Rinkdamasis knygas esu atsargus, gal net kiek perdėm. Gal ir ne – paskutinę grožinės literatūros knygą nutrenkiau šiaip ne taip ištvėręs 100 puslapių (tai buvo vos penktadalis) – jaučiau kaip vertimas negrįžtamai sugadino knygą ir jau imasi mano akių. Tada nusprendžiau, jog skaityti reikia originalo kalba, o kadangi be gimtosios pažįstu tik rusų ir anglų, pasirinkimas man, kaip ir dažnam amazon.com lankytojui, buvo nesudėtingas.

David Levithan JAV yra žinomas vardas, man gi „Lover’s Dictionary: A Novel” užkliuvo tik… dėl pavadinimo, formos ir fakto, kad amazon.com knygų redaktoriai naujausią amerikiečių autoriaus knygą paminėjo prie mėnesio (berods tai buvo sausis) geriausiųjų.

Tikiuos niekas nesupyks, jog citatos, kurių norėčiau perkelti bent keletą, bus originalo, anglų kalba, kurių pirmoji pasitinka atvarte: Toliau skaityti DAVID LEVITHAN. The Lover’s Dictionary: A Novel, 2011. →

Mike‘as Resnick‘as, etatinis įvairiausių apdovanojimų už fantastinius kūrinius dalyvis, nėra retas svečias ir lietuviškųjų vertimų sąrašuose. Žinoma, vertimai ne tokie dažni, kaip norėtųsi, ir ne tų kūrinių, kurie verčiausi, bet meistras ir lengvą skaitalą sukurpia patraukliai.

Tokiems, Resnick’o neypatingiesiems, galima priskirti tetralogiją apie Našliadirbį, kurios trys dalys, praleidžiant paskutiniąją, prieš kelis metus išleistos „Eridano” – „Našliadirbys”, „Atgimęs Našliadirbys” ir „Pasveikęs Našliadirbys”.

Toliau skaityti MIKE RESNICK „Našliadirbys”, „Atgimęs Našliadirbys”, „Pasveikęs Našliadirbys” →

Knyga turi būti kaip neištirta žemė. Keliauk per ją be žemėlapio. Ištyrinėk ją ir palik savo paties žemėlapį.

Taip jau nutiko, kad filmas „Širdys Atlantidoje“ (Hearts In Atlantis) į manąsias akis pateko pirmiau knygos, todėl pastaroji buvo dešimčiai metų užkonservuota ir laukė savo laiko. Dabar galiu tik paraginti: jeigu dėl kokių priežasčių praleidote, nepastebėjote, nurašėt šiaip ar po filmo, tai pats laikas prie šios, vienos geriausių siaubų karaliaus knygos sugrįžti ir nepaleisti iš rankų.

Knyga sudaryta iš penkių dalių, kurias kartu galima laikyti vienu romanu, arba atskirai — apsakymų ir apysakų rinkiniu. Dalis jungia kai kurie bendri veikėjai, bet kiekvienos pasakojimas turi atskirą fabulą ir dėstymo perspektyvą. Filmas gi apima tik pirmąją ir paskutiniąją knygos dalis, kurios, sakyčiau, palyginus su kitomis, pačios silpniausios ir po taip pat silpnos ekranizacijos visiškai netraukė. Toliau skaityti STEPHEN KING „Širdys Atlantidoje” →

Kažkaip netyčia užtikau leidyklos “Baltos lankos” serijos “Orientyrai” pristatymą: “Šie kūriniai atskleidžia šiuolaikinės prozos tendencijas ir vienaip ar kitaip veikia nūdienos literatūros procesą. „Orientyrai“ – tai ne sustingę obeliskai, bet veikiau vėjarodžiai, rodantys naujųjų kūrybinių vėjų kryptį.” Smagus ir reikalingas leidybos kryptingumas, tik kaip joje atsidūrė ir kokią tendenciją rodo prieš dešimt metų parašytas Fleur Jaeggy kūrinys, liks, matyt, paslaptis.

Nuostabą kelia ir leidyklos “Tyto alba” Gregory’o David’o Roberts’o knygos „Šantaramas“ pristatymas, pabrėžiantis autoriaus margą patirtį, bet nutylintis  faktą, kad tekste gausu pramano, o ne tik autobiografiškumo.

O štai “kitos knygos” išleistam Iaino Bankso romanui “Tiltas” didelės reklamos ir skambių frazių nereikia – iki šiol dar neišblėsę lietuviškai nuskaityto „Širšių fabriko“ įspūdžiai. „Tiltą“ pats autorius laiko savo geriausia knyga ir dabar turėsim progos įsitikinti.

