Pajausk, kaip atrodo būti spalvotąja moterimi, klaidžiojančia keliais, kai bet koks Dievo sutvėrimas gali tave užpulti. Pajausk tą.

Jeigu Harriet Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“, rekomenduojama moksleiviams, leido pasipiktinti rasine nelygybe ir nubraukti pirmą paauglišką literatūrinę ašarą, tai Toni Morrison „Mylima“ (Beloved) drąsiai galima vadinti „Dėdės Tomo“ versija suaugusiems, kuri įspraus skaitytoją į juodą odą ir paleis po XIX amžiaus vidurio Jungtines Valstijas. Nepažadu, kad skaitydami „Mylimą” žliumbsite ir kūne jausite atsiveriant žaizdas — žmogaus kietaširdiškumui ribų nėra — bet nemalonus metalinis skonis burnoje ir šiurpuliai nugaroje garantuoti.

„Mylima“ — Toliau skaityti TONI MORRISON „Mylima” →

Ne, čia ne skęstančiojo šiaudų paieškos. Čia toks elementarus tekstukas su pasvaičiojimais apie dažnai girdimą ir pačiam kylantį klausimą “Kodėl niekas neparduoda lietuviškai išleisto “Uliso” pirmosios knygos?” ir kitą – “kiek tu už tai pasiruošęs mokėti?”.

Štai Vilniaus universiteto ekspertai M.Mažvydo “Katekizmą” įvertino 17 milijonų litų, bet čia jau atsakanti seniena, kurios jokiame antikvariate nerasi, o mane labiau domina įrišimai, kuriuos laikas ir saulė dar nespėjo paversti dulkėmis. Pavyzdžiui, pernai Ernesto Parulskio bandomi prakišti Sabonio memuarai su keiksmažodine dedikacija Kurtinaičiui. Tiesa, tokia knyga neegzistuoja, bet atsirado sutikusių mokėti štukę litų. O tai maždaug dvidešimt trisdešimt kartų daugiau, nei sutikčiau pats pakloti už kitas ieškomas, nemetaforines, knygeles, kurios prieš kiek tai metų dingo ne tik nuo knygynų prekystalių, bet ir šiandien pridygusiuose buktynuose prastūminėjamos iš po prekystalių.

Kai yra paklausa, bet nerandama pasiūla, tai atrodo visiškai normalu ir racionalu. Net nestebina pasiūlymai gimtadienio proga paimti “po visam” tokią knygą iš bibliotekos ir sumokėti, kiek ten paprašys už pradanginimą. Pažįstu taip darančių. Tiesa, ne dėl kitų – dėl savęs.

Tokių deficitinių lietuviškai išleistų knygelių galima suskaičiuoti ne tiek mažai. Paminėsiu tas, Toliau skaityti Gal kas parduotų „Uliso” pirmąją knygą? →

Meilė — labiausiai kankinantis dalykas pasaulyje.
Meilė — visų baisiausias žmonijai žinomas ginklas.

“Chtonas” (orig. Chthon; 1967) — amerikiečio Piers‘o Anthony mokslinis fantastinis romanas, nominuotas, bet neapdovanotas, Hugo ir Nebula premijomis (nusileido Roger Zelazny „Lord of Light” ir Samuel R. Delany „The Einstein Intersection”).

Keisto, kiek netradicinio pasakojimo stiliaus ir struktūros romanas prasideda kaip įprastas nuotykių pasakojimas. Atonas Penktasis patenka į Chtoną — kalėjimą-planetą, kurios požeminių olų labirintuose pluša vien kaliniai, kasa granatus, gyvena tarp brangakmenių ir už kampo tykančių nežemiškų būtybių be jokių prižiūrėtojų pagal savo susikurtas taisykles, hierarchiją. Atonas kaip ir kiti puoselėja viltį ištrūkti iš dvasią ir kūną gniuždančios aplinkos. Juolab yra žinių, kad kartą jau vienam kaliniui pavyko rasti išėjimą iš Chtono požemių. Toliau skaityti PIERS ANTHONY „Chtonas” →

Kartu su egzistenciniu Georges Simenono romanu “Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius“ leidykla „Baltos lankos“ išleido ir platesnei auditorijai skirtą knygą apie daugumai jau pažįstamą komisarą Megrė. Šios daugiatomės serijos romanas „Latvis Petersas“ (Pietr le Letton) ypatingas tuo, kad tai pats pirmasis Simenono detektyvas, kuriame pirmą kartą pasirodo Megrė.

