Esi jaunas menininkas? Turi ne tik talento, bet ir sportinio azarto? Gal net esi pasiruošęs tapti žymiu? Tarptautinis menų čempionatas ART-O-TLONAS laukia tavęs!
Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009, kartu su Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos nacionalinė televizija skelbia kvietimą dalyvauti pirmajame tarptautiniame menų čempionate ART-O-TLONE.

ART-O-TLONO dalyviai
Meno studentai ir jaunieji menininkai iš visos Europos; kūrybingos sielos, kurios nebijo būti dėmesio centre ir šį buvimą supranta kaip vieną iš galimų kūrybinės ekspresijos legitimacijų; energingi ir komunikabilūs, kameros nebijantys, dirbantys įvairiais meniniais būdais ir priemonėm menininkai. Toliau skaityti Kvietimas dalyvauti tarptautiniame menų čempionate ART-O-TLONE →

Balandį Menų spaustuvėje prasideda pavasarinis festivalių ir premjerų sezonas. Jau balandžio 2 d. startuoja Trumpametražių operų festivalis NOA, kuriame ne tik jaunųjų Lietuvos operų kūrėjų darbai, bet ir svečiai iš užsienio. Mėnesio viduryje išvysime pirmą sykį vyksiantį debiutų festivalį „SHOCKacademia“ – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantai pristatys savo diplominius darbus. Įdomią turinio ir formos prasme premjerą pateiks jaunas šokio kūrėjas Tautvilas Gurevičius, o mėnesio gale pakvies režisierės Reginos Garuolytės spektaklio premjera pagal Herkaus Kunčiaus pjesę. Toliau skaityti Balandis „Menų spaustuvėje” / Laimėk kvietimus į spektaklį „Poliklinika“ →

Režisierius Cezaris Graužinis balandžio mėnesio 2 d. 19val. Menų Spaustuvėje pristato premjerą pagal savo paties parašytą pjesę.  Spektakliu „Viskas arba nieko“ jis ir „cezario grupės“ aktoriai Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas bei Julius Žalakevičius meta iššūkį kasdienei realybei ir siūlo pamąstyti, kaip atrodytų gyvenimas be kompromisų. Ar toks pasaulis, kuriame velniūkščiai, sukantys „džiaugsmo rankenėlę“ galvoje, prašo duoti „vieną arba kitą. Duokit viską. Arba nieko“ egzistuotų?

Režisierius su 2003m. susikūrusia teatro trupe „cezario grupė“ į bendrus ieškojimus leidžiasi jau ne pirmą kartą. 2004m. už geriausią debiutą pastačius Rolando Schimmelpfennigio pjesę „Arabiška naktis“ apdovanoti Auksiniu Scenos Kryžiumi aktoriai ir Cezaris Graužinis darbą tęsė statydami tokius spektaklius kaip „Užsispyrėlės tramdymas“, „Pasikėsinimai“, „Lietuvos diena“. Režisierius, propaguojantis vaizduotės teatrą, šįkart su „cezario grupe“ gyvai ir žaismingai leidžiasi pasąmonės slalomo vingiais: nuo geltonai žydinčių grikių laukų bei šokių laivuose iki paprasčiausio vonios kambario. Stovint vandens dubenyje su plaukų džiovintuvu rankose. Nepaisant pasakų ar vizijų motyvų, veikėjai netampa neapčiuopiamais simboliais – jie čia pat. Sėdį iš kairės ar dešinės. Atpažįstami ir artimi kaip atvaizdas veidrodyje. Jie ieško užtarėjų ir laimės. Meilės ir neapykantos. Vienas kitam bando padėti, kol išeina iš kantrybės.  Ir grįžta.

Spektaklio personažų lūpų tariamas tekstas skamba tarsi šiuolaikinio žmogaus pasąmonės balsas. Režisierius Cezaris Graužinis meistriškai žongliruoja kasdieniais keiksmažodžiais ir subtiliais poetiškumais, sarkastiškais pokštais ir kolektyvinės pasąmonės archetipais.
Spektaklyje „Viskas arba nieko“ esant intensyviam ritmui, nejučia į kelionę kartu su aktoriais įtraukiami ir žiūrovai. „Žinom mes, – sako režisierius, – kad jūs ten sėdit“. Aktoriai nenudavinėja nematą žiūrovų. Spektakliui prasidėjus išnyksta ribos tarp „scenos“ ir „salės“, patenkama į erdvę, kurios taisyklės perprantamos ne iš karto. Čia žiūrovai tampa lygiaverčiais spektaklio dalyviais. Jie, kaip spektaklio veikėjai, intensyviai į darbą pajungę vaizduotę, kartu juokiasi, piktinasi, net šoka ar dainuoja.