Po siaubingos avarijos jis atrodo lyg gulintis komoje – taip atrodo gydytojams – o iš tikrųjų jis įžengė į kitokį pasaulį, kur ateitis, praeitis ir dabartis susimaišė , kur sapnai ir fantazijos persipynė su tikrove…. Tai – Tiltas… Matau bedugnę džiunglėse, lianų apraizgytą tiltą, upę apačioje. Taku atšuoliuoja didelė balta katė (aš?), šoka ant tilto. Jaguaras albinosas (ar tai aš?) pašėlusiai lekia siūbuojančiu tiltu (ką aš matau? Kur tai vyksta? Ar taip viskas buvo iš tikrųjų?) ilgais šuoliais, balta mirtis (turėtų būti juoda, bet esu, cha cha, užkietėjęs pesimistas), lekia per tiltą… Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2011, gegužė] →

Mirtį sunkiausia ištverti gyviesiems.

Yra paukščių, pagal kuriuos vertini savo gyvenimą.

Terry Tempest Williams bent taip daro — vertina savo ir kitų gyvenimą pagal paukščius, kurie padėjo jai ištverti mamos mirtį. Pagal urvines pelėdas ir vidutines kuolingas, pagal avocetes ir kojūkus. Žarstosi amerikietė gamtininkė paukščių pavadinimais išmaniai, liūdnai ir pergyvendama ne tik dėl jų rezervatų plotų mažėjimo, bet ir dėl žmogaus veiklos, naikinančios gyvastį.

Tiesa, „Prieglobsčio“, talpinančio ne vieną globalią ir vietinės reikšmės temą, pirmieji puslapiai nekėlė jokių jausmų, išskyrus žiovulį ir skepsį. Na, nekaso manęs Didysis Druskos ežeras, jo vandens lygis, Solt Leik Sičio gyventojų potvynių ir atoslūgių problemos, vandens pompavimas iš vienos vietos į kitą ir pakrantėse perinčių paukščių arealai. Smalsu buvo įkišti nosį į mormonų virtuvę — autorė Toliau skaityti TERRY TEMPEST WILLIAMS „Prieglobstis. Nepaprasta vienos šeimos ir vietovės istorija →

John Banville viename interviu Georges Simenon‘o kūrinius apibūdino kaip dvidešimtojo amžiaus šedevrus, savo egzistencializmu lenkiančius net Sartre ir Camus. Tiesa, airis omenyje turėjo ne belgą išgarsinusius tekstus apie komisarą Megre, o iki šiol lietuviškai neišverstus kietuosius romanus: „Purvinas sniegas“, „Žmogus, kuris žiūrėjo į nuvažiuojančius traukinius“, „Monsinijoro Monde dingimas“ ir „Tropikų mėnulis“. Banville nuomone, kiti Simenon‘o kūriniai per daug skuboti. Nors žinant pastarojo rašymo tempą – maždaug romanas per mėnesį ar apsakymas per dieną – visiems jo kūriniams galima taikyti skubotumo apibūdinimą.

Lietuviškai Simenon‘as verčiamas ne per dažniausiai, o jei ir pasirodo, tai arba senesni perleidiniai, arba nauji kūriniai apie tą patį Megre. Bene paskutinysis pirmą kartą lietuviškai išėjęs romanas buvo 2004-aisiais “Garnelio” išleista “San Fiakro byla” (L’Affaire Saint-Fiacre). Būtų tai eilinis komisaro tyrimas, Toliau skaityti GEORGES SIMENON „Sen Fiakro byla” →

Nei viena leidykla nemoka daryti tiek daug teksto surinkimo klaidų ir negeba taip nereklamuoti savo leidinių kaip “Eridanas”, vis sparčiau prarandantis pagrindinio fantastikos leidėjo titulą. Eilinis pavyzdys – Vonda N. McIntyre romanas “Sapnų gyvatė” (Dreamsnake), pateiktas lentynose lyg eilinis PFAF serijos tomelis. O išraitymai nugarėlėje, kad tai 1978-ųjų Nebula ir 1979-ųjų Hugo bei Locus laimėjęs romanas, galėtų skaitytojui padėti apsispręsti, čiupti knygelę ar ne.

Romanas „Sapnų gyvatė“, išaugintas iš 1973-iaisiais Nebulą gavusio apsakymo „Of Mist, and Grass, and Sand“, piešia postapokaliptinį pasaulį, po branduolinių karų virtusį juodo smėlio dykyne su retomis oazėmis. Gyvatė – gydytoja, vyksta ten, kur reikia jos pagalbos. Visi daktarės vaistai gaunami iš krepšyje gabenamų trijų gyvačių: sapnų gyvatės Žalčio, kobros Miglos ir barškuolės Smėlio. Deja, vieno nesusipratimo metu klajoklių gentis nužudo Žaltį, kuris naudojamas Toliau skaityti VONDA N.MCINTYRE „Sapnų Gyvatė” →