Mums, lietuviams, galima buvo išmesti ir kaulą apie pagrindinio nusikaltėlio baltiškas šaknis („nepaprastai apsukrus ir visuomenei pavojingas individas, neaiškios tautybės, bet kilęs iš Šiaurės. Manoma, kad yra latvis ar estas”) ar Peterso bendrininkės sąsajas su Vilniumi, bet, džiugu, kad leidykla tuo nespekuliavo, turint noro, gi galima priskaldyti malkų kaip su Hanibalu Lekteriu.

Taigi, rašytojas pristato komisarą Žiulį Megrė: Toliau skaityti GEORGES SIMENON „Latvis Petersas” →

Kokia prasmė maištauti prieš visagalį laiką. Jis už mus stipresnis.

Lenkė Małgorzata Saramonowicz į smegenis sėdo prieš dešimtmetį po smūgio savo kafkiškai metamorfozišku romanu „Sesė“. Tai buvo potyris, sukrėtimas, po kurio atsigauti prireikė ne vienos savaitės. Antrasis rašytojos biografijoje ir antrasis lietuviškai pasirodęs romanas „Veidrodžiai“ prieš minėtąjį, kuris paskatino atsiversti šį, atrodo blankiai, tačiau visumoj geba įtraukti ir sukurti skaitytojo galvoje bauginančią, mistišką, kiek šiurpulingą atmosferą, kuri užvertus paskutinį puslapį iš karto neišsisklaido, bet ilgai iš paskos neseka.

„Veidrodžiai“ žavi sava pasakojimo forma — detektyvinė mistiška istorija perduodama įvairiose patalpose kabančių veidrodžių lūpomis. Panašią, iš senovinės vazos potyrių ir keliavimo iš rankų į rankas, perspektyvą teko aptikti visiškai kitokio pobūdžio Fischer Tibor romane Toliau skaityti MAŁGORZATA SARAMONOWICZ „Veidrodžiai” →

„Juk tiesos nėra, ar ne?”

Norėčiau, kad Žoržo Simenono (Georges Simenon) knygas lietuviškai leistų taip pat sparčiai kaip Agatos Kristi (žinoma, ne su tokiu šiurpiu vertimu, kokį drįsta parodyti „Sirokas“). Ne, ne todėl, kad komisaras Megre man labiau imponuoja nei Erkiulis Puaro ar mis Marpl, o todėl, kad Simenonas savo gausiame palikime turi tokių, visai nekriminalinių, perliukų, kurie prilygsta Kamiu ar Sartro tekstams. Ne, neprilygsta minėtiesiems teksto turtingumu ir sentencijų gausumu (Simenonas apie protingų sentencijų naudojimą turėjo savitą filosofiją), bet perskaičius dūšioje lieka toks pats, gerai pažįstamas, slogutis ir šiurpas.

„Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius“ (Homme qui regardait passer les trains) — pirmasis iš „kietųjų“ Simenono romanų serijos lietuviškai, parašytas dar 1938-aisiais, pasakoja apie Kesą Popingą, eilinį neišsišokantį olandą. Jis turi geras užtikrintas pareigas — eina vienos bendrovės pirmojo pavaduotojo ir bendrovės patikėtinio pareigas; gyvena aukščiausios kokybės name su mylinčia žmona ir dviem vaikais, laiko tarnaitę, lanko šachmatų klubą, maisto produktus perka iš geriausio miesto tiekėjo… Popingui gyvenimas Toliau skaityti GEORGES SIMENON „Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius” →