Sužinojusi šios premjeros datas, pakviečiau draugus emigrantus grįžti keliomis dienomis anksčiau, prieš šventes, kartu aplankyti “Išvarymą”. Jie, visi iki vieno, maloniai atsisakė, padėkojo už pasiūlymą: vieni sakė, jog gal “ant švenčių visai negrįš, nes dirbs” (suprask, šventiniai tarifai dvigubai didesni); kitas nutarė padirbėti kalėdų seneliu, t.y. per šventes už šlamančius lankyti emigravusių lietuvių vaikučius, o jei nebus pakankamai užsakymų, eis dirbti gruščiku į įgarsinimo įmonę, vienžo, darys bet ką, kad tik vienui vienas nesėdėtų per šventes savo kelikvadratiniame kambarėlyje, kurio pusę dalies išnuomavo kitam “laimės ieškotojui”; dar vienas giminaitis jau seniai Kalėdų švęst negrįžta namo, nes pigiau iš Londono skristi kažkur kitur paatostogauti, nei pas tėvus ir senelius Lietuvon, tik aš įsitikinusi, jog niekur jis neskrenda, o tokią pasiteisinimo “giesmelę” gieda artimiesiems. Šie visi minėtieji yra skirtingų išsilavinimų, skirtingo statuso, skirtingų priežasčių “išvaryti” iš Lietuvos ir jie visi daugiau, mažiau naujosios Mariaus Ivaškevičiaus pjesės herojai, kurie silpnumo akimirką prieššventiniame šurmulyje sau tyliai prisipažįsta: “Aš taip norėčiau namo, bet man taip gėda, kad nieko neišėjo…”.
Emigracijos tema šiandien savo aktualumu jau tapusi netgi nuvalkiota. Daug svarbiau už statistinius rodiklius yra psichologinės pasekmės, kurios pažymi vis daugiau emigracijos palytėtų šeimų. Kartą oro uoste stebėjau tokią sceną — žilstelėjęs lietuvis, išlydėdamas dukros šeimyną, ant rankų laikė anūką, gražų, kavos spalvos azijietišką pupuliuką, kuris su seneliu bendravo tik apsikabinimų ir gestų kalba. Šios dvi, tarsi iš skirtingų pasaulių, būtybės, tiesiančios viena į kitą rankas, tebuvo tik aplinkybių aukos, ne pačios pasirinkusios tokį likimą, o tik priimančios nūdieną kaip neišvengiamybę, kaip skaudžią gyvenimo realybę.
Prieš šventes sausakimšoje salėje stebėtas „Išvarymas” toli gražu neprilygo kalėdinei dovanėlei įpakuotai į raudoną blizgantį popierių. Labiau visa tai panašėjo į LNDT prieššventinę akciją „atverkime žmonėms akis”, kas galbūt ne taip blizgės ir derės prie Kalėdų eglutės, bet gal turės daugiau naudos visuomenei nei dar viena naujametinė „Traviata” ar „Žmogus iš La Mančos”.
Marius Ivaškevičius rašydamas šią pjesę, manau tikslingai pasirinko tas mūsų kraštiečių emigracijos istorijas, kurios savo dramatiškumu labiausia sudrebintų visus naiviuosius, vis dar tikinčius, kad „TEN KITUR ir žolė žalesnė”. Pjesės „Išvarymo” turinys gan realistiškas, daugelis situacijų, istorijų net stereotipinės, atpažįstamos iš spaudos, emigrantų draugų ir giminaičių laiškų. Vis neapleido deja vu, kad šį “filmą” jau esu mačiusi, tik M. Ivaškevičius skirtingus herojus, skirtingus likimus susaistė filosofiniais, psichologiniais dramaturgijos siūlais, suteikdamas pjesei ne tik realistiškumo, bet ir daugiasluoksniškumo.
