„Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenynuose – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį.
Davidas Lynchas – vienas mįslingiausių kino režisierių, pamėgtas kinomanų dėl siurrealistinių siužetų ir kruopštaus muzikos, vaizdo derinimo. Lietuvoje Lynchas labiausiai žinomas kaip televizijos serialo „Tvin Pykso miestelis” kūrėjas. Tačiau mažai kas žino, jog šis žmogus dar yra ir tapytojas, spektaklių kūrėjas, muzikantas ir, kad pagrindiniu savo idėjų įkvėpimo šaltiniu jis įvardija toli gražu ne mūzas – moteris, o kai ką kitą. Tai ir dar daug ką kitą galima rasti neseniai knygynuose pasirodžiusioje D. Lyncho autobiografinėje knygoje „Pagauti didžiąją žuvį: meditacija, sąmonė, kūrybingumas.“
Režisierius savo trumpą 84 skyrelių autobiografinę knygą pradeda įžanga apie tai, kaip prieš trisdešimt trejus metus jam kažkas užsiminė apie meditaciją, kuria jis iš pradžių visai nesusidomėjo. Tačiau jo dėmesį patraukė viena pretenzinga frazė „Tikroji laimė glūdi viduje“. Būtent tada Lynchas ėmė domėtis kokiu keliu patekti į tą „vidų“, t.y. – į save. Transcendentinė meditacja greitai tapo kasdiene režisieriaus gyvenimo dalimi, kurią praktikuodavo du kartus dienoje po dvidešimt minučių ryte ir popiet. Šią meditacinę praktiką jis įvardija kaip savo kūrybiškumo šaltinį, kuriuo vadovaujasi kurdamas filmus, muziką, tapydamas ir visur kitur: „Meditacijos esmė ta, kad pamažu tampate savimi.“ Toliau skaityti DAVID LYNCH „Pagauti didžiąją žuvį”
Kada paskutinį kartą galvojote apie savo, žiūrovo, vaidmenį spektaklyje? Kada žiūrėjote kaip iškonstruojamas, išnarstomas vaidinimas? Kaip aktoriai išeina iš spektaklio ribų, išardo iliuzijas, skiriančias fiktyvią spektaklio erdvę ir be užuolankų kreipiasi į žiūrovą? Užsiimti savirefleksija „Menų spaustuvės“ scenoje pasiūlė ir patys pabandė trys menininkai – Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė. Jų sukurtas spektaklis „Contemporary?“ – ironijos ir žaismės kupinas žvilgsnis į šiuolaikinio šokio spektaklio kūrimą.
Johnas Grishamas puikiai tinka troleibuse ar šiaip aplinkoje, kur nebūtina ypatingai susikaupti. 2011-aisiais baigtas amerikiečio teisinis trileris pasakoja apie “firmą-butiką”, kurį išlaiko du partneriai Finlis ir Figas (dar sekretorė ir šuo), užsiimantys smulkiais teisiniais užsakymais – skyrybos, nukentėjusiųjų avarijose žalos atlyginimas ir panašiai, tačiau kartą vienas partneris aptinka milijonus žadančią bylą – vienos vaistų gaminimo kompanijos vaistas žudo žmones. Finlis trina rankomis, Figas protestuoja, tačiau nors ir besiriedami partneriai imasi reikalo. Čia dar prie butiko durų lyg iš dangaus nukrinta iš garsios teisinės firmos save “atsileidęs”, tempo nebepakėlęs, jaunas teisininkas Deividas. Žodžiu, susirenka spalvinga teisininkų diletantų kompanija, kuri, nė karto nedalyvavusi teismo posėdžiuose su prisiekusiais, atsiduria milijoninės kolektyvinės žalos išieškojimo bylos priekyje. 
Semiotikos studentė Miglė Anušauskaitė, atrodo, mėgsta pašmaikštauti – pavadinusi savąjį tinklaraštį 
Visada maniau, kad niekinga maldauti gyvenimo. Jei negali gyventi kaip trokšti, tuomet neverta gyventi. (p. 5)
Praėjusių metų pabaigoje vienas iš Lietuvos bankų šią knygą dovanojo ištikimiausiems savo klientams ir tik šių metų pradžioje ji pasirodė knygynuose. Kokybiškas, gražus leidimas taip ir traukia knygą paimti į rankas, vartyti, skaityti ir įkurdinti kažkur netoliese po ranka, pvz., ant savo kavos stalelio. Be abejonės, ne vien prašmatnusis „rūbelis“ patraukė mano dėmesį šiai knygai, priežastis buvo kur kas racionalesnė. Kelis mėnesius buvau įkritusi į tikrai literatūriškas knygas, po kurių norėjosi kažko iš visai kitos sferos. Ši knyga buvo puikus atradimas.
Kazys Binkis – bene garsiausias avangardizmo balsas Lietuvos tarpukario poezijoje. Rašė veržliai, gyvai, nepabijodamas stipresnių žodžių, kartais – ir labai dirbtinai išgaudamas siautulį eilėraščiuose. Tačiau nors ir labai manieringai kratėsi romantizmo, viduje išliko jautrus ir atidus. Tad pjesėje „Atžalynas“ nemažai kiek rožinio, idealizuoto žvilgsnio į jaunąją kartą: itin saldžiai geras pagrindinis veikėjas Petras Keraitis, gimnazistas, visoje pjesėje lieka absoliučiu herojumi ir, deja, neiškrečia jokios, net nekaltos paaugliškos šunybės. Todėl sunku patikėti, kad tai Binkio kurtasis personažas. Žinoma, pjesėje randama ir kiek „binkiško“ humoro, tačiau visumoje susidaro įspūdis, jog pjesė – gan tolygi, tad smalsu, ką iš to sukurpė režisierius Jonas Vaitkus. 