Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

„Atviro rato” ir „cezario grupės” sezono naujienos

Kultūra (kt.), Teatras

Toliau pristatinėjame Lietuvos teatrus, kurie jau spėjo pateikti būsimo sezono naujienas.  Šiandien pristatome dvi kažkuo panašias trupes: „cezario grupę” ir teatro labaratoriją „Atviras ratas”. Dar primenam, kad jau kitą savaitę startuoja tarptautinis teatro festivalis „Sirenos 2011”.  Žmonės kalba, kad bilietų į kai kuriuos užsieno spektaklius mažai jau belikę, ypatingai į „Displace #1 La Rabbia Rossa“, kuris bus rodomas „Menų spaustuvės” nedidelėje salėje. Tad kas planavot šiais metais nepraleisti „Sirenų”, manau pats laikas susgribti. Na, o mes tęsiame naujojo teatro sezono naujienų seriją…

„cezario grupė”

Kaip savo vaikui papasakoti apie orą, ugnį, vandenį ir žemę? Tokį uždavinį jau kuris laikas sprendė teatro “cezario grupė” režisierius Cezaris Graužinis, o šios vasaros viduryje grįžo į Lietuvą su aiškia vizija, kurią, pasak jo, “beliko su džiaugsmu įgyvendinti”.
Šįkart režisierius iš Atėnų parsivežė daug jau seniai brandintų sumanymų, kurie pagaliau bus realizuoti Lietuvoje – tiek sezono premjerų teatras “cezario grupė” neplanavo dar niekada anksčiau. Toliau skaityti „Atviro rato” ir „cezario grupės” sezono naujienos →

Vilniaus Mažasis teatras būsimam sezonui žada 4 premjeras

Kultūra (kt.), Teatras

Prieš gerą mėnesį R.Tuminas grąsino uždarysiąs Vilniaus Mažajį teatrą, teigė jog tai paskutinis repertuarinis  šio teatro sezonas. Režisierius neslėpė, kad jam gėda dėl Mažajame teatre dirbančių kai kurių aktorių. „Jie yra tapę televizijų „veidais”, „galvomis”, pasikeitusi jų psichika ir net psichofizika. Jie tapę paviršutiniški ir tik imituoja kūrybą. Tenori būti žvaigždėmis ir jiems rūpi tik pinigai. Man jų gaila matant, į ką jie įsivėlė…” – su gailesčiu konstatuoja Maestro.
Taigi ką daryti? Režisieriaus nuomone, reikia naujos aktorių bangos, scenai atsidavusių žmonių, gal net vienuolių. Kūrėjų, o ne amatininkų-ligonių. „Jie be skrupulų gali keisti vardus ir veidus, persidažyti plaukus, į teatrą užeina tik pasiimti atlyginimo ir praktiškai griauna teatrą. Jie tapę cinikais, rūpinasi tik savimi. Menininkui, o tuo pačiu ir teatrui tai – mirtis… Nebegaliu rimtam režisieriui čia pasiūlyti darbo – o kas, jei aktoriai prieš premjerą išsibėgios, paskambins, kad neateina, nes jų laukia serialai, laidų vedimai, šokiai? Nebegaliu sudaryti repertuaro net vienam mėnesiui, ką kalbėti apie sezoną?” – retoriškai klausia Maestro. Toliau skaityti Vilniaus Mažasis teatras būsimam sezonui žada 4 premjeras →

„Naujo poveikio teatras” arba ką mums žada 2011 – 2012 LNDT teatro sezonas

Teatras

Rugsėjui persiritus į antrą pusę, teatrams sugrįžus iš vasarinių atostogų ar gastrolių, pats tinkamiausias metas pasidomėti, kuo gi žada nustebinti mus šį sezoną įvairūs Lietuvos teatrai.
Tikriausia, kad pats džiugiausias ir laukiamiausias teatrinis įvykis, tai neužilgo (rugsėjo 29 – spalio 8 d.) prasidėsiantis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“, kuris ir vėl visus teatro mylėtojus suburs į vieną didelę šventę svarbiausiose sostinės teatrinėse erdvėse. Bet apie tai truputį vėliau, prieš tai norim pristatyti bent trumpai visų sostinės ir kt. didžiųjų miestų teatrų naujienas, kad žinotume kur ir kada reikia suskubti pasidomėti bilietais. Šiandien pristatome bene turtingiausią naujajį sezoną pristatantį teatrą ir jo naujienas.

