Liepą turėjome knygleidybinį atostogų štilį, o rugpjūtis knygynuose jau pasitiko pagrindinėse lentynose išdėstytais mokykliniais elementoriais. Grožiniai skaitiniai liko nustumti į antrą planą, bet jei kas ieškojo, galėjo rasti kelias geras naujienas.

Kad ir airės Anne Enright 2007 metais „Bookerį” laimėtą romaną „Šeimos sambūris”, kuriam leidykla „Mintis” negebėjo parengti išsamesnio pristatymo.

Tai romanas apie meilę ir nusivylimą, apie prieštaringą aistrą, nežabotą geismą ir tai, kaip likimas yra įrašomas ne žvaigždėse, bet kūne…

Trumpa ištrauka:

Visos didelės šeimos vienodos. Kartais matau jas vakarėliuose ar aludėse, mes apsiskelbiame, tada jau imame sielvartauti: Bilis Bostone, o Džimis Džo Joburge, laikosi gerai – pirmiausia mirusieji, tada pradingėliai, paskiausiai išprotėję.
Visada būna girtuoklis. Visada būna koks nors, prievartautas dar vaikas. Visada būna toks, kuriam neįtikėtinai sekasi, turi kelis namus skirtingose šalyse, ir kad nors į vieną jų kada ką būtų pakvietęs. Būna paslaptinga sesuo. Einama maždaug tokiomis kryptimis, žinoma, kaip kryptys, jos ir kinta. Nes mūsų šeimos apima viską ir vėlai vakare viskas darosi prasminga. Gailimės savo motinų, su kuo jos turėjo taikstytis lovoje ir virtuvėje, mes neapkenčiame jų ir dieviname, tačiau verkiame dėl jų visada – mažų mažiausiai taip darau aš… Daugiau… Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2012, liepa – rugpjūtis] →

Amerikiečių teisinio trilerio meistro Johno Grishamo pristatinėti kaip ir nereikia, tai keliaujam tiesiai prie knygos “Testamentas”, kurioje intriga užmezgama nuo pat pradžios, tačiau galutinis rezultatas šiek tiek nuvilia.

Be proto turtingas seniokas vieną dieną sukviečia visas savo buvusias žmonas, pradėtus vaikus ir psichiatrų, tik tik patvirtinusių, jog milijardierius yra sveiko proto, bei teisininkų akivaizdoje pasirašo storiausią testamentą, kuriuo padalija visus vienuolika milijardų. Būsimi paveldėtojai patenkinti skirstosi, tačiau vos užsivėrus durims seniokas kamerų ir savo teisininkų akyse išsitraukia iš po palaidinio kelis popieriaus lapus, pareiškia, kad tai yra ranka surašytas testamentas, panaikinantis visus prieš tai buvusius, išreiškiantis galutinę jo valią, pasirašo ir pakilęs iš invalido vežimėlio metasi nuo dangoraižio terasos. O paskutinioji valia skelbia, Toliau skaityti JOHN GRISHAM „Testamentas” →

Aš netikiu, kad reikia gyventi šia diena. Visi galvoja apie ateitį. Gyvename juk ne rojaus soduose.

– Na ką aš tau galiu pasakyti… Tas “Pabučiavimas” tai toks dvejopas. Ilgai kankinau, kol iškankinau, ir vis lydėjo klausimai ir priekaištai iš serijos “už ką taip ją liaupsinti?”. Gi siužeto nulis, statika ir originalumą palaikanti filmų atpasakojimo dialogais forma pabosta jau po keliasdešimt puslapių. Kita vertus nesigailiu, jog pabaigiau, nes tai knyga, kuri spiria į paširdžius ir trenkia per smegenis paskutiniais puslapiais, kurie atsveria visas iki tol patirtas kankynes ir atsako į visas abejones dėl autoriaus meistriškumo.

