Pradėsiu nuo asmeniškumų ir nostalgijos. Kurioj tai klasėje kuriais tai metais man jau leido įžengti į tą patalpą, kur lentynose slėpėsi iki tol uždrausti vaisiai — nebe vaikams, o paaugliams skirtos knygos. Tarp jų, „Drąsiųjų kelių“ serijoje, vietą rado ir keli Dumas romanai. Žinoma, pirmiausia griebiau „Tris muškietininkus“, po jų bibliotekininkės užsiprašiau rezervuoti tęsinį „Po dvidešimties metų“, o, kai ir šiuo nepasisotinau, vakarus teko leisti prie keliatomių kirilica išmargintų „Vikonto De Braželono“ puslapių, nes lietuviškojo leidimo mano gimtojo miestelio bibliotekininkės jau seniai nebuvo regėjusios.
Kaip dabar prisimenu tuos laikus, kai lyg stropus mokinys žodyno pagalba puslapis po puslapio kiekvieną vakarą stūmiausi per muškietininkų, jų palikuonių, tarnų ir karalių gyvenimus. Net šiandien nesiryžčiau tokiam žingsniui, Toliau skaityti ALEXANDRE DUMAS „Trys muškietininkai”
Šis savaitgalis ypatingai gausus įdomiais, vertingais renginiais, todėl net patys susiėmę už galvų galvojam kaip čia visur sulakstyt. Akivaizdu, kad visur nespėsim, kažkur labai vėluosime, bet viena aišku, kad namie nesėdėsime ir jums to nelinkėsime. Bandom susidėlioti savaitgalio renginių gidą, kuris kažkuo gal pravers ir Jums.
lapkričio 11 ir 12d. bus pristatyta publikai J. Vaitkaus naujausias darbas pagal H. Ibseno pjesę 
Nesiimsiu postringauti, jog kiekvienam būtina perskaityti „Į švyturį“, nes tai tikrai ne kiekvienam. Greičiau skirsiu šį raginimą net ne knygų mylėtojui, o dailininkui, gal net marinistui, mėgstančiam tapyti Škotijos krantus, salą su žmonėmis, pakrantę ir švyturį, lyg kelrodį valtelėms, keltams, laivams ir žmonėms, mistišką šviesos skleidėją, nutiesiantį taką, kuriuo turėtume kulniuoti atslinkus sutemai. Banalus ir pabodęs paveikslas, iš pirmo žvilgsnio net tuščias, beprasmis, neužlaikantis žvilgsnio ilgiau kaip akimirkai, bet jei prie jo prieitų autorė Woolf, ji neskubriai imtų pasakoti, kad vienas — viena — iš tų vos įžiūrimų žmonių yra moteris su žvaigždėmis akyse ir šydais plaukuose, su ciklamenais ir žibuoklėmis. Jai mažiausiai penkiasdešimt, ji turi aštuonis vaikus. Visai kaip iškarpa, nuotrauka iš pačios Virginijos tėvų, auginusių septynis vaikus, biografijos, iš vaikystės, iš gyvenimo, iš romano „Į švyturį“, kuris taip pat yra ne kas kita, kaip trijų dalių moderni, originali, klasiko rankos nutapyta drobė. 
Jūs turite nulį privatumo. Susitaikykite su tuo.
“Aš žudysiu”, “Aš emigruosiu”, “Aš tapsiu žvaigžde” – tokiais sumaištį ir viešas diskusijas sukėlusiais lozungais Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė savo “Naujo poveikio” sezoną. LNDT meno vadovo Audronio Liugos teigimu, televizijai pateikiant žemiausio lygio pramogų produkciją, norisi pabandyti atkurti pusiausvyrą. „Norisi tikėti, kad spektakliai bus ne tik kitokie estetiškai, bet ir paveiks žmones būti aktyvesniais visuomenėje. Kiekvienas gali keisti kažką savo siaurame rate ir nori tikėti, kad mūsų spektakliai taps pirmaisiais žingsniais permainų kryptimi“, – kalbėjo jis.
Trumpai atsikvėpus po ką tik praūžusio “Sirenų” festivalio, susigulėjus įspūdžiams, manau, pats tinkamiausias laikas padiskutuoti apie naująja teatro realybę, kurią šiais metais mums pasiūlė festivalio organizatoriai ir spektaklių kūrėjai. Pasak „Sirenų“ meno vadovės Audros Žukaitytės, naująją teatro realybę kuria spektakliai, kurių statytojai „vaikšto teatro paribiais, kartais netgi pavojingomis jo briaunomis“, trindami ribas tarp teatro ir kitų meno rūšių. Šiųmetis festivalio devizas buvo: „Nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?“ Pirmame festivalio etape buvo pristatyti įdomesni lietuvių režisierių darbai, antrąjį sudarė trys užsienio trupių spektakliai, kaip teigė organizatoriai, „atspindintys naujausias Europos teatro tendencijas ir novatoriškiausius pastarųjų metų meninius ieškojimus“.