Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

ROBERT SILVERBERG „A Time of Changes”

Kultūra (kt.), Literatūra

Lietuvos fantastams amerikietis Robert’as Silverberg’as, Nebula, Hugo, Locus laimėtojas, pažįstamas, tačiau vertimų turime labai mažai: jei atmintis neapgauna, “Eridanas” yra išleidęs tik du, ne pačius stipriausius, romanus ir kelis daug kokybiškesnius apsakymus, kurie išbarstyti po rinkinius ar prilipdyti prie kitų rašytojų romanų.

Romano “A Time of Changes” (Permainų metas), rašytojui atnešusio pirmąjį Nebula apdovanojimą ir nominuoto Locus bei Hugo, veiksmas vyksta ateityje, jau seniai žmonių kolonizuotoje planetoje, kur gyvuoja monarchiją primenanti visuomenė. Per ilgus amžius planetoje susiklostė savita kultūra su žemiečiams neįprastomis moralės normomis: draudžiama viešai demonstruoti savo jausmus (net patiems artimiausiems žmonėms), visus pasipergyvenimus galima išsakyti tik išpažinties metu Dievo tarnams už tai susimokant, žodis “aš”, “mano” reiškia baisiausią nepagarbą pašnekovui ir pan. Toliau skaityti ROBERT SILVERBERG „A Time of Changes” →

[filosofija kine:] Asmens tapatumo problema K. Kieslowskio filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas”

Filosofija, Kinas

„Tik kūnas yra ta neigiančioji, ribojančioji, koncentruojančioji, glaudinančioji jėga, be kurios asmenybė išvis neįmanoma. Atimk iš savo asmenybės kūną – ir iš jos nebeliks nieko. Kūnas – tai asmenybės pagrindas, jos subjektas.”(1) – knygoje „Krikščionybės esmė” rašo vokiečių filosofas Ludwigas Feuerbachas (1804 – 1872). O kas nutinka tuomet, jei tuo pat metu, bet skirtingose vietose ima egzistuoti du visiškai identiški kūnai, identiškos asmenybės? Kas nutinka toms asmenybėms, kuomet jos viena apie kitą sužino? Ar tikrai su kūno pabaiga užsibaigia ir asmenybė? Tokius klausimus savo filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas” (La double vie de Véronique, 1991) kelia lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis (1941 – 1996).

Jau filmo pradžioje pagrindinė herojė Veronika pokalbyje su tėvu pasakoja apie keistą susidvejinimo jausmą:

„- Patiriu keistą jausmą…man atrodo, kad neesu viena.
– Kaip tai „viena”?
– Kad aš ne viena pasaulyje.
– Tu ne viena.
– Nežinau.”(2) Toliau skaityti [filosofija kine:] Asmens tapatumo problema K. Kieslowskio filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas” →

J. M. COETZEE „Lėtas žmogus”

Kultūra (kt.), Literatūra

Mūsų melas sako apie mus nė kiek ne mažiau nei mūsų tiesa.

Kiekvienas Nobelio premijos laureato J.M. Coetzee kūrinys vertas skaitymo ir detalesnio analizavimo, tad džiugu, jog lietuviškai jau sulaukėme trečiojo (po „Nešlovė“ ir „Maiklo K gyvenimas ir laikai“) vertimo – romano „Lėtas žmogus“. Tik kiek keistokas leidyklos pasirinkimas, kurį galbūt inspiravo tai, jog „Lėtas žmogus“ (orig. „Slow Man“, 2005) buvo pirmasis kūrinys, parašytas po Nobelio premijos įteikimo rašytojui, tačiau pilnavertiškai suvokti šį kūrinį nesusipažinus su romanu „Elizabeta Kostelo“ (orig. „Elizabeth Costello“, 2003),  vargu, ar įmanoma. Bet apie viską iš pradžių.

