Ką čia ir sakyti, tokias knygas kaip Henrio Džeimso (Henry James) „Moters portretas“ visad geidi perskaityti ir statai į trokštamųjų eilės pradžią, bet vis nutolini dėl smarvės trūkumo. Būtum mokykloj, rastųsi kas priverčia. Ir pagalvoji – vargšai tie amerikoniukai, kuriuos greičiausiai muštrija „Moters portretu“ pagal privalomąją mokyklinę literatūros programą, nors tieji, užatlantiniai, neturėtų būt bukesni nei mūsieji, jau seniai suvokę, kad lengviau ir greičiau paspoksoti ekranizaciją, nei dvi savaites sėdėti prie šešių šimtų puslapių plytos. Jie gali rinktis tarp puspenktos valandos išsamesnio BBC serialo ir pustrečios puikaus filmo su Nikole Kidman ir Džonu Malkovičiumi.

Pasiryžę visgi skaityti taip pat turi pasirinkimo galimybę: originalo kalba arba lietuviškąjį Auksės Mardosaitės vertimą, kurį galima rasti šiandien jau kiek pablukusiais puslapiais prieš dvidešimt metų „Vagos“ išleistą „Pasaulinės literatūros bibliotekoje“ ar šiemet stambesnėmis raidėmis leidyklos „Alma littera“ pastorintame egzemplioriuje. Toliau skaityti HENRY JAMES „Moters portretas” →

Šį mėnesį į akis krito daugybė gerų perleidinių. Taupantys šlamančius nesunkiai ras ir pigesnius ankstesnius leidimus, netaupantys tesidžiaugia šiandienine knygos kokybe. Bet pradžioje apie dar nematytus vertinius, kurių priekyje stovi fantastika.

Neil Gaiman jau tapo pažįstamas, mylimas ir laukiamas ne tik jaunimo. Dar vieną jo apysaką, „Kapinių knyga”, pagal apimtį panašesnę į romaną, serijoje „Z-7” išleido „Bonus animus”.

„Kapinių knyga” pasakoja apie Kitą – nepaprastą berniuką, gyvenantį nepaprastoje vietoje – vienintelį gyvą kapinių pilietį. Nuo kūdikystės išaugintas vaiduoklių, vilkolakių ir kitokių kapinių būtybių, Kitas išmoko senųjų jo auklėtojų papročių ir perėmė dabartines vaiduokliškas žinias. Jis įgijo gebėjimą išnykti. Ar gali vaiduoklių išaugintas vaikas džiaugtis gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių stebuklais ir galynėtis su jų siaubais?

Ši Neilo Gaimano siaubo pasaka, kaip ir tarptautiniu bestseleriu tapusi, visuotinai išgirta ,,Koralaina“, neabejotinai sužavės ir nustebins ne tik paauglius, bet ir daugybę suaugusiųjų Neilo Gaimano gerbėjų. „Kapinių knyga“ įvertinta beveik dvidešimčia įvairiausių apdovanojimų, tarp jų – Hug, Carnegie medal (už geriausią britų rašytojo metų knygą vaikams), Newbery medal (už ryškiausią metų įvykį amerikiečių vaikų literatūroje) ir kitais. Knyga puikavosi ,,New York Times“ bestselerių sąrašo pirmojoje vietoje, o dešimtuke išsilaikė šešiasdešimt vieną savaitę. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2011, balandis] →

Henry James’as „Moters portreto“ pratarmėje rašė: „Romanas savo prigimtimi yra „triukšmas“, triukšmas dėl ko nors, ir kuo jis platesnės apimties, tuo triukšmas didesnis“. Nepraėjo šimtas metų ir Amerikos literatūros klasiką paneigė Nobelio premijos laureatas Heinrichas Böllis — savo plonute apysaka, kurios pilnas pavadinimas „Prarasta Katarinos Blum garbė arba kaip gali atsirasti ir prie ko gali privesti prievarta“, vokietis patriukšmavo atsakančiai. Literatūriniu požiūriu apysaką galima priskirti psichologiniam kriminaliniam žanrui, bet ji labiau žinoma savo politiniu atspalviu.

1974-aisiais Vokietijoje, tiksliau abiejose Vokietijose, dar tebesklandė pokario atmosfera ir jau stūksojo Berlyno siena, o VFR pusėje siautėjo miestų partizanai — Baaderis su Meinhof, paskui katruos sekė valdiškieji organai bei žiniasklaida, per giliai lendantys į paprastų mirtingųjų apatinius baltinius. Bölliui „nuskilo“ savo kailiu pažinti žiniasklaidos, apšaukusios šį teroristų įkvėpėju, galią ir tuos išgyvenimus satyriškai vyriškis suguldė į apysaką apie eilinę namų darbininkę Katariną Blum.

Toliau skaityti HEINRICH BÖLL „Prarasta Katarinos Blum garbė” →

Sakyčiau, Rėjus Bredberis (Ray Bradbury) yra tas fantastinų kūrinių autorius, kurio knygas skaito visi: moterys, vyrai, jaunimas, senimas, moksleiviai, studentai, profesoriai. Nežinau jokio kito analogo. Žinoma, vieni ryja viską, kitiems prie širdies labiau bauginančios „Marso kronikos“, mistika persunkti detektyvai ar šviesiomis vaikystės spalvomis ištepliota “Pienių vasara“. Save priskirčiau prie pirmųjų — viso Bredberio rijikų, nors detektyviniai kūriniai („Vienišasis prišaukia mirtį“, „Nužudykime Konstanciją“) liko sukramtyti, bet nenuryti, kiekvienas naujas lietuviškas Rėjaus vertimas maloniai nudžiugina. Tik liūdna, kad iki šiol neturime lietuviškai „Something Wicked This Way Comes“ ir „The Halloween Tree“, bet jau galima gardžiuotis vienu paskutiniųjų, originalo kalba išleistu 2006-aisiais, Bredberio romanu „Sudie, vasara“ (Farewell Summer).

Toliau skaityti RAY BRADBURY „Sudie, vasara” →