Primename, kad jau šį ketvirtadienį prasideda „Menų spaustuvės“ ir Prancūzų kultūros centro organizuojamas jubiliejinis, penktasis, Naujojo cirko savaitgalis, kuris šiemet pristato penkis spektaklius. Rugsėjo 9-12 d. Vilniaus senamiestyje siautės penki kūrybingumo, laisvės ir vaizduotės viesulai. Tikėkimės, kad stogai liks vietoje! Toliau skaityti Naujojo cirko savaitgalis ’10: jubiliejaus verta programa
Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų teatruose bei festivaliuose – naujas Cezario Graužinio spektaklis „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją. C.Graužinį kalbina Kristina Savickienė.
Tekstas iš MiestoIQ.lt
Esate trijų miestų gyventojas. Žiemojate Atėnuose, vasarojate Helsinkyje, taip pat būnate Vilniuje. Koks jūsų santykis su kiekvienu iš šių miestų?
Esu vieno miesto – Vilniaus gyventojas, dažnai išvykstantis į kitus miestus. Man Vilnius visais atžvilgiais puikus miestas. Ir būtų tiesiog tobulas, jeigu būtų prie jūros.
Helsinkyje turiu keletą senų mielų draugų, su kuriais sieja kūrybiniai interesai. Todėl kartais grįžtu į tą miestą, kuriame apsistojus ilgesniam laikui iškyla didelė rizika pradėti nemylėti gyvenimo. Arba tapt filosofu. Tarp kitko, būnant Helsinkyje, aplanko šviesios ir džiugios meninės idėjos. Galbūt iš poreikio pasipriešinti aplinkai.
Visai kas kita – Atėnai. Kiekvienas sugrįžimas į Atėnus – lyg pabėgimas iš mums įprasto racionalaus absurdo pasaulio į gaivios anarchijos zoną. Toliau skaityti Teatriniai pasivaikščiojimai tarp Atėnų, Vilniaus ir Helsinkio
Jubiliejinis 20-asis Tarptautinis modernaus šokio festivalis šiais metais žada naują ir įdomią šiuolaikinio šokio programą. Rugsėjo 18-26 dienomis Vilniuje ir Kaune vyksiantis festivalis kasmet sukviečia ne tik žymiausias šiuolaikinio šokio trupes iš viso pasaulio, bet ir naujus scenos atradimus.
Tradiciškai didžioji dalis pasirodymų bus parodyta Kaune, tačiau pirmoji festivalio premjera įvyks Vilniuje, Menų spaustuvėje, Rugsėjo 18 d. Čia bus pristatytas bendras Ispanijos teatrų Manantiales, Tranvia bei Kauno Auros šokio teatro tarpdisciplininis projektas „Atvirų akių panoramos“. Įdomu tai, kad spektaklio kūrėjai neįsivaizduoja savo pasirodymų be politinio diskurso. Šį kartą spektaklį įtakojo Federico García Lorca ir Jono Meko kūryba bei gyvenimo istorijos. Čia kūno, muzikine ir vaizduojamojo meno kalbomis bus kalbama apie kapitalizmą ir vartotojišką kultūrą.
Festivalyje šių metų premjerą rodys puikiai šokio scenoje žinomas vokiečių kilmės choreografas Johannes Wieland, šiuo metu dirbantis Niujorke. Jo trupės ir Kaselio valstybinio teatro spektakliui „Partrenktas žvėris“ muziką kūrė kritikų išgirtas eksperimentalistas Ben Frost iš Islandijos. Spektaklyje parodoma siurreali situacija, kuomet du žmonės paliekami ant lėktuvo pakilimo tako, jiems tenka stebėti besiskleidžiantį gyvenimo chaosą. Toliau skaityti Tarptautinis modernaus šokio festivalis (Rugsėjo 18-26 d.)
Veikėjas vardu Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational” teigia, jog nemokamai mes griebsim beveik bet ką, nes tai reiškia, jog kažką gausim nieko neprarasdami. O ko nors netekti mes ir nenorim, ir nemėgstam. Užtektų „nemokamai” paversti 1 ct ir situacija galėtų pasikeisti radikaliai. Kiek radikaliai, galima spėlioti, bet toks yra kone visų „chaliavų” likimas – kad ir kaip žmonės graibstydavo „Pravda”, taip ir nesulaukėm ašarų flashmobų greta „Cofee Inn’ų” pasibaigus popieriniam rulonui ant kurio ji būdavo spausdinama. Niekas nepasikeistų ir dingus „Ore” ar mums. Kaip ten bebūtų, PRAVDA is back. Ne popieriniam variante, tiesa, bet tokiame, kuriame jį jau anksčiau galėjom rasti pravda.lt – pdf’iniam e-popieriuje. Sumaketuotą, paruoštą vartojimui. Kaip sakė pravdaredaktorė Elena Reimerytė, atsigavusi PRAVDA bus paprastesnė – iš milijono rubrikų bent jau artimiausiu metu užtikrintai bus galima tikėtis tik „naujokų” ir „mėnesio” temų. Neabejotinai tai susiję ir su išsibėgiojusiais kadrais, ko neslepia ir Elena: „ieškome naujų rašytojų ir fotografų. Galvojame, kad jie turi būti ne ką mažesni personažai nei tie apie kuriuos jie pasakos. O būna, kad personažai neturi draugų, neturi profilio socialiniuose tinkluose, nevaikšto į vakarėlius, nebūna skaitę Pravdos ir nesinaudoja lietuviškais rašmenimis. Todėl ieškosime giliai”. Tiek šiam kartui. Pirma PRAVDA tiesiai po šiais žodžiais, kita bus ten, kur visada ir buvo.
http://issuu.com/pravdamag/docs/pravda1 Toliau skaityti Pravda. Dar kartą.