„Lėtas žmogus“ griebia skaitytoją nuo pat pradžių: Polą Reimentą, knygos pagrindinį veikėją, važiuojantį dviračiu partrenkia automobilis ir Polas netenka kojos. Nors ir brandaus amžiaus, tačiau vikrus, per gyvenimą energingai skuodęs vyriškis netikėtai virsta vienišu luošiu, kuriam išlikti apsivertusiame pasaulyje gali padėti tik meilė, jis pats Elizabetos Kostelos vaidmeny ir pasisamdyta kroatė slaugė, kurią, nepaisydamas jos vyro ir vaikų, be proto įsimyli. Toliau skaityti J. M. COETZEE „Lėtas žmogus” →

flashback: Affordable Art Fair @ Roma, spalio 25-28 d.

Kultūra (kt.), Menas,

„Buy a painting because you like it, not because you think it’s what you should be buying.” 

Šia Will Ramsay, „Affordable Art Fair“ įkūrėjo, citata norėčiau pradėti savo įspūdžius iš ką tik pasibaigusios Romoje meno mugės. Nors pagal išsilavinimą esu meno vadybininkė, bet niekada į meną taip ir neprisiverčiau žiūrėti kaip į verslą. Man tai – du skirtingi pasauliai, abu savaip žavūs, bet visiškai kitokie. Menu norisi gėrėtis, diskutuoti apie jį, rašyti, jausti, tyrinėti, bet nustatinėti meno finansinę vertę man visada atrodydavo pernelyg pragmatiška, net jei kada ir bandydavau tai daryti, visada jausdavausi nejaukiai. Kaip galima nustatyti vertę emocijos, kurią tau sukelia vienas ar kitas meno kūrinys? (aišku, ne dėl komercinių meno projektų čia kyla etinės problemos). 

Ne visada meno kūrinių kainas nustatinėjo tik rinka. Viduramžiais šią funkciją atliko bažnyčia ir meistrų gildijos, vėliau – karališkosios menų akademijos, dar vėliau užsakymus skirstė ideologizuotos valstybės institucijos. Tik impresionistų laikais pradėjo formuotis šiuolaikinės rinkos principai. Meno kūrinių vertinimo ėmėsi kritikai ir kūrinių perpardavinėtojai. Šiandien situacija yra dar kitokia. Pirmuoju – mėgėjiškos rinkos – atveju pirkėjas mėgaujasi gauta nauda, pavyzdžiui, džiaugiasi pigiai nusipirkęs „didelį ir gražų“ kūrinį, tuo tarpu prestižinėje rinkoje svarbiausia yra kūrinio retumas, dėl jo įgytas išskirtinis savininko statusas visuomenėje.
Žymusis Rusijos milijardierius Romanas Abromovičius mene nieko absoliučiai nesuprato iki tol, kol nesutiko savo trečiosios žmonos Darijos Žukovos. Nuo to laiko jis įsigijo paveikslų už daugiau nei 110 mln. dolerių, o padovanojęs vieną vertingą paveikslą šiuolaikinio meno centrui gavo jo vadovo kėdę.  Toliau skaityti flashback: Affordable Art Fair @ Roma, spalio 25-28 d. →

Benas Šarka. A Gu Gu (aš išradau marmaledą)

Kultūra (kt.), Teatras

Nurimus Sirenų sukeltoms audroms buvo gera išvysti kažką, kas išties pripildo manąsias vidines ertmes ir plyšius aviečių kisieliumi-esencija, kažin ką nuoširdaus ir viliojančio, poetiško, mįslingo ir paprasto tuo pat metu, kažką nauja arba sena, bet kitaip.

Nesuvirpino mano dūšios (post)moderniškasis intelektualizuotas Vakarų teatras (čia kalbant tiek apie Sirenų svečius, tiek apie Liublianoj vykusį „Bunker festival”). Gal visa bėda mano kaimietiškoje prigimtyje… Jai reikia žemės, džiūstančio šieno kvapčių, rūko, to nuoširdaus ir kartu apgailėtino santykio su pačiu savimi, poezija, (ne)scena ir žiūrovu.

