Džiugu, kad pagaliau ant lietuviškai išleisto trilerio randame konkretų užrašą „trileris“, o ne „romanas”, „bestseleris” ar „populiarusis supertrileris”. Smagu, kad tai ne kažkoks nouneimas, o pats Frederick‘as Forsyth‘as ir jo šiuo metu priešpaskutinis romanas „Afganas“ (The Afghan, 2006). Bet viskas mūsuose su verstinių knygų leidimu nebuvo ir, matyt, nebus idealu, todėl jau nestebina, kad pirmiau išleistas „Afganas“, o ne „Dievo kumštis“ (The Fist Of God, 1994), kur pirmą kartą rašytojo tekste pasirodo broliai Martinai. Tiesa, vėlesniojo romano siužetas neturi ankstesniojo tęstinumo, todėl ramiai gali būti skaitomas kaip atskira knyga.

„Afgano“ centre — naujų teroristų išpuolių po 2001 metų rugsėjo vienuoliktosios tragedijos bijantis Vakarų pasaulis ir islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė „Al Kaida“. Britų ir amerikiečių žvalgybos aptinka informaciją, kurioje miglotai užsimenama apie organizuojamą naują teroristų išpuolį, tačiau neaišku nei kur, nei kada, nei kokiu būdu. Išeitis paprasta — į teroristų tinklą infiltruoti savo agentą, kuriuo tampa tamsaus gymio, arabiškai kalbantis, Afganistane kariavęs buvęs specialiosios paskirties pajėgų kariškis Toliau skaityti FREDERICK FORSYTH – Afganas →

Apie G.Bataille‘į kalbėti pradėsiu cituodamas prancūzų rašytojos, „naujojo romano“ krypties atstovės, dramaturgės, scenaristės ir filmų režisierės Marguerite Duras žodžius: „Kritika bijo jau vien Bataille vardo. Metai eina, o žmonės taip ir gyvena iliuzija, kad kada nors galės kalbėti apie Bataille. Jie taip ir numirs, naišdrįsę susigrumti su šiuo buliumi, nes pernelyg rūpinasi savo reputacija.“(1) Gal po tokios pradžios nekils klausimų, kodėl pasirodžius G.Bataille‘io knygoms lietuvių kalba jos tik „tyliai nusėdo paskirų skaitytojų ir bibliotekų lentynose“(2) , tarsi nieko nebūtų įvykę ir šios knygos neturėtų jokios reikšmės pasaulinėje literatūroje bei filosofijoje.

Pabandysiu aptarti tik du iš trijų, lietuvių kalba išleistus, rašytojo ir filosofo romanus. Pirmasis jų – tai 1997 metais pasirodęs „Akies istorija“. Verta žinoti, kad nei šio, nei kitų erotinių romanų rašytojas nepasirašė savo tikruoju vardu. „Akies istorija“ buvo pasirašyta Lordo Aucho vardu ir pasirodė 1928 metais 134 egzempliorių tiražu. Žinant šios knygos turinį nenuostabu, kad rašytojas sulaukė tiek kritikos ne tik pačiai knygai, bet ir savo asmeniui, o tiražas stebina ne tiek savo mažumu, bet veikiau verčia pagalvoti – kas vis tik išdrįso surizikuoti išleisdamas bent tiek šios knygos egzempliorių? Toliau skaityti GEORGES ‘as BATAILLE’is: nuo erotinės beprotybės į bepagrindybės siaubą →

Tikrame kare niekas nežino, kieno jis pusėje, kariaujama be vėliavų, komentatorių ar nugalėtojų. Tikrame kare nėra net priešo.

Šiandieniniai pokalbiai apie J.G. Ballard‘ą mūsuose sukasi veik tik apie neseniai pasirodžiusią jo psichopatologinę „Avariją“, bet nereikia pamiršti, kad britas visų pirma išgarsėjo mokslinės fantastikos kūriniais. Tiesa, kol kas lietuviškai tik „Eridanas“ prie Aizeko Azimovo romano „Akmenėlis danguje“ išspausdino jo apsakymą „Trylika į Kentaurą“, o garsiojo postapokaliptinio romano „Paskendęs pasaulis“ (Drowned World) ar psichopatinių vizijų rinkinio „Žiaurumo paroda“ (The Atrocity Exhibition) lietuviškai, matyt, teks dar netrumpai palaukti. O kol kas verta paklaidžioti po lietuviškai turimą, karinės tematikos, patį literatūriškai paprasčiausią (bet ne prasčiausią – netgi geriausią) J.G. Ballard‘o romaną „Saulės imperija“ (Empire of the Sun). Toliau skaityti J. G. BALLARD „Saulės imperija” →

Liūdna, kad „Baltųjų lankų“ knygynai jau pavirto į skraidančių arklių tvartus, bet džiugu, jog jau baigiasi tas knygynų laikotarpis, kai, vos įžengus pro duris, pasitinka mokyklinių pratybų sąsiuvinių krūvos. Jau galima laisviau kvėpuoti, apsidairyti ir nereikia vaikyti pardavėjų ieškoti knygos, kuri tikrai žinai turi būti kažkurioje iš perstatytų lentynų. Taip bent nutiko su bene labiausiai smalsumą tuo metu žadinusia Umberto Eco ir Jean-Claude Carrière pokalbių knyga pozityvui įkvepiančiu pavadinimu „Nesitikėkite atsikratyti knygų”.

Trumpai tariant, mėgaukitės „literatūriniu šėlsmu“ dviejų aistruolių, įtraukiančių mus į pasiutpolkę su ragučiais, kurioje kiekvienas posūkis stebina, linksmina ir moko. Mūsų geometrine progresija augančio obskurantizmo laikais šitokia knyga gali būti pats gražiausias iš visų įsivaizduojamų būdų pagarbinti dvasios kultūrą, o kartu – ir pats geriausias nevilties priešnuodis. Daugiau… Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2011, rugpjūtis – rugsėjis] →

— Tai ir yra „Ubiko“ sapnas.

Kur tai teko nugirsti ar skaityti, kad kažkuriuo metu Philip’o K. Dick’o ”Ubikas” (Ubik) buvo nuostolingiausia ”Eridano” knyga. Tikėtina, kad po to buvo ir nuostolingesnių, bet maždaug penkioliktaisiais mano gyvenimo metais aš buvau prie tų, kurie „Ubiką“ keikė neįpusėję, nors vėliau Dick‘ą nešiojau ant rankų, todėl dar po penkiolikos metų grįžau prie nesuprastojo „Ubiko“. Ir šįkart, matyt, pataikiau: jau galiu pasakyti, kad „Ubikas“, kaip ir kitos Filipo rašliavos, yra nuostabus protą sujaukiantis skaitalas. Tik ne toks, kur veiksmas seka veiksmą, šaudo-gaudo, o pabaigoje supermenas, visus blogiukus išklojęs, ilgai ir laimingai gyvena. Toliau skaityti PHILIP K. DICK „Ubikas” →