LIETUVOS NACIONALINIS DRAMOS TEATRAS

LNDT pradeda naująjį sezoną atsišviežinęs visomis prasmėmis: naujas požiūris, naujas repertuaras, naujo dizaino svetainė ir net naujos iškabos pasitinka teatro lankytojus. Visa tai kuria vieningą visumą bei demonstruoja naują požiūrį, kad Lietuvos nacionalinis teatras pakankamai pasitikintis savimi, nebijantis save reklamuoti gan novatoriškais sprendimais. Didžiausias naujojo vadovo Martyno Budraičio nuopelnas – naujo repertuaro sudarymas, kuriame be naujų premjerų įtraukta ir pripažinimą pelniusių režisierių Oskaro Koršunovo, prancūzo Erico Lecascade’o, suomio Kristiano Smedso spektakliai „Meistras ir Margarita“, „Dėdė Vania“, „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Toliau skaityti „Naujo poveikio teatras” arba ką mums žada 2011 – 2012 LNDT teatro sezonas →

STEFAN WHILDE “Zaratustra kalba makaronams”

Kultūra (kt.), Literatūra

Ėmė švedas Stephan‘as Whilde‘as ir 2004-aisiais nuleido nuo kalno septintąjį Zaratustrų giminės antžmogį. Atseit išlaisvinti vergų. Iš tikro — priskaldyti pilną vežimą tauškalų, kabinti makaronus makaronams, kurie prisidengę skambiomis alternatyvaus subkultūrinio jaunimo etiketėmis nešioja tokius pezalus ant rankų ir burnose. Greičiausiai džiūgauja, kad taip lengvai, tik įveikę šimto puslapių didelių raidžių knygelę, galėjo prisiliesti prie antžmogio filosofinio diskurso, kad nereikėjo knisinėtis po persiškąjį zoroastrizmą ar bandyti šifruoti nyčiškojo moralisto, simboliais apraizgytus, ditirambus.

Whilde‘as nelanksto ir rašo, kad „jūs veltui vaikotės prasmės“. Jos čia nėra. Bet makaronams tai nerūpi. Jie dievina berniuką, Dievo namų pavainikį, katras gimdo gulbes ir regi jas, virstančias majonezu. Jie niekados neleidžia savęs sumenkinti iki makarono tarp kitų makaronų. Ir jie skaito „Zaratustra kalba makaronams“. Ir aš skaitau. Kaip tikras makaronas. Guodžiuosi, sakau, kad aš ne toks, kad man tik knieti sužinoti, kokias kalbas įstengia priimti makaronai, kaip juos įmanu vedžioti už nosies, pavergti ir valdyti. Manausi supratęs. Toliau skaityti STEFAN WHILDE “Zaratustra kalba makaronams” →

VENEDIKT JEROFEJEV „Maskva-Petuškai”

Kultūra (kt.), Literatūra

Taip, taip! Aš labai mėgstu skaityti! Pasaulyje tiek puikių knygų! <…> Aš, pavyzdžiui, geriu mėnesį, geriu du, o tada paimu ir perskaitau kokią nors knygą, ir tokia gera pasirodo man ta knygelė, ir toks kvėša atrodau pats sau, kad visai susigraužiu ir nebegaliu skaityti, metu šalin knygą ir pradedu gerti: geriu mėnesį, geriu du,o tada…

– Oho, ir ką čia geri dienos metu?- rėžia tik įsiritus.
– Sultis. Pomidorų. Su vodke,- nemeluoju.
– Ot duodi, dar tik penkios gi.
– Pusė šešių,- sakau paskersavęs į laikrodį ir nedelsdamas išgeriu. Toliau skaityti VENEDIKT JEROFEJEV „Maskva-Petuškai” →

PER OLOV ENQUIST „Išguitas angelas”

Kultūra (kt.), Literatūra

Peras Olovas Enquistas romane “Blanša ir Marija” rašė, kad neįmanoma paaiškinti Paskalio ir Marijos Pinonų meilės. Paskalis Pinonas — žmogus-monstras, rastas šachtininkų Meksikos urvuose, jam iš kaktos buvo išaugusi kita galva, moteriška, ilgainiui įgavusi Marijos vardą. Ji buvo įkalinta jo galvoje, o jis — įkalintas joje. Visą savo gyvenimą jis nešiojo ją kaip kalnakasys žibintą, iš pradžių jausdamas įtūžį ir neapykantą, paskui — kantrybę ir užuojautą, o galiausiai — meilę.