Spektaklio pradžiai primenant grupinės terapijos seansą, mintyse tartum imi apmąstyti savo paties tekstą, kurį jau tuoj imsi ir pasakysi. O jei tylėsi, išgirsi vieną iš personažų kalbant: „Ir tylėkit. O kol jūs tylėsit, aš jums gal ir atsiversiu. Ir būsiu jums atviras. O jūs mane nagrinėsit, čiupinėsit, ragausit, ieškosit. Ir ką jūs surasit? Nebūtinai surasite ką nors gražaus”. Tačiau, jei kažko gražaus surasti nė nesitikit, šalia sėdintis veikėjas išrėš, kad tikisi jis. Ir ne tik: “O aš noriu kad jus manyje kažką gražaus pamatytumėt, o jeigu ne, tai nėr ko į mane žiūrėt”.

Menų spaustuvės info.

Kovo 29 d. (sekmadienį) 18.00 val. Menų spaustuvėje bus rodomas D.Maslowskos spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“, režisuotas Agniaus Jankevičiaus. Spektaklyje vaidina trijų kartų aktoriai. Vieną pagrindinių vaidmenų kuria Gediminas Girdvainis, jaunųjų savo kolegų Pauliaus Tamolės ir Agnės Ramanauskaitės apsuptyje. Ne ką mažiau ryškius epizodinius vaidmenis spektaklyje sukūrė Jolanta Dapkūnaitė ir Aldona Vilutytė. Didžiausia šio spektaklio stiprybė yra netikėta aktorių trupės sudėtis: sudaryta iš skirtingų teatrų, skirtingų kartų aktorių.

Nors kūrinio autorė Dorota Masłowska prisipažįsta, jog tai tikriausia liūdniausia istorija, kurią teko jai parašyti, stebint A. Jankevičiaus spektaklį, tam sunku pritarti, nes reginys gavosi labiau juokingas, nei liūdnas. Pirmoji pjesės dalis yra apie dviejų jaunų žmonių karštinę ir beprotystę, antroji – apie jųdviejų staigų prabudimą kažkur Lenkijoje, apie netikėtą vienišumą, susvetimėjimą ir kovą už gyvenimą ir mirtį. Pjesė kalba apie emocionalią žiemą ir apie „rumuniją“ žmonėse šiandien“. Rumunijos metaforą, išreiškiančią šiandieninio žmogaus susvetimėjimą ir vienišumą, pratęsia rašytojos pastebėjimas apie minties degradavimą, išsakytas viename iš interviu: „Mintis degraduoja, esu tuo tikra. Literatūra tapo reliktu, kažkuo egzotišku, knygos liovėsi buvusios į ką nors panašios. Žmonių smegenų struktūros pradėjo irti. Iš televizijos ekranų ir radijo nuolatos plaukia dirbtinas minčių srautas, o žmonės, norėdami to ar nenorėdami, deginasi jame iki pamėlynavimo, perima tuos protezus, liaujasi patys galvoti, pradeda kartoti“.

Režisierius Agnius Jankevičius sako, kad jam Masłowskos pjesė įdomi kaip „geografinė ir dvasinė pagrindinių jaunųjų jos veikėjų kelionė. Jie keliauja iš provincijos į savo namus sostinėje. Ir kartu – tai kelionė į savo tikrąjį aš, apsivalant nuo to, kuo jie gyvenime apsimeta, nuo vaidmenų, kuriuos jie vaidina prieš kitus. Man šis spektaklis yra ieškojimas atsakymo į klausimą – kas aš esu“.

Turiu pripažinti, kad A. Jankevičiaus režisuotas „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ vietomis priminė jo kitą, prieš metus pristatytą spektaklį “Poliklinika”. O tai ir gera žinia, ir nelabai. Negerai, kai režisierius užsižaidžia tais pačiais stilistiniais “arkliukais”, kurie puikiai suėjo buvusiame spektaklyje, bet nebūtinai tinka naujame darbe. Dar blogiau, kai tai krenta į akis nuolatiniam jo spektaklių žiūrovui. Gera žinia ta, kad “Poliklinika” (priešingai nei “Mizantropai”) man paliko tikrai gerą įspūdį, tai jei jau nusprendei kartotis, tai kartokis tuo, kas turėjo pasisekimą. Tą Agnius Jankevičius ir padarė.

Nepaisant visų aukščiau išsakytų komentarų, mano nuomone, tai vienas iš vertingesnių, įdomesnių šių dienų jaunų režisierių spektaklių, kurį  tikrai rekomenduočiau pamatyti.
Kai kam pasiseks vėl laimėti kvietimus, o sėkmės apleistiesiems siūlome bilietų ieškoti čia.

*****

Konkurso klausimas: Koks pjesės autorės Dorotos Maslowskos romanas yra išverstas i lietuvių kalbą?
Atsakymų lauksime iki kovo 26d. šiuo el. adresu: teatras@g-taskas.lt

P.S. ir rekmenduoju parašyti kažką daugiau nei atsakymas, nes taip nuobodu būna skaityti 100 vienodų atsakymų, iš kurių reikia atrinkti vieną ar du laiminguosius. Tada ir atiduodi tiems, kurie išdrįsta nežinoti atsakymo, bet parašyti tiesiai šviesiai, kad tiesiog „noriu į teatrą” ;)

Sėkmės!