Sveiki, bičiuliai! Rašau jums paskutinį kartą. Dabar aš išeinu gyventi į laukinį pasaulį.

Dauguma pasauliečių apie Christopherį McCandlessą sužinojo pažiūrėję Seano Penno filmą „Into the Wild“. Šis įtaigus, stiprus, apverčiantis mąstymą, verčiantis vilkti kojas iš uždarų patalpų ir nešdintis kuo toliau nuo urbanizacinių darinių pasakojimas, pastatytas pagal Jono Krakauerio to paties pavadinimo knygą. Tai ne koks romanas, o aukščiausio lygio žurnalistinis tyrimas, perpintas asmeninėmis autoriaus patirtimis, daiktų ir žmonių liudijimais.

„Į laukinį pasaulį“ — esti puikiausias žmogiškosios tragedijos pavyzdys, kurioje nebūtina išmonė ir fantazija, siekiant sutirštintomis spalvomis paveikti skaitytojo emocijas. Tai gyvoji dokumentika, vieno žmogaus istorija, įdomesnė, paveikesnė nei keletas krūvon sudėtų romanų. Toliau skaityti JON KRAKAUER „Į laukinį pasaulį” →

PATI KEISČIAUSIA KNYGA VAIKAMS

Gerai nepamenu, kurioje knygų mugėje nusipirkau šią šveicarų rašytojo Peter Stamm pirmąją knygą vaikams “Kodėl mes gyvename šalia miesto”. Pamenu, kad pirkau su mintimi, jog laikui atėjus paskaitysiu ją vakarais savo vaikams. Ilgą laiką ji gulėjo lentynoje kartu su kitomis vaikiškomis knygomis, kol netyčia paėmiau pavartyti ir nuspręsti, gal jau atėjo laikas vakarams su šia knyga.

Pradėjau skaityti ir… sunku nupasakoti, ką ten radau, bet galiu tvirtai pasakyti, kad tai keisčiausia vaikiška knyga, kurią esu skaitęs, vartęs, žiūrinėjęs ar dar kaip čiupinėjęs. Tai kažkas tarp L. Carrollio „Alisos” ir J. L. Borgeso fikcijų. Tai aštuoniolika trumpučių tekstų prasidedančiu fraze – Kai mes gyvenome. O gyventa pasirodo buvo nuo buto mieste iki troleibuso, nuo smuiko iki sapno, nuo bažnyčios stogo iki patilčių ir t.t. Kiekvienas persikėlimas į kitą vietą turi savas priežastis. Štai iš viešbučio išsikėlė todėl, kad “brolis suvalgė muiliuką ir susirgo”, o gyvenimas jūroje nutrūko, nes “tėvas po vandeniu nieko nematė” ir panašiai. Toliau skaityti PETER STAMM, JUTTA BAUER „Kodėl mes gyvename šalia miesto” →

Galbūt tik aklųjų pasaulyje daiktai taps tuo, kas jie yra iš tikrųjų.

“Aklumą” portugalas Jose Saramago parašė po eretiškojo romano “Evangelija pagal Jėzų Kristų”. Tada, 1995-aisiais, jam buvo jau per septyniasdešimt. Ankstyva šlovė šio literatūros genijaus nelepino, užtat pasaulį paliko giliai įrėžęs savo inicialus Nobelio premijos laureatų sienoje. Ir skaitytojo smegenyse. Tebūnie šiuo atveju tas skaitytojas aš pats, gal kiek ir pavėluotai, bet geriau vėliau, negu niekada, ėmęsis pažinties su Saramago romanu „Aklumas“, kuris ir apakino, ir atvėrė akis.

Tekstas be veikėjų vardų, be vietovių pavadinimų, su nesvetima Vakarų šalims šiandienos visuomeninės santvarkos atmosfera nuo pat pradžių ima keistis, virsti antiutopiniu pasauliu, kuriame lyg maras plinta aklumas. Toks, apakusios civilizacijos, vaizdas literatūros pasaulyje ne naujiena: buvo ir H. G. Wellso „Neregių šalis“, ir J. Wyndhamo „Trifidų dienos“, ne taip seniai ir mūsasis J. Melnikas romane „Tolima erdvė“ naudojo visuotinės neregystės siužetinius rėmus, tačiau Saramago „Aklumas“ man daug panašesnis į A. Camus „Marą“, kuriame epidemija ima plisti nuo vienos nugaišusios žiurkės („Aklume“ — nuo vieno, prie šviesoforo apakusio, vairuotojo), vėliau vaizduojami atskiri miesto gyventojų epizodai, galiausiai įsiliejantys į visuotinį kataklizminį vaizdą. Toliau skaityti JOSÉ SARAMAGO „Aklumas” →

Ten, aukštai, viršūnėje – medis, ir jie kyla aukštyn, jie bėga medžio link, ir medis virš arčiau ir arčiau, ir tylu aplinkui, tik smėlis girgžda ir medžio lapai šlama, ir visame pasaulyje, kaip pačioje pradžioje – nieko daugiau, tik jiedu, vieni du.

Nieko nebuvo niekada iki tol, viskas tik prasideda. Ir ji prasideda tik dabar.

Nuo tos nakties.

