Prieš keletą savaičių su viena teatrologe diskutavome apie Lietuvoje susiklosčiusią teatro situaciją ir iš visos diskusijos man užsifiksavo viena jos mintis, – kad šiais laikais nebėra teatro kulto: nei pačiuose teatruose, nei tarp žiūrovų. Tą patį, tik kitais žodžiais užvakar prieš savo spektaklių video peržiūrą pakartojo Oskaras Koršunovas, pasakodamas apie pirmąjį savo spektaklį “Ten būti čia”, kurį statė studentaudamas, slapčia nuo savo kurso vadovo, J. Vaitkaus. Prisiminė apie tuos laikus, kai spektakliai buvo statomi su tokia ugnimi, tikėjimu ir kur kas prastesnėmis sąlygomis nei dabar jas turi kai kurie “nacionaliniai” režisieriai, bet, būtent šie darbai turėjo stebuklingą vidinį užtaisą, kokį retai rasi šiandienos režisierių kūryboje. Su nostalgija O. Koršunovas prisimena laikus, kai jo pirmuosius spektaklius žmonės žiūrėdavo po dešimtis kartų, citatos iš spektaklių tapdavo to laiko lozungais, sklisdavo iš lūpų į lūpas kavinėse, susiėjimuose. Į to laiko spektaklius Jaunimo teatre nusidriekdavo eilės prie bilietų kasų. Teatras buvo tikrąja to žodžio prasme KULTAS. Aktoriai dievino savo režisierius, teatras buvo lyg namai, trupė – lyg šeima. Režisieriai su jaunatvišku maksimalizmu įgyvendindavo savo maištingas idėjas. Žiūrovai verždavosi į teatrą tų idėjų pasisemti.
Sutiksite, kad šiandien teatras gerokai pakito, tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Pasikeitė ne tik teatras, bet ir žiūrovas. Tai kas gi nutiko? Toliau skaityti Apie išnykusį teatro kultą arba V. Masalskio „Pasaulio gerintojas”
Temos Archyvai: Kultūra (kt.)
Knyga: ANDREJ KURKOV „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)” / Laimėk šią knygą
Jei neklystu, Andrejus Kurkovas jau antrą kartą viešėjo mūsų Knygų mugėje, bet mes iki šiol nelabai žinom, su kuo šis žmogus turi būti valgomas. Neimsiu čia atpasakoti mugėje vykusio tragikomiško interviu, o tiesiog papasakosiu apie knygą, kurią jau rekomendavau geram tuntui žmogėnų ir nebuvo nei vieno nusivylusio. Net tie, kurie paskutiniu dešimtmečiu sugebėjo įvertinti tik „D aVinčio kodą“, kėlė nykščius į viršų.
Taip, vienintelis lietuviškai išverstas Kurkovo romanas „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)“ nepretenduoja į akademines literatūros aukštumas, bet jis yra genialus mums, mirtingiesiems skaitytojams. Toliau skaityti Knyga: ANDREJ KURKOV „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)” / Laimėk šią knygą
OKT dešimtmečio festivalis.
Nuo tada, kai po OKT (Oskaro Koršunovo teatro) vardu pasirodė pirmieji spektakliai (Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ ir Williamo Shakespeare‘o „Vasarvidžio nakties sapnas“) praėjo dešimt metų. Ta proga, naujas teatro patalpas laistantis teatras žiūrovams rodo visus savo kada nors sukurtus spektaklius arba perfrazuojant vieną neseniai vykusį renginį, rodo „Весь Коршуновас”.
OKT dešimtmečio festivalio programa
Jubiliejaus proga balandžio 16 – gegužės 3 dienomis OKT suteiks žiūrovams išskirtinę galimybę pamatyti aštuonis ryškiausius repertuaro spektaklius: „Shopping and Fucking“, „Vasarvidžio nakties sapną“, Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veidą“, Sofoklio „Oidipą karalių“, W. Shakespeare‘o „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją“, brolių Presniakovų „Vaidinant auką“, Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ ir naujausiąjį – W. Shakespeare‘o „Hamletą“. Toliau skaityti OKT dešimtmečio festivalis.
Knyga: JOHN GALSWORTHY „Forsaitų saga”
J. Galsworthy
Kad Johno Galsworthy „Forsaitų saga“ yra meno kūrinys, jau žinojau maždaug penktoje klasėje, kai sulaukiau reikiamo amžiaus cenzo pereiti iš bibliotekos vaikiškojo skyriaus į paaugliškąjį. Begyvenant tarp lentynų, vis akis užkliūdavo už dviejų didžiulių, savo storiu gąsdinančių, sagos tomų. Pirmas bandymas įveikti nors penktadalį „Forsaitų sagos“ buvo nesėkmingas. O štai pernai, „Vagai“ perleidus visą sagą, ėmiausi seniai apleisto reikalo ir užpildžiau dar vieną išsilavinimo spragą: trys „Forsaitų sagos“ romanai įveikti. Tiek, kad kažkada jie tilpo į vieną knygą, o dabar „Savininkas“, „Kilpoje“ ir „Išnuomojama“ išleisti trimis atskiromis. Toliau skaityti Knyga: JOHN GALSWORTHY „Forsaitų saga”
Kaune startuoja renginių ciklas „Pecha Kucha Night”.
