus pusseptinto šimto puslapių gaji tik personažų galvose, prietaruose, legendose ir drakoniškos istorijos puslapiuose, bet nuojauta, kad “bildukai” tuoj įsiverš į žmogiškų žaidimų areną neapleidžia nė minutei. Toliau skaityti GEORGE R.R. MARTIN „Sostų žaidimas” →

2012-ųjų spalis ir lapkritis į Lietuvos istoriją gali įsirašyti kaip laikas, kai įvyko šioks toks lūžis elektroninių lietuviškų knygų pasiūloje. Po ilgo nuobodaus štilio, “Alma littera” neišpildytų pažadų rudenį atidaryti elektroninių knygų parduotuvę su 300 knygų,  buvo ir tokių nutikimų:

– Jauna leidykla “Aukso žuvys” pristatė dėmesio vertą Uptono Sinclairio istorinį romaną “Džiunglės” apie pirmuosius lietuvius emigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Veik kartu su popierine versija per www.skaitykle.lt buvo paleista ir elektroninė versija;

– Vytautas V. Landsbergis su savo vaikams nevaikams knygų angliškomis versijomis žengia į Apple parduotuvę iBook ir didįjį “Amazon”;

– panašiai pasielgė ir „Baltų lankų” Sigito Parulskio senesni viršeliai;

– “Obuolys” ir www.knygos.lt išmetė naujieną, jog pradeda e.knygų verslą  ir ta proga vieną, tiesa, nevertą dėmesio, pristatė e.formatu anksčiau nei popieriniu. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2012, spalis – lapkritis] →

Jūsų gyvenimo kelias nulemtas iš anksto.

Pagaliau įveikiau japoniškos kilmės brito Kazuo Ishiguro romaną “Neleisk man išeiti” (Never Let Me Go). Puikūs kritikų ir skaitytojų atsiliepimai, gausybė apdovanojimų, ne ką blogiau įvertinta ir ekranizacija, tačiau tai atmosferinė knyga, kuriai reikia atsiribojimo nuo pasaulinio šurmulio, tad skaitymo procesas buvo lėtokas. Tekstas tikrai parašytas gražiai, talentingu Ishiguro būdingu prisiminimų analizės stiliumi, kuria liūdnai šviesią nuotaiką ir veikia skaitytojo emocijas.

Romane keliais etapais aprašomas jaunos merginos Keitės gyvenimas: dabartis, iš kurios prisiminimais nukelia į vaikystę ir paauglystę, o vėliau vėl grįžta į esamąjį laiką. Keitė dirba slauge, tačiau tai tik laikinas užsiėmimas, nes jai, kaip ir kitiems jos likimo draugams, lydėjusiems nuo pat vaikystės, anksčiau ar vėliau teks atlikti pareigą, dėl kurios išvydo šį pasaulį – Keitė bei jos draugai yra Toliau skaityti KAZUO ISHIGURO – Neleisk man išeiti →

Labas, Kęstuti, labas, kas tik nori!

Norėčiau, kad būtum d’Artanjanas, gali būti be šarvų ir be antšlaunių, užteks, kad sausos muškietininkų duonos atneštum, jei badas, ir išmokytum į griovį nukrist gresiant pavojui.

O pavojus neišsigalvotas, nes François Rabelais man į ausį lieja vyną, rankas sriuba plauna ir gviešiasi būti atsakingas už šio teksto turinį, bet turiu apsukti protinguosius gargantiua, nes tu jautrus, o aš tuo naudojuosi.

***

Pala pala, Akviliuke,
kodėl tau nepatinka Zelda? Apie Scottą F. – apsčiai salotų ir sriubų, o apie Zeldą – nė deserto. Ir ta pala ne jai, ir antroji pala – irgi. Zelda man patinka, galėtų nors čia pat ateiti sugriauti mano gyvenimo. Priimčiau. Zelda kaip kokia Sofija Kymantaitė-MKČ, tad kaip MKČ jai nuolat kartočiau: nepyk. O ji vis pyktų ir man patiktų, kad pyksta. Gražios moters pyktis yra vertybė, ozonas ir vitaminai.

Toliau skaityti KĘSTUTIS NAVAKAS, AKVILĖ ŽILIONYTĖ „Visi laiškai – žirafos” →