Beno Šarkos monospektaklis pagal Gintaro Grajausko poeziją ir prozą „A Gu Gu” mažytėje Menų Spaustuvės kišeninėje salėje bent trumpam pravaikė mano rudeninę depresiją. Ir tikrai ne dėl to Toliau skaityti Benas Šarka. A Gu Gu (aš išradau marmaledą) →

PIERRE CHARTIER „Įvadas į didžiąsias romano teorijas”

Kultūra (kt.), Literatūra,

“Romanu vadinamas toks fantazijos kūrinys, kuris pasakoja apie keisčiausius atsitikimus iš vyrų gyvenimo”.

Markizas de Sade’as “Mintys apie romaną”

Paryžiaus Denis Diderot universiteto šiuolaikinės literatūros katedros docento Pierre Chartier “Įvadas į didžiąsias romano teorijas” – naudinga ir įdomi studija kiekvienam knygiui.

Tik pavadinimas kiek atgrasantis eilinį grožinės literatūros rijiką, manantį, jog tai labiau akademiniam humanitarui skirtas tekstas, todėl knyga ilgus metus pratūnojo šešėlyje, bet pradėta nereikalavo daug valios pastangų pabaigti.

Knygos pratarmėje apibrėžiamos “Įvado” analizės sritys: romano kaip žanro ribos, jų kitimas istorinėje perspektyvoje, pasakojamojo žanro arba romano teorijos (nuomonių apie romano žanrą sistemos prasme) ir romano teorijų atsispindėjimas kai kurių didžiųjų romanų tekstuose.

Skamba kiek nuobodokai ir sausokai, tačiau man asmeniškai buvo labai smalsu nusikelti iš šiandienos kasdienio romano, tapusio romanu apie romaną, apsupties, kuriam enciklopedijos skiria po keliasdešimt puslapių, į tuos antikinius laikus, kai net “romano” sąvokos dar nebuvo, arba į renesansą, kai romanas buvo lakoniškai apibūdinamas kaip pramanų knyga, kurioje yra istorijų apie meilę, riterius ir karo nuotykius. Toliau skaityti PIERRE CHARTIER „Įvadas į didžiąsias romano teorijas” →

PREMJERA! Spektaklis „TIKSINTI BOMBA” (Rež. G.Varnas)

Kultūra (kt.), Teatras,

Praeitą savaitgalį, tyliai, be jokių pompastikų, be jokių katalikiškų protesto akcijų LNDT mažojoje salėje buvo pristatytas naujausias režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Tiksinti bomba“. Kaip skelbė anonsai, „Tiksinti bomba“ – tai nepatogi ir provokuojančiai atvira istorija apie du vyrus, išgirdusius neviltį keliančias diagnozes – AIDS bei epilepsija, ir šeimos akyse nuteistus dėl netoleruojamų jausmų vienas kitam – vaikiškos draugystės virsmo meile.

Homoseksualų meilės istorija – pakankamai drąsi tema Marijos žemėje, bet ši premjera vyko vėlų sekmadienio vakarą (o kartu ir rinkimų dienos vakarą), tad panašioms personoms kaip Petras Gražulis, jau, matyt, nebebuvo prasmės išsišokti ir eilinį kartą demonstruoti tamsuolišką homofobiją. Tad buvo smagu stebėti į salę besirenkančias gėjų poreles, atvykusias palaikyti spektaklio kūrėjus dėl tokių drąsių kūrybinių žingsnių.

Spektaklis „Tiksinti bomba“ sukurtas pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio MacLennano pjesę „Beat the Sunset“. Joje sutalpintos, rodos, visos homoseksualų gyvenimo atspindžių peripetijos: pradedant homoseksualumo prisipažinimu sau pačiam (vieni tai pripažįsta labai anksti, kiti priešingai – nugyvena didžiąją gyvenimo dalį ir tik subrendus, suvokus, kad apgaudinėti save ir aplinkinius nėra pats teisingiausias kelias, kad nuo to neigimo ir slėpimo nesidarai laimingesnis – tik tuomet ryžtasi žengti lemiamą žingsnį), baigiant tėvų, artimųjų išgyvenimais, kai šeimoje atsiranda tokia „gėda“, kuri, lyg to būtų maža, dar užsikrečia AIDS. Toliau skaityti PREMJERA! Spektaklis „TIKSINTI BOMBA” (Rež. G.Varnas) →