Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

Kvietimas dalyvauti tarptautiniame menų čempionate ART-O-TLONE

art-o-thlon-call-150x150Esi jaunas menininkas? Turi ne tik talento, bet ir sportinio azarto? Gal net esi pasiruošęs tapti žymiu? Tarptautinis menų čempionatas ART-O-TLONAS laukia tavęs!
Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009, kartu su Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos nacionalinė televizija skelbia kvietimą dalyvauti pirmajame tarptautiniame menų čempionate ART-O-TLONE.

ART-O-TLONO dalyviai
Meno studentai ir jaunieji menininkai iš visos Europos; kūrybingos sielos, kurios nebijo būti dėmesio centre ir šį buvimą supranta kaip vieną iš galimų kūrybinės ekspresijos legitimacijų; energingi ir komunikabilūs, kameros nebijantys, dirbantys įvairiais meniniais būdais ir priemonėm menininkai. Toliau skaityti Kvietimas dalyvauti tarptautiniame menų čempionate ART-O-TLONE →

G.rybai #2: kaip išsirinkt iš išrinktųjų

grybai2

„- Taip,- sumurmėjo Džonas,- gyvenimas pasiutusiai trumpas. O norisi gyvent amžinai ir viską pažinti.“

Čia tokia frazė iš „Forsaitų sagos“. Teisinga frazė, kuriai pastaruoju metu nebepritariu. Kam man viską pažinti? Lai pažindinasi visi kiti, o man pakaks ir trupučio, tik nuosekliau atsirinkto iš visko krūvos. Man nebūtina aplankyti visus „Kino pavasario“ filmus: norėjau tik geriausius iš geriausių, o kaip visada gavosi atvirkščiai; pavydas kitų miestų piliečiams, kur iškeliauja KP – šiem nereiks laužyt galvos pasirenkant filmą, nes praktiškai nelabai iš ko galės rinktis. Man nebūtina gadinti klausos ir veizolų visuose vietinių ir užsienio muzikorių, tepliorių, aktorėlių pasirodymuose: bus ir be manęs kas tokius pasirodymus pakomentuos. Nematau reikalo šokti aukščiau bambos, stengiantis kuo greičiau įrašyti du tūkstančiai pirmąją perskaitytą knygą į savo perskaitytų knygų sąrašą (o taaaip, aš dar tokį vedu). Kultūra tampa nuobodi ir jau matyta, girdėta, išgyventa.

Nors kaip šiandien primenu baimę, su kuria ėjau iš kino teatro salės po „Matricos“ pirmosios dalies. Vaaau, aš norėjau dar gyventi. Gyventi tam, kad pamatyčiau dar du Neo nuotykių tęsinius. Panašiai vidinė būsena jaustukus sudėliojo ir po „Žiedų valdovo“ bei Lukaso išsižiojimo, kad „Žvaigždžių karų“ priešistorė bus. Tai buvo tikri išgyvenimai ir laukimai! Tai kas, kad kai kas iš to susišlavė krūvelę mano šlamančiųjų – nė cento negaila. O šiandien man gaila tų litų, už kuriuos išeina gal tik puslitris ne pačios geriausios vodkės. Skundžiu smulkių, nes nežinau, ką gausiu už juos, dažnai net nežinau, ko tikėtis.

Internetas atvėrė duris į begalybę nuomonių apie vieną ar kitą kultūrinį reikalą. Lyg kultūrą nuo chaltūros turėtų eit atsijoti lengviau, bet – nė velnio. Negaliu pasitikėti pirmu straipsneliu apie kūrinį, nes jis parašytas pijarinimo tikslais. Nei antru, kurį teigiamai išlankstė nusivylęs žurnalinga, bet šis negalėjo nelankstyti, nes tada durys į tam tikrą instanciją jam bus užtrenktos, o pirkti bilietėlius nedėkingas reikalas. Nei trečiu: čia, pasirodo, komentatorius bus panašios meno srities konkurentas ar, koks pavydo pritvinkęs, susireikšminęs menininkėlis, kurį prametė režisierius, prodiuseris, galerijos savininkas..