Fabulos pateikimo forma tikrai nestandartinė: du kaliniai, Valentinas ir Molina, sėdi vienoje kameroje, šnekučiuojasi apie šį tą, apie savijautą, fizinę ir dvasinę būseną, menkais štrichais tempdami gumą su skaitytoju dalinasi savo praeitimi, o pirmame plane groja vieno kalinio matyti filmai, kuriuos detaliai, kiek atmintis leidžia, pasakoja kameros draugui. Viso tų filmų penki. Vieni identifikuojami realiomis ekranizacijomis (pvz., pirmasis pagrįstas “Cat People”, trečiasis – “I Walked with a Zombie”), kiti kažką primena, tačiau konkrečiai įvardijami nesiduoda. Tas filmų atpasakojimas Toliau skaityti MANUEL PUIG „Moters vorės pabučiavimas” →

Kaip simboliška! Mes prisiartiname prie didžiųjų praeities šedevrų, tikėdamiesi kažkokios stebuklingos šviesos, o atsivertę juos randame tamsą, dulkes ir silpną irimo kvapą.

Savotiškai žavu, jog Aldous Huxley lietuviškai buvo išverstas ir išleistas dar 1983-aisiais. Tiesa, pats pirmasis brito romanas “Geltonasis Kroumas” (orig. Crome Yellow), parašytas tolimaisiais 1921-aisiais, cenzoriams neturėjo užkliūti – tekstas sunkiai leidžia spėti, jog vėliau rašytojas paseks Thomas’o De Quincey  pomėgiu aprašinėti savo svaiginimąsi,   ar imsis utopiškų fantazijų.

Tai grynai klasikinis angliško stiliaus kūrinys, kupinas prancūziškų ir lotyniškų posakių, istorinių asmenybių pavardžių, antikinių ir biblinių personažų bei poezijos citatų. Romanas seka T. L. Peacock’o siužetiniais rėmais: užmiesčio rūmuose susirenka marga pažįstamų ir pažįstamų pažįstamų šutvė, kuri tiesiog leidžia laiką, pliurpią apie vieną ir kitą, pasakoja vieni kitiems būtas ir pramanytas istorijas, lieja jausmus ir nuomones įvairiausiais klausimais – šiaip jaunasis Huxley “Geltonojo Kroumo” herojų lūpomis perteikia savas idėjas, pasaulėžiūrą, filosofiją, net geba įkomponuoti eiles. Toliau skaityti ALDOUS HUXLEY „Geltonasis Kroumas” →

Čia suguldyti pamąstymai gerą pusdienį praleidus prie kompiuterio su virš pakaušio nuo pat to momento sklandančiu klausimu: “o ką toliau skaityti?”. Tas momentas toks lyg niekuo neypatingas – apturėjau amazoniškąjį Kindle. Na, žinot – knygų lentynos ne guminės, ir taip jau kai kur sukrautos dvejomis eilėmis, medžiai verkia pirštais taukinami, technologinis progresas masina visur su savim tampytis visą biblioteką, o pasaulis lyg tą ir daro – Amazon jau parduoda daugiau elektroninių knygų, nei popierinių. Blogeriai jau kelinti metai dūzgia apie vienokais ir kitokias skaitykles, kurių batarkės laiko iki dviejų mėnesių. O paskutinis lašas nukrito, kai sendaikčių turgelyje prie sostinės Akropolio užmačiau mergyčką, lengvai laikančią tokį pilką daikčiuką ir taip įnikusią į jį, tiesiog ne ką menkiau, nei šalimais sėdinti moteriškėlė įnirusi į savo popierinį meilės skaitalą. Ir dar – nereikia slėpti nuo aplinkinių viršelio: gi visai ne fasonas kratytis truliku vyriokui su viršeliu, ant kurio puikuojasi užrašas “Kodėl vyrams reikia sekso, o moterims – meilės” ar pan. Toliau skaityti Kaip yra ir kaip bus su lietuviškomis elektroninėmis knygomis? →

Norėjau patirti, kaip gyvenimas klostosi, ir pakeliui iš batsiuvio į namus galvoje pervariau visas galimybes, kaip pasisotinti gyvenimu. Pirmoji ir visų geriausia: niekados nebūti iškviestai ir niekados neišeiti iš proto, kaip dauguma. Niekados nebūti iškviestai, bet išeiti iš proto, kaip batsiuvio žmona ir ponia Micu iš pirmojo aukšto greta laukujų durų, yra antroji. Trečioji: būti iškviestai ir išeiti iš proto, kaip tos dvi iki pamišimo privarytos moterys ligoninėje. Būti iškviestai ir niekados neišeiti iš proto kaip mudu su Pauliu, – tokia yra ketvirtoji. Toliau skaityti HERTA MÜLLER „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus” →