Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

TANA FRENCH „Panašumas” („The Likeness”)

Kultūra (kt.), Literatūra

Being loved is a talent too, that it takes as much guts and as much work as loving

Kaip jums patiktų, jeigu knyga baigtųsi toje vietoje, kur virš Hario Poterio galvos kabo Voldemorto kardas – taip sakant, pačioje įdomiausioje vietoje – o kitame pagal eiliškumą romane taip ir nepaaiškėtų, kokių aplinkybių dėka herojus išsprūdo iš piktadario nagų? Manau, ypatingai nedžiūgautumėte. Gi kelis šimtus puslapių perskaityti, tai ne pusvalandžio filmuką pažiūrėti. Gaila ir laiko, ir nervų, ir norisi prieš akis matyti tokį akibrokštą tėškusį asmenį, jog galėtum išrėžti viską, ką apie jį manai.

Tokios mintys sukosi ir tebesisuka smegeninėje po antrojo Tana’os French romano apie Dublino žmogžudysčių skyriaus virtuvę “The Likeness” (“Panašumas”). Toliau skaityti TANA FRENCH „Panašumas” („The Likeness”) →

Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „SIRENOS’12”

Kultūra (kt.), Teatras, , ,

Romeo Castellucci spektaklis „APIE DIEVO SŪNAUS VEIDO KONCEPCIJĄ”

Juokavom su kolega, kad „Sirenų“ organizatoriai turėtų padėkoti radikalams krikščionims už puikią viešųjų ryšių kompaniją šiam spektakliui. Savo protestais jie sukėlė Lietuvoje tokį ažiotažą, jog apie R. Castellucci Lietuvoje sužinojo net ir tie, kurie iki šiol į teatrą nebuvo kojos įkėlę, o bilietai buvo iššluoti iki paskutinio.
Vaizdelis prieš spektaklį Gedimino prospekte buvo tikrai juokingas – kad patektum į teatrą reikėjo įveikti ilgiausią eilę ir apsaugos darbuotojų kontrolę, o šalia protestantai gieda graudžias giesmes ir kiekvienam burba savo „palinkėjimus“ bandydami atkalbėti žmones eiti į spektaklį. Iš karto supranti, jog spektaklis vėluos apie pusę valandos, bet apsišarvojome kantrybe ir laukėme šio išganingojo reginio, kuris atpirktų mūsų kančias. Toliau skaityti Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „SIRENOS’12” →

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2012, rugsėjis]

Kultūra (kt.), Literatūra

Kreivą šypsnį vis kelia nepaliaujamu srautu leidžiamos knygos apie meną mylėti save, kaip tapti laimingu, kaip pradėti gyventi ir panašiai. Kas ten pasakė, jog žmonijos kvailumui ribų nėra? Tiesa, knygos apie minėtus “menus’ nėra viršūnė. Tarp “how-to” puslapių galima rasti ir įdomesnių pavadinimų, pavyzdžiui, “Kaip pavogti šunį”, “Kaip tapti šizofreniku” ir dar daugiau, kurių dešimtuką galite pamatyti čia. Visai tikėtina, jog išsėmus įprastos savipagalbos literatūros šulinį, leidėjai pereis prie pikantiškesnių sričių ir sulauksime kažko iš minėto sąrašo mūsų lentynose.

Bet nesusikoncentruolime ties keistenybėmis, o žvilgtelkime į rugsėjo knygų derlių, kuris tik dar kartą patvirtina, primena ir liūdina, jog visko nesukramtysi, net tų skaniausių kąsnelių, prie kurių norėtųsi priskirti žemiau aprašytus viršelius. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2012, rugsėjis] →

KĄ ŽADA NAUJASIS TEATRO SEZONAS

Kultūra (kt.), Teatras

Dievinu rudenį dėl kelių priežasčių. Pirmoji, jog gali be priežasties liūdėti, melancholiją nurašant už lango barbenančiam lietui, antroji – po ilgos vasarinės pertraukos teatrai vėl atveria savo duris. Yra dar koks šimtas priežasčių mėgautis šiuo metų laiku, bet naujo teatrų sezono pradžia dažniausia laimi be didelės konkurencijos (čia be abejonės autorės asmeniniai prioritetai).

Šią ir kitą savaitę teatralų širdis džiugins vienas svarbiausių įvykių Lietuvos teatro padangėje – tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“, kuris šiemet – jau devintą kartą – pakvies užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą. Užsienio spektaklių programoje bus parodyti trijų šiuolaikinio Europos teatro vizionierių darbai. Vilniuje viešės didysis scenos provokatorius Romeo Castellucci (Italija), socialinės realybės dekonstrukcijos meistras Rodrigo García (Ispanija-Argentina) bei popkultūros tyrinėjimo ekspertas Michel Schröder (Šveicarija). Trys spektakliai, kuriuos išvys „Sirenų“ žiūrovai – tai trys pasaulio vizijos, išsitenkančios mažame užantyje tarp tikėjimo ir erezijos.

Tačiau festivaliai ateina ir praeina, todėl šioje naujo teatro sezono apžvalgoje didesnis dėmesys skiriamas mūsų lietuviškos scenos teatrų, jaunų ir senų scenos grandų skelbiamoms naujienoms. Toliau skaityti KĄ ŽADA NAUJASIS TEATRO SEZONAS →

NEIL GAIMAN „Kapinių knyga”

Kultūra (kt.), Literatūra

„Kapinės – viena taikiausių vietų visame pasaulyje.“

Neilas Gaimanas geba šiurpinti – įsitikinau tuo praktiškai, kai po „Koralainos“ sagučių vietoje akučių vienuolikametis puolė prieš labanaktuką į ašaras ir meldė tėvų neišjungti šviesos. „Bijau“ – pasikūkčiodamas verkė.