Pritariu melpomene.lt rašinyje išsakytai minčiai, kad O.Koršunovas pastatė miuziklą apie budulius. Pridurčiau tik tai, kad, mano manymu, pagal tokią pjesę, vietoj šio teatrinio miuziklo, galėjo išeiti dar sėkmingesnis filmas. Bet jokiu būdu nieko negaliu prikišti scenografui ir vaizdo projekcijų dailininkui G. Makarevičiui, kuris kuo autentiškiau pasistengė perteikti Londono megapolio rajonėlių panoramą. Visa kita, kas vyko tarp lėktuvų išraižyto Londono dangaus ir Temzės dugno, palikdamas dramaturgo, režieriaus ir aktorių valiai…
„Išvarymas” – komiškai dramatiškas, su daug skirtingų, bet spalvingų personažų, kurie kiekvienas savaip kapanojasi šitoje “pažadėtoje žemėje”. Dramaturgas neapsiriboja vien lietuvių portretais, įpina ir babajų Azimą, rusę anarchistę Olgą, baltarusius Oksaną su Saško ir tipišką anglą Harį Stilmaną, kruopščiai ištyręs kiekvieno tautinį identitetą, net kalbos niuansus, nupiešė gan spalvingus šaržus. Pjesėje supinta daug likimų, bet nėra nei vienos laimingos pabaigos. Jie visi jaučiasi čia nemylimi, bet kartu retoriškai klausia – „o už ką mus čia turėtų mylėti?“.
Akivaizdu, kad M. Ivaškevičius kūrė pjesę ne apie patį intelektualiausią emigrantų sluoksnį, todėl pjesė gavosi tokia šmaikščiai kandi, gerokai pašiepianti mūsų išvarytuosius. Nežinau, ar jis pats vienam iš pjesės herojui Edžiui sugalvojo “ančių nešiotojo” profesiją, bet potekstė gavosi jau artima net juodajam jumorui, — viena iš sėkmingiausių ir kulminacinių pjesės vietų, kurią spektaklyje suvaidino jaunosios kartos aktorius Martynas Nedzinskas. Apskritai, jaunieji aktoriai, su kuriais šį kartą buvo pastatytas “Išvarymas”, turėjo nuostabią galimybę atsiskleisti ir daugelis šiuo šansu pasinaudojo.
Atskirai norisi pagirti Azimo vaidmenį atlikusį Tadą Gryną, Vandalo vaidmenį – Marių Repšį. Neįsivaizduoju ar pastarajam galėtų būti dubleris, bet akivaizdu, kad jis bus šio spektaklio žvaigždė, talismanas, varikliukas, savo laikysena, išvaizda primenąs jauną Egidijų Dragūną. Puikia vaidyba sužibėjo ir nelengvus vaidmenis gavusios merginos: Monika Vaičiulytė, Elzė Gudavičiūtė. Eglės vaidmenį kūrusi M. Vaičiulytė eilinį kartą stebino publiką savo scenine organika. Fantastika, kaip ji “skraidė” po sceną su aukštakulniais–žudikais! Rodos, būtų gimusi su jais, ar turinti ne vienerių metų sukimosi aplink stulpą “stripako” klube patirtį, kokie jie “lengvi ir savaime suprantami” atrodė ant jos laibų kojelių.
Monikai šįkart buvo patikėtas gan spalvingas puolusios moters vaidmuo. Taikliai parinkta scenos, kai Eglė parsiveda Beną į “savo prabangius namus”, paralelė su nyderlandų dailininko H. Bosho triptiku “Žemiškųjų malonumų sodas”, tiksliau, su triptiko viduriniąja dalimi, meno pasaulyje vadinama “skaistykla”. Pradžioje, kai dar tik Eglė atvažiuoja į Londoną, ji kupina šviesių užmojų “fotografuoti įdomų Londono gyvenimą”, vėliau, kaip dažnai nutinka, su savo svajonėmis ima elgtis niekšiškai, jas pamiršta, leidžiasi į gyvenimo primestus kompromisus. Taip, čia ji apsupta prabangos, valgo krevetes, kvėpinasi prabangiais kvepalais, bet čia ji tik “ugly kekšytė”, kurią savo smagumui laiko ir vartoja senolis britas. H. Bosho “skaistykla” yra ne kas kita, kaip jos gyvenimo atspindys, tarpinė stotelė į pragarą.