Kartais trokštu nuožmiai arti tikrovės esančių, bet negrynų, o šiek tiek sumišusių su fantazija, aštriai skaudžių istorijų. „Sara“ – kaip tik tokia istorija, kokios norėjau ir nedrįsau paimti ketverius metus dėl nepaaiškinamo jautrumo Icchoko Mero pasakojimo stilistikai. Tačiau kai išdrįstu, nebegaliu padėti tol, kol nepabaigiu, nes tada – „All that I know is I`m falling, falling, falling falling.“

Romano centre izraelietė Sara – moteris netekusi dviejų brangiausiųjų žmonių – vyro ir sūnaus, todėl svetima meile užpildanti vienatvės ertmes. Saros istorijoje reflektuojamos sunkios patirtys, o pats pasakojimas dvelkia švelniu liūdesiu ir ritmingumu. Toliau skaityti ICCHOKAS MERAS „Sara” →

Vasaris – sudėtingas ne tik Lietuvos knygų leidėjams, bet ir vartotojams. Vilniaus knygų mugė, kurioje šiemet bene aktyviausiai šmėžuos Knispelis, pagimdė nesiliaujantį srautą informacijos apie mugės renginius ir naujus leidinius.

Renginys platus, įvairiapusis, su jau tradicinėmis (Donskio, Čekuolio ir kt.) ir naujomis (pvz., naudotų knygų kampeliu) pasiūlomis. Apie Umberto Eco mugėje vis dar galime tik pasvajoti, bet renginių ir svečių gausa verčia paantrinti Lolitai Varanavičienei, kelinti metai iš eilės patariančiai kruopščiai atlikti namų darbus, nes vargu, ar kas norės Litexpo erdvėse praleisti visas keturias dienas.

Nedėstysiu savo, paukščiukais pažymėtųjų, eilučių, nes, kaip rodo vertesnių diskusijų, pristatymų, susitikimų laisvos kėdės, tūlam lietuviui nelabai rūpi, kas ką šneka, labiau – ką už kiek parduoda. Net tai, kad į mugę atvyksta buvęs Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwaśniewskis, mūsieji politikieriai laiko “gariūninės” reikšmės įvykiu – lyg pas Adamkų užsuktų kassavaitgalinis draugelis. Nesivelsiu giliau į politinius debatus, bet blevyzgoju, tempiu tekstą, nes apie vasario mėnesio gerus grožinius leidinius nedaug galiu paporinti. Gal leidyklos neskuba savo „bombomis” dalintis internetu ir knygynuose, gal ruošia staigmeną, kurią pateiks ant mugės prekystalių. Tad tikėtina, kad kitą mėnesį gerų knygų naujienas bus galima vežimu vežti. Tikiuosi.

Tiesa, įvairių nišinių specializacijų leidinių gausa lieka tik džiaugtis. Kad ir išleista „Norvegų kalbos gramatika”: leidyklos atstovė su šypsenėle rašo: “Lietuvoje esama žmonių, kuriuos ši žinia labai nudžiugins.” Ir ji, greičiausiai, teisi. Tik liūdnas šis teisingumas.

Džiugesnė žinia – mugei “kitos knygos” ruošiasi suspėti pateikti naują Kurto Vonneguto romaną “Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms”.

Buitinė fantasmagorija šiame ekscentriškame ir pašaipiame kūrinyje glaudžiai persipina su Amerikos „aukso amžiaus“ – XX a. šeštojo dešimtmečio – vertybių bei gyvenimo būdo kritika. Kaip tik tuo metu JAV klestėjo „amerikietiškosios svajonės“ ir „gerovės visuomenės“ mitai, užvaldę milijonų amerikiečių protus bei sąmonę. Visi it išprotėję troško kuo greičiau pralobti ir nuoširdžiai tikėjo „gerais milijonieriais“, iš idėjos šelpiančiais varguolius ir išleidžiančiais jiems visus savo pinigus. Kaip tik tokią Ameriką romane „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri“ parodijuoja didžiausias XX a. amerikiečių literatūros meistras Kurtas Vonnegutas. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2012, vasaris] →

Škoto Keno MacLeodo mokslinis fantastinis reikalas “Pažinti pasaulį“ (Learning The World) figūravo ne vienos premijos (BSFA, Hugo, Locus, Clarke) nominantų sąraše, tad kaip ir akstinas pradėti buvo pakankamas, o verčiami puslapiai atskleidė tiesą, jog nominuotieji, tai – ne laimėtojai.

Tiesą sakant nebuvo viskas beviltiškai prastai ir netalentingai, bet — greičiausia tai neseniai skaityto Vernoro Vinge‘o palikimas — pagrindinės siužetinės linijos nekabino ir labai priminė Vinge‘o „Gelmė danguje“ struktūrą. Tiek minėtame Vinge‘o (anksčiau sukurtame), tiek MacLeodo romane pagrindinė veiksmo scena ir pasakojimo perspektyva lygiagrečiai vystoma planetoje, kurios civilizacija dar neįkėlė kojos į kosmoso platybes, ir prie tos planetos artėjančiame technologiškai pažangios rasės kosminiame laive. Akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau atskiri siužetai susikirs, įvyks pirmasis kontaktas, atnešiantis netikėtumų ir staigmenų. Bet tai paliekama knygos pabaigai, iki kurios reikia įveikti dar daug Toliau skaityti KEN MACLEOD „Pažinti pasaulį” →