Esu tikras, kad po „Kapinių knygos“ (orig. The Graveyard Book) įmanoma panaši reakcija, nes ir šis Gaimano tekstas nestokoja nei siaubų, nei šiurpų, kuriems kartkartėmis, prisiminus serijos „Z-7“ tikslinę auditoriją, norisi uždėti amžiaus cenzo ženkliuką. Ir norisi papilti priekaištų autoriui, kuris knygą paaugliams prisotina žudikais, šmirinėjančiais po namus su krauju aptaškytu peiliu, lavonų valgytojais, lakstymu kapinių antkapiais, viduramžiais inkvizitorių vykdytomis raganų atpažinimo procedūromis ir panašiais biesais, kurie iš tikro skaitant žavėjo ir neleido atsitraukti nuo knygos puslapių. Toliau skaityti NEIL GAIMAN „Kapinių knyga” →

Trys „Sirenų“ banginiai ir kiti gyviai

Teatras

Buvęs ir paštininku, ir reklamos agentu – režisierius, tapęs Europos Naujosios teatrinės realybės prizo laureatu; buvęs „glamour-punk“ grupių nariu ir barmenu – režisierius, tapęs ne tik Christopho Marthalerio ir Franco Castorfo asistentu, bet ir nuolatiniu svarbiausių Europos teatrų festivalių scenų svečiu; pradėjęs kaip scenografas – režisierius, tapęs šiuolaikinio Europos teatro flagmanu. Tokia margaspalvė ir paradoksali šiųmetinių tarptautinio teatrų festivalio „Sirenos“ užsienio programos režisierių amplitudė. Trys pavardės – Rodrigo García, Michelis Schrӧderis ir Romeo Castellucci – nužymi vizijomis ir erezijomis persipynusių spektaklių giją.

1. Pirmą kartą „Sirenose“ ir Lietuvoje – režisieriaus Michelio Schrӧderio ir jo įsteigto teatro „kraut_produktion“ spektaklis – „Apie gyvenimo trumpumą“. Vokiečių kilmės režisierius, reziduojantis Šveicarijoje, lietuvių publikai pristatys Romos filosofo Senekos esė „De brevitate vitae“ pavadinimo įkvėptą spektaklį, neįprastomis formomis analizuojantį žmogaus pastangas gyventi, nepaisant neišvengiamo – mirties. Jei nuo pastarosios nepabėgsi, kokia tuomet prasmė? Be cinizmo ir moralizavimo, tačiau su specifiniu humoru, triukšmingame, koliažo principu dėliojamame spektaklyje ieškoma atsakymų į klausimus, kam apskritai stengtis išlikti. Ir kaip. Toliau skaityti Trys „Sirenų“ banginiai ir kiti gyviai →

SALMAN RUSHDIE „Gėda”

Kultūra (kt.), Literatūra, , , ,

Bet gėda tokia pat, kaip ir visa kita: jei pakankamai ilgai gyveni apsigėdinęs, ji tampa baldų dalimi.

Susipažinti su šiuo indų kilmės anglu, atrodančiu kaip suktas žydelis, nebuvo paprasta. Prieš gerą dešimtmetį bandžiau ir vieną, ir kitą romaną, bet taip bandymai ir liko bandymais. Gerai, jog trečias kartas nemelavo ir kaip sugriebė, taip nepaleido iki pabaigos. Būtų buvę antraip, būtų jau tikrai gėda.

Apie ką rašo Salman‘as Rushdie‘s nelabai verta postringauti. Jis geba prikaustyti vien požiūriu ir pateikimu, pavyzdžiui, kad ir aukšto valstybės tarnautojo minčių kratiniu, kuriose šmėklos su musulmoniškais apdarais tyčiojasi iš žydų išguito paršelio, katras prisidengęs šydu vietoj kriuksėjimo gatvėse savo dvišaku liežuviu skelia monologus apie jį saugančius arkangelus.

Ne, romane „Gėda“ (Shame) nieko tokio nebuvo, bet tikrai viskas sukosi panašioje plotmėje, kurioje, kaip tikriausiai jau supratote, dera realybė ir prasimanymas – išmanančiųjų vadinamas magiškuoju realizmu. Rushdie savitu stiliumi vartosi G.G. Marquez‘o, J. L. Borges‘o ir G. Grass‘o išmintoje pievelėje, nors naudojami sarkazmas, ironija ir politinis kandumas verčia brėžti paralelę arčiau M. Bulgakovo. Toliau skaityti SALMAN RUSHDIE „Gėda” →

JULIO CORTÁZAR „Žaidimas baigtas”

Kultūra (kt.), Literatūra, , ,

Juokas juokais, bet mes – nemirtingi.

Magiškojo realizmo rašytojai šventai tikėjo, kad jokia realybė neapseina be krislelio magijos – natūralios, įsiliejančios į rutiną, kasdienybę. Reikalingos tekstui kaip tąsai už jo puslapių. Nes, kaip tikėjo Gabriel García Márquez, be magijos jokia realybė neatskleidžiama iki galo.

Argentinietis Julio Cortázaras trumpų apsakymų rinkinį „Žaidimas baigtas“ formuoja kaip žaidimą su skaitytoju ir kaip realybės suvokimo ribų praplėtimą. Aštuoniolika apsakymų temos ir vietos prasme varijuoja, bet meistriškai išlaiko tą patį dviprasmiškumo, netikėtumo ir atviros fikcijos dėmenį. Toliau skaityti JULIO CORTÁZAR „Žaidimas baigtas” →