Ainis Storpirštis, kuriam patikėtas pagrindinis Beno vaidmuo, mano atminty išliks bene nuobodžiausiu personažu. Nežinau, ar jį savo charizma užgožė Vytautas Anužis, ar, tiesiog, jis toks — nuobodus, eilinis tipas, kokių Londone aibė — turėjo būti. Benas gyvena naivia viltimi, su ambicija pasiekti kažką daugiau šitame sumautame Anglijos megapolyje. Jis pereina veik visus įmanomus emigracijos etapus: pažeminimą, nusivylimą, apgavystes, neapykantą ramiaveidžiams britams, atranda ir praranda naujus stabus, griebiasi bet ko, kad tik nugintų vienatvę. A. Storpirščio Benas, vienintelis iš visos margos kompanijos, nesitenkina dabartimi, gyvena viltimi apie gražesnę ateitį, svajoja apie kerštą jį pažeminusiam britui, laukia vaiko gimimo, tikisi šanso garbingesniam darbui ir pan. Išoriškai gal jo gyvenimas ir gerėja, bet tai, kad jis vakarus su besilaukiančia mylimąja iškeičia į pasisėdėjimus pub’e, ar tai kad nesuvaldo agresijos darbe, rodo, kad niekur jis nepasistūmėjo. Gyvenimas laukime, neapykanta britams ir svajonės apie kerštą išpučia jį iš vidaus tarsi skausmingą kraujo burbulą, kuris vėliau ar anksčiau turi sprogti. Manau, tai esminė šios pjesės žinutė. Daugelis emigrantų metų metus gyvena guosdami save pažadu, kad “tai” tik laikinas gyvenimo etapas, reikalingas užsidirbti butui, pragyventi krizes, sukaupti kapitalą ateičiai ir t.t.. Metų metus jie gyvena ankštuose kambarėliuose, dirba po 12 valandų per dieną ir po 7 dienas per savaitę, neleisdami sau mėgautis turtingu Londono kultūriniu gyvenimu, praleisdami Lietuvoje šeimos šventes, senelių laidotuves, vis guosdamiesi, kad tai tik LAIKINAI. Tame „laikinume“ gimsta vaikai, kurie pradeda lankyti vietinius darželius, mokyklas, kalba angliškai, o kalbos apie sugrįžimą vis retėja, tyla. Taip, kai kurie ten užkaltas babkes siunčia į Lietuvą, statosi namus, bet kokia taikli ši Beno Vandalui išsakyta mintis: “tu čia griauni, o ten statai”. Daugelis pamynę orumą, dešimtmečius dirbdami fabrikuose, statybose, nešiodami antis, valydami turtuolių namus, GRIAUNA SAVE DABARTYJE, vardan gražios ateities? Gal dramaturgas kiek perlenkė lazdą su Vandalo “pabaiga”, kiek per tiesmukai perteikdmas mintį “gyvenk šia diena, o ne siųsk babkes rytojui, nes rytojaus tiesiog gali nebe būti”, bet iš tikrųjų tai yra sena, kad ir banali tiesa.
Labiausiai „Išvaryme“ imponavo sumanymas pasitelkti gyvai atliekamą Sauliaus Prūsaičio muziką, suteikusią visumai šarmo ir melodingumo. O.Koršunovas, kaip žinia jau ne pirmą kartą, į savo spektaklius kviečiasi profesionalius muzikantus: “Meistre ir Margaritoje” prie fortepijono buvo pasodintas maestro P. Geniušas. Šįkart muzikinio takelio kūryba patikėta muzikantui, kuris pats kelis metus gyveno emigracijoje ir puikiai nutuokė, kokie muzikiniai motyvai, temos gali tiksliausiai perteikti intymiausias spektaklio akimirkas. Vykęs ir režisieriaus sprendimas muzikantus neizoliuoti nuo spektaklio veiksmo, o atvirkščiai – paversti spektaklio dalimi, leisti diriguoti aktorių chorui, vesti aktorius ir žiūrovus paskui savo muziką. Labai tikiuosi ir jau dabar laukiu šio spektaklio muzikinio takelio CD pavidale.
Silpniausia spektaklio grandis man visgi pasirodė pati režisūra. O.Koršunovas savo markės nepagadino, bet tai jau kvepia fabrikėliu, kuris gamina tą patį produktą atnaujintame įpakavime. „Išvarymas“ — spektakliukas (arba spektaaaaaklis, vertinant pagal laiko trukmę) gimęs iš reikalo, bet ne iš meilės ir įkvėpimo. Nors pati pjesė, mano manymu, buvo tinkamai subalansuota O. Koršunovui. Esminis privalumas — kad režisierius ištempė į rampų šviesą jaunimą, antraplaniuose vaidmenyse palikdamas tokias aktorius kaip J.Dapkūnaitę, A.Dainavičų, A.Gradauską ir kitus scenos senbuvius.