Taip per romano „Išguitas angelas“ puslapius žingsniuoja Pinonas. Greta monstro meilės istorijos rutuliojasi papildomas siužetas apie K. ir jo buvusią žmoną (autorius juos pažįsta jau dvidešimt metų, bet niekada jų nesuprato). Jie nekenčia vienas kito, tačiau kartais susitinka vieno paviljono sandėliuke ir ten mylisi, taip pat jie myli, o gal tik žavisi, psichiatrinės klinikoje uždarytu vaikinu, kuris nei iš šio, nei iš to nužudė šešerių metų mergaitę. Tiesiog nužudė, ir viskas. Toliau skaityti PER OLOV ENQUIST „Išguitas angelas” →

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2011, birželis – liepa]

Kultūra (kt.), Literatūra

Atostogų metas persirito jau į antrąją pusę, mes vis rečiau išeinam į eterį, šiek tiek apleidom labdaringąją kultūrinę veiklą, bet knygų skaityti nenustojom. Tiesa, daugiau skaitom senesnius leidimus, bet retkarčiais žvilgtelime į naujų leidinių viršelius ir darome norimų perskaityti knygų sąrašą. Tikėtina jame atsidurs ir kai kas iš žemiau paminėtųjų.

„Baltos lankos” išleido Julian‘o Barnes‘o knygą „Flobero papūga”. Turime lietuviškai šio anglo „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių”, bet visi kritikai sako, kad „Flobero papūga” yra daug geriau. Ir nėra pagrindo netikėti, kad ši Bukeriui nominuota knyga nesužavės skaitytojo. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2011, birželis – liepa] →

PER OLOV ENQUIST „Blanša ir Marija”

Kultūra (kt.), Literatūra

Meilė gimsta tada, kai kas nors pasidalija savo tamsa su tuo, kurį myli.

LRS leidyklos darbuotojos guodėsi, kad Per‘o Olov‘o Enquist’o knygos mūsuose niekaip neįgauna populiarumo. Ir čia, matyt, ne reklamos trūkumas ir būdai kalti, nors, lietuviškai informacijos, kad Enquisto senelių namas stovėjo kaimynystėje su Stiego Larssono tėvų namu, neaptikau niekur. Tik abejoju, kad tokios žinios išgelbėtų Enquisto lietuviškų vertimų skaitomumą. Aš pats visiškai sutinku su požiūriu, kad kartą paragavęs šito švedo, gali daugiau ir nenorėti. Ir drįsčiau teigti, kad ne vienas vartotojas, atsikandęs keletą puslapėlių, numetė šį sunkiai kramtomą maistą pelyti, nesmalsaudamas, kokio skonio bus įdaras.

Viena vertus vis dar gyvą rašytoją, jau dabar vadinamą švedų literatūros klasiku, galima rekomenduoti pasiilgusiems ko nors naujo, kitokio, išskirtinio, nestandartinio, postmodernaus, tačiau kita vertus Enquist‘o skaitymas prilygsta juodam darbui: galima užstrigti viename puslapyje ir iš jo ilgam neišeiti. Keistokai tai atrodo, žinant, kad autorius naudoja nesudėtingą žodyną, lakonišką kalbą ir trumpus sakinius, tačiau teksto visuma primena nesibaigiantį, netaisyklingą haiku, kuriame literatūrinis audinys pinamas tik švedui paklūstančia ir suvokiama tvarka, katroje skaitytojui knebinėtis nėra lengva, nors, nesakyčiau, jog nemalonu. Toliau skaityti PER OLOV ENQUIST „Blanša ir Marija” →