Mergaitė gimė su vagies rankomis, bet niekas nepastebėjo, nes visi turėjo savų reikalų.
Kai jai buvo trylika, jos rankas netikėtai pamatė teta. Ji ką tik išėjo į pensiją ir, atradusi laisvo laiko, pradėjo reguliuoti kitų gyvenimus.
„Baden Badeno nebus”, o aš nemiegosiu visą naktį: nuovargis glamžys veidą, o pažadai „šitas puslapis jau paskutinis“ ištirps neišpildyti: nuo aštrių ir taiklių romanų „Strekaza“ ir „Frankburgas“ jaučiu poreikį Undinės Radzevičiūtės gerų pasakojimų dozėms. Priešingai nei ankstesni romanai, „Baden Badeno nebus“ istorijos subyra į trumpus tekstus ant popieriaus ir strakalioja mintyse kaip žaismingi epizodai.
Naujausioji autorės knyga, kaip ir ankstesnės, man yra vienkartinė. Vienkartinė ta prasme, kad suvartoju ją iškart, vienu prisėdimu. Manęs neerzina „Baden Badeno nebus“ dažnai nutolę nuo kasdienybės siužetai ir itin saviti herojai. Toliau skaityti UNDINĖ RADZEVIČIŪTĖ „Baden Badeno nebus“
Viena tų retų knygų, kuri duria į širdį, sausina gomurį ir trenkia per smegenis. Parašyta Bookerio laureato, bet tai nebūtina informacija – pats tekstas išduoda, kad romano eilutes suguldė tikras rašytojas, o ne koks įmantria reklamos skraiste apsigobęs apsišaukėlis. Swiftas vis dar (ir vėl – po 
Dar prieš pradėdamas Nealo Stephensono romaną “Lavina” (orig. Snow Crash) buvau susidaręs gan teigiamą nuomonę ir lūkesčiai buvo tikrai didžiuliai – knyga daug kur išgirta, nominuota ne tokiems jau nereikšmingiems apdovanojimams (Prometheus, Arthur C. Clarke), lyginima su geriausiais kiberpanko pavyzdžiais, tačiau asmeniškai ne viskas taip šio amerikiečio tekste verta aukštos prabos įspaudo.
Diskusija „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ nebūtų tokia žavinti, jeigu joje nedalyvautų didysis italų intelektualas Umberto Eco. Bent taip mintijau pradėjęs skaityti, tačiau Jean-Claude Carriere‘as, prancūzų rašytojas ir scenaristas, netrukus įsijungė į pokalbį kaip lygiavertis pašnekovas, kuris patirtimi (nors ir kiek kitokia – daugiau iš kinematografinės ir teatrinės srities), sąmoju ir iškalba nenusileido Eco.
Vienas pagrindinių šiųmetės „Naujosios dramos akcijos“ renginių – lietuvių publikai gerai pažįstamo vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo vadovaujamo teatro „Krétakör“ pasirodymas (festivaliuose „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“ rodyti spektakliai „Balas“, „Juodoji šalis“, „Žuvėdra“, „hamlet ws“).
Dar studijuodama lankiausi visų spektaklių premjerose, išskyrus E. Nekrošiaus: taip stipriai jį gerbiau, kad kelerius metus neleidau sau prabangos įžengti į jo teatro šventovę, siekiau tinkamai save parengti, troškau pakankamai subręsti tai stebuklingajai meistro teatro kalbai, pripildytai simbolių ir metaforų. Kai pagaliau išdrįsau tai padaryti, šiurpuliai bėgo nugara ir ašaros tekėjo kone visą spektaklį – „Faustas“ man buvo magiškai hipnotizuojantis, jog nepajutau nei ilgos spektaklio trukmės, nei nepatogių (dar senųjų) teatro kėdžių, nei kaip ir kokiu būdu apskritai tą vakarą grįžau namo. Ne, tai nebuvo mano pačios vaizduotės hiperbolizuotas įspūdis, tai buvo stebuklas, po kurio nublanko visa kita, ką buvau iki tol mačiusi ir patyrusi teatro salėse. O. Koršunovas, R.Tuminas – jie buvo savaip geri, bet jie buvo kitokie, savyje neturėjo tokio galingo paveikaus emocinio užtaiso, kuris E. Nekrošiaus darbuose tiesiog sklandė ore. Visiškai pritariau tuomet rašiusiai R.Vasinauskaitei apie minėto spektaklio „nuotaiką“: „Ji kažkokia nečionykštė, atkeliavusi iš visatos ervių, kartkartėmis nugaudžianti dangaus šviesulių skrydžiais“. Būtent toks, atkeliavęs iš kosmoso erdvių man pasirodė E. Nekrošiaus kuriamas teatras. Vėliau, keliaujant per kitus šio režisieriaus spektaklius, buvau patyrusi ir įvairesnę emocijų, įspūdžių paletę, tačiau kiekvienas jo naujas darbas buvo tikrai nuoširdžiai laukiamas. Bet šįkart būsiu kategoriška: sulaukiau dienos, kai E. Nekrošiaus spektaklis mane išvargino visomis prasmėmis: fizine, moraline, psichologine ir t.t.. Taip išvargino, kad bisą praleidus skubėjau namo. Na, bet apie viską iš pradžių.