Spektaklis truko veik 5 valandas. Nepasakyčiau, jog labai prailgo, bet bariuką visgi nusprendėm aplankyti ir nuo antrojo veiksmo scenos įvykius stebėjome su stiklu rankoje — kad ne toks sprangus atrodytų tas emigranto gyvenimas. Visgi siūlyčiau padaryti išvarytiesiems nuo pasilikusiųjų dovanėlę ir nuvežti „Išvarymą” į Londoną. Jie tikrai to verti…
Foto: D. Matvejevo
KAI NELIEKA NIEKO, LIEKA ORGAZMAS
Tiek originalaus angliško leidimo, tiek lietuviškojo leidimo apimtys ne pačios maloniausios: pirmasis kūrinys – arti penkių šimtų puslapių, antrasis – virš septynių šimtų. Gera priežastis net nepradėti, bet, pradėjus, Vernoras Vingeas verčia tuos puslapius versti vieną po kito. Tiesą sakant, vietomis net įjungus greitąjį skaitymą, nes perdėtas detalumas, smulkmeniškumas ir gumos tempimas mokslinėje fantastikoje mane užknisa. Na, pavyzdžiui, nepatiriu jokio malonumo skaitydamas penkis puslapius apie tai, kaip kažkas lipa kalėjimo siena iki langelio, nors jau prieš pradedant lipti akivaizdu, kad pasieks tą langelį. Taigi, už tą išsamumą amerikietį matematiką reiktų gerai išperti ir paskatinti ieškoti sutrumpintų savo sukurtojo ateities pasaulio formulių.
Prieš dešimt ir daugiau metų leidyklos “Eridanas” lietuviškai išleistos knygos “Liepsnojančios gelmės” (A Fire Upon The Deep) ir “Gelmė danguje” (A Deepness In The Sky) 1993-iaisiais ir 2000-aisiais susišlavė Hugo bei daugybę kitų apdovanojimų ir nominacijų.Kaip seksis trečiajai, pernai pasirodžiusiai, to paties ciklo knygai “Dangaus vaikai” (Children Of The Sky) bus matyti ateityje, nors pradiniai atsiliepimai palankumu nedvelkia. 
Nėra Cliffordas D. Simakas tas rašytojas, kurio kūrinius verta zeigioti visus iš eilės. Ne kartą teko nusivilti, todėl kuriam laikui buvau nuo jo „atšokęs“. „Eridano” antrą dešimtmetį skaičiuojanti knygutė „Žvaigždžių paveldas“ sugundė nugarėlėje išvardintais pasiekimais: Hugo `81, Nebula `80, Jupiter `78. Tiesa, kaip galima spėti pagal apdovanojimų metus, visos trys premijos įteiktos ne už vieną kūrinį: romanas „Žvaigždžių paveldas“ (A Heritage of Stars) gavo Jupiter, apsakymas „Šokančiųjų elnių grota“ (Grotto of the Dancing Deer) — Hugo ir Nebula.
Apie visapusiškąjį Joną Meką gali kalbėti tik jo paties žodžiais. Kitaip neišeina. Nenuneigsi beveik devyniasdešimties metų patirties – karo, emigracijos, lagerio, avangardo, unikalių žmonių ir bemiegių naktų istorijų – išreikštų proza, poezija ir filmais. Užfiksuotų akimirkų, pojūčių, sugauto laiko – tai jau niekada nepasikartos. Ir štai, praėjus šešiasdešimčiai metų po to, kai užrašai buvo sukurti, išleidžiamas trumposios prozos rinkinys „Žmogus prie lyjančio lango“. Ir pagauna, ir nuneša.
“Baltos lankos” išleido Winfriedo Georgo Sebaldo šiuolaikinės prozos pasakojimų knygą „Išeiviai“. Žinoma, smagiau būtų paskaityti šio vokiečių rašytojo, kritikų laikomo potecialiu Nobelio laimėtoju ateityje, kūrinius “Austerlicas” (Austerlitz) ar “Svaigulys” (Schwindel. Gefühl), bet džiugina galimybė susipažinti ir su “Išeiviais”, kurių vertimo ištrauką galite rasti