Jau nuo rugpjūčio 20 dienos galima rinktis bilietus į premjera „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją pradedamą aštuntąjį teatro „cezario grupė“ sezoną. Režisierius Cezaris Graužinis poezijos spektakliu „Nutolę toliai“ siekia grąžinti į Lietuvos kultūros erdvę Pauliaus Širvio pasaulį, jo unikalią etiką ir poetiką. Laikmečiu, kai cinizmas virsta vertybe, poeto lyriškas atlapaširdiškumas įgyja sukrečiančios, apvalančios jėgos.
Be šios premjeros, įvyksiančios Vilniuje, Menų spaustuvėje, rugsėjo 3 ir 5 dienomis, ir išankstiniuose rodymuose sulaukusios milžiniškų publikos ir kritikų simpatijų, trupė žada neapleisti ir anksčiau pastatytų, bet žiūrovų iki šiol laukiamų spektaklių: pavyzdžiui, „Viskas arba nieko“, kuris šią vasarą pakviestas į didžiausią pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „New Plays from Europe“ Vokietijoje, į kurį patenkama tik rekomendavus įtakingiems dramaturgams ir kuriame Lietuva buvo atstovaujama po keturiolikos metų pertraukos – iki tol jame yra dalyvavę Eimuntas Nekrošius (su spektakliu „Kvadratas“, 1992 m.) ir Rimas Tuminas (spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“, 1996 m.). Toliau skaityti Jau galima rinktis bilietus į teatro „cezario grupė“ aštuntąjį sezoną
Johno Steinbecko romanus “Tortilijų kvartalas“ ir „Konservų gatvė“ ne tik skaityti reikia vieną po kito, bet ir sutalpinti galima į vieną knygą. Prieš penkiolika metų „Vaga“ taip ir buvo padariusi. Prieš tiek metų juos ir prarijau. Dabar tiesiog nusprendžiau dar kartą pabendrauti su tais šauniais, nuotaikingais Steinbecko herojais.
Amerikietis, Nobelio laureatas, rašė pagauliai, neturėdamas tikslo skaitytojo kankinti, ir, svarbiausia, įpindamas simpatiško humoro, ką labai retai aptiksi kitų nobelistų tekstuose.
Tas, šypsnį veide piešiantis, stilius geriausiai atsiskleidžia „Tortilijų kvartale“ (Tortilla Flat, 1935) – viename pirmųjų ir pirmajame romane, kuriuo rašytojas atkreipė į save dėmesį. Steinbeckas perkėlė į romaną Monterėjuje (Monterey), kur kurį laiką gyveno, aplinkos paprastų žmogelių, tiksliau,- valkatėlių gyvenimiškąsias tragedijas ir komedijas. Besidžiaugiantiems gyvenimu iškalbiesiems vyno filosofams aktualiau ne tai, kad prieš keliolika metų pasibaigė Pirmasis Pasaulinis (tiesa, tada dar nežinojo, kad bus ir antrasis), o, – kad vis tebegauna pragėrimui leidžiamas socialines išmokas. Tad romano herojų liežuviai, suvilgyti silpnesniu ar stipresniu birzgalu, žeria vieną filosofinę mintį po kitos. Toliau skaityti JOHN STEINBECK „Tortilijų kvartalas”, „Konservų gatvė”
„Meno duobė“ ir „Menų centro“ savanoriai pristato festivalio idėją, kurios pagrindinis tikslas suburti įvairių pažiūrų žmones, menininkus, kūrybingas asmenybes į trijų dienų laisvo proto ir idėjų sąskrydį. Tai nėra standartiškas „open-air‘as“, mat vidinių gyvulių ganyti nesiruošiama, greičiau kviečiama prisijungti prie bendro neapibrėžto laisvamanių judėjimo, kuris kaip laikiną stovyklą pasirinko netoli Kauno ir Vilniaus stūksantį Žeimių dvarą. Toliau skaityti „Ošia” fest Žeimių dvare + galimybė laimėti kvietimus
Tokie viršelio papuošimai kaip “unikalus literatūrinės sėkmės tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų pavyzdys“, „užkariavo visus įmanomus bestselerių sąrašus“, „knygų leidybos sensacija“, „atversite knygą, atgal kelio nebus“ ir panašiai labiau atgraso nei traukia. Toks pakvėpinimas primena „Da Vinčio kodo“ šleifą ir jau nebesitiki, kad į rankas papuls kažkas tikrai unikalaus. Tad švedo Stieg‘o Larsson‘o romaną „Mergina su drakono tatuiruote“ pradėjau šiek tiek su išankstiniu nusistatymu, kuris greit dingo.
Ne, romanas nepasirodė unikumas literatūrine prasme, tačiau čia nebuvo nieko nesakančių pastraipų, kurias tokio žanro kūriniuose dažnai galima praleisti. Čia pagrindiniu smuiku griežia siužeto vingiai, o ir tie mąstančiam skaitytojui turėtų būti dažnai nuspėjami. Visgi, tenka pripažinti – Larssonas puikiai valdo žurnalisto-pasakotojo plunksną. Jo analitinis, išsamiai žurnalistinis stilius šiam romanui ypač tinka ir skaitytoją taip įtraukia, kad neleidžia abejoti sekamos istorijos ir jos veikėjų gyvumu. Net užvertęs paskutinį knygos puslapį gerą valandą naršiau internete netikėdamas, kad Larssono sukurpta istorija neturi nieko bendro su realiais faktais. Toliau skaityti STIEG LARSSON „Mergina su drakono tatuiruote”