Kaune nuo gegužės mėnesio pradedamas unikalus, visame pasaulyje tarp kūrybingų profesijų atstovų paplitęs renginių ciklas „Pecha Kucha Night”, kurio metu prezentacijos forma bus pristatomi kūrybiniai (idėjiniai) sumanymai.
Pats žodžių junginys „Pecha Kucha” kilęs iš japonų šnekamosios kalbos ir reiškia „trumpas kalbėjimas”. Šis aiškus ir gana griežtas formatas leidžia užtikrinti dinamišką ir įdomų vakarą bare su daugybe pranešėjų.
Kiekvienam „Pecha Kucha“ pranešėjui skirta 20 per projektorių rodomų skaidrių ir 20 sekundžių kiekvienai skaidrei apibūdinti. Taigi pranešėjo temos pristatymas trunka 6 minutes 40 sekundžių. Per „Pecha Kucha” vakarą parodoma 14 prezentacijų. Pristatomų idėjų tematika neribojama, tačiau dažniausiai apie save ir savo mintis pasauliui mėgsta pareikšti kūrybingų profesijų atstovai: dizaineriai, architektai, fotografai, rečiau akademinio ar verslo pasaulio atstovai. Šie vakarai vyksta ne dažniau nei vieną kartą per mėnesį ir yra organizuojami neformalioje aplinkoje – bare, kavinėje, aikštėje. Toliau skaityti Kaune startuoja renginių ciklas „Pecha Kucha Night”.
Vilniaus dailės akademijoje „Studentų meno dienos”
Vilniaus miestas stokoja erdvių, kuriose dar nepripažinti ir neišgarsėję jaunieji menininkai – studentai galėtų viešai pristatyti visuomenei savo kūrybą ir eksperimentinius darbus. Šiais metais Vilniaus dailės akademijos studentų atstovybė pristato projektą “Studentų meno dienos (SMD)”, kurių metu miesto gyventojai ir svečiai galės susipažinti ir su Vilniaus dailės akademija ir joje studijuojančiais įvairių sričių kūrėjais bei jaunaisiais muzikais iš Lietuvos muzikos ir tearto akademijos.
Šiais metais Studentų meno dienoms pasirinkta tema – “Jauno meno invazija”. Šis renginys skirtas ne tik besidomintiems menu, bet ir visai akademinei Vilniaus bendruomenei, vilniečiams ir miesto svečiams. 2009 balandžio 18d. Vilniaus dailės akademijoje veiksmo tikrai netrūks. Toliau skaityti Vilniaus dailės akademijoje „Studentų meno dienos”
Knyga: MICHAEL CRICHTON „Baimės būsena”
Niekuo taip stipriai netikima, kaip tuo, kas mažiausiai žinoma.
Montenis
Pradėsiu nuo pačio Michaelo Crichtono. „Andromedos štamas“, „Juros periodo parkas“, „Sfera“ jau tapę tiek literatūros, tiek kino fantastikos klasika. O nemėgstantiems žymaus atitrūkimo nuo realybės tikrai žinomas ir mūsuose rodytas serialas „Ligoninės priimamasis“ (ER). Visa tai sukurpta genialios Crichtono plunksnos. Nors gal nereiktų šio amerikiečio vadinti genijumi. Genijai šlovę išsikovoja nepervargdami, o Crichtono kūriniuose matyti didžiulis pasiruošimo darbas.
Kad ir romane „Baimės būsena“: perskaičius akivaizdu, kad autorius ne dėl noro pasipuikuoti pateikia 172 literatūros šaltinius, Toliau skaityti Knyga: MICHAEL CRICHTON „Baimės būsena”
Svarbu: kaip internete susirasti norimą filmą arba albumą.
Pavadinkime tai antikrizine tema, nes piratauti G. tikrai neskatina. Aš pats, būna, atsisiunčiu filmą, o tada atrandu, kad jis bus rodomas Lietuvos kino teatruose ir ištrinu – jeigu įmanoma, filmą reikia žiūrėti tame formate, kuriam jis buvo sukurtas. Bet gi visko būna: vienų filmų į Lietuvą neatveža, kitų nebeišneša kišenė pamatyti, tai ir sukies kažkaip… Tas pats ir su muzika. Mano fonoteka sumažėtų maždaug 4/5, jeigu joje liktų tik ta muzika, su kuria galiu susipažinti žiūrėdamas TV arba klausydamas radijo.
Artimiausiu metu G. padaugės įrašų apie filmus (nauja rubrika „Namų kino teatras”), kurie vargu bau ar kada pasieks mūsų kino teatrus, tęsim albumų apžvalgas, bet nei komentaruose, nei pačiuose įrašuose nedėsim nuorodų, kur tuos dalykus galima rasti (iš dalies, tai nelegalu). Tačiau, kiekvieno tokio įrašo apačioje bus nuoroda į šią temą „Iš kur atsisiųsti šitą albumą? ->”, tad jeigu tik norėsit, tiek aprašomus filmus, tiek albumus žinosit, kaip atsisiųsti ir nebus taip, kad skaitai apžvalgą, susidomi, o galiausiai neradęs, iš kur jį atsisiųst, tik susierzini (nesijuokit it’ernautai – ne visi žmonės tik it technologijom ir browsinim’u gyvi).
Taigi, pradedam… Toliau skaityti Svarbu: kaip internete susirasti norimą filmą arba albumą.