Gerai, kad lieka dar keli tuntai nuomonių, kurias galiu taip pat apkaltinti vienokiu ar kitokiu, man nepriimtinu, šališkumu. O galiu ir nekaltinti. Bet kokiu (dažniausiu) atveju, pagaunu save susipažinusiu su kitų asobų nuomonėmis apie tą patį kultūrinį reikalą ir jos smagiai pasiskirsto po visą amplitudę: nuo „šūdas“ ir „šūdukas“ iki „nepakartojama“ ir „šedevras“. Netikite? Pažiūrėkite, kad ir „Lūšnyno milijonieriaus“ imdb įvertinimus, tarp kurių net 3000 balsuotojų, skyrusių po 1 balą.  Taigi, krūva sugaišto laiko, o lieku vis toks pats dummies. Net ilgainiui pamėgtais kritikais (o, kad tokių būtų ant Lietuvėlės)  ne visada galiu pasitikėti: kas žino, ar, vartodamas ir po to vertindamas meną, jis buvo neapsirūkęs, tinkamai išsimiegojęs ar neužsidepresinęs nuo krizės apraiškų asmeniniame gyvenime.

Taigi, uždaras ratas, iš kurio pabėgt galiu tik vadovaudamasis taisykle „patirk pats“, tada turiu savo nuomonę, kuri man teisingiausia, priimtiniausia, objektyviausia. (Įsiterpsiu į save: mačiau jau ir Depešų naujas albumas nutekėjo, bet specialiai neskaičiau atsiliepimų, pirma paklausysiu pats. Va taip va). Va taip va norėčiau semtis peno iš kultūros. Be jokių išankstinių nuomonių, reklamų, komentarų, analizių, topų, bet… yra kaip yra. Gi be tų išankstinių nuomonių gali tekti pasiutusiai trumpą gyvenimą paskirti krūvai kultūrinio šlamšto, kurio kuo toliau, tuo daugiau.

Net spamo paskutiniu metu vis daugiau: maždaug trigubai. Kasdien į pašto dėžutes suplaukiančių padorių ir ne visai padorių pasiūlymų, kuriems galioja delete režimas, buvo visada. Bet paskutines dvi tris savaites ėmė žymiai intensyviau plaukti ir naudingų spamų: matyt kultūros pardavėjai meta į darbą vis didesnes „prastūmimo“ pajėgas. Šaunu, gal pagaliau crisis išmokins ne tik kurti, bet ir apie sukurtąjį Reikalą informuoti mases, o ne tik undergroundinę chebrą. (Akivaizdus pavyzdys – “Greenhouse Effect” pasirodymas Vilniuje).

Gal kiek kitokio principo turėtų laikytis projekto „Visi savi“ organizatoriai. Šie taip pat patys „atėjo“ mano gmailan, o aš balandžio 3 d. reaguodamas į gautą informaciją dūlinau pas juos į svetainę, tikėdamasis pavarvint seilę spoksant į Ievos Narkutės balsą. Dainuojamoji poezija ir žiupsnelis savų – kas gali būti puikiau smoginą penktadienio vakarą. Ale pasirodo, kad tų savų prisisavino tiek, kad iš pradžių netilpo koridoriuje, o paskui dar užgriozdė ne tik svetainę, bet subinėmis trynėsi didelio buto koridoriuje, prieškambaryje ir antslenksčiuose. Net nekilo mintis brautis prie arbatos ir namudinio pyrago…

Anksčiau būdavo tokia tradicija – į vestuves sugužėdavo ne tik giminė, bet ir visas kaimas. O ko norėti: ka saka, pas mumi ant visi če gimines, artimeji, susiedai, savekai. Tad tokiam sambūriui, kur malonumas ausiai ir sielai kaštuoja tik penkiolikinę, reikia gal kokį Siemensą imti. Kaip ir palmių sekmadieniui, kai tikėjimas lyg sloga per gripo pandemiją masiškai užvaldo sąmones ant tiek, kad net į bažnyčios vidų nebetelpa norintys savo šakeles pašlapinti vandeniu iš po krano. Ir nereiktų jaustis nepatogiai, kai pro šalį žygiuoja aukas renkantis klaupčiukas. Susimokėtum už bilietėlį, visiems sostinės gyventojams skirtame, šventinime, prie durų kaip bonusą gautum šakelę, kurias Rubikono darbuotojai iš vakaro būtų prilaužę Vingio parke. Ir jokios spūsties, ir šakelė rankoj, ir šventa, ir valstybė už bilietėlius pajamų gal gautų…

Čia šiaip pamąstymai, apmąstymai, sulig kuriais galima būtų užbaigt grybavimą. Bet leisiu sau dar pablevyzgoti apie opinijos pastebėjimus, internete vadinamus komentarais. Jie sėkmingai nugula po išsamesniu kultūriniu ir, ypač politinio, reikalo aprašymu. Keista, kad komentarai dažnai nepapuola į minėtą skalę „šūdas-šedevras“, o plauko kažkur paralelinėse ilgumose. Neslėpsiu, man pačiam patinka braidyti po tokius vandenis. Dar gerai jei parašau:

„Leidau sau ir kitiems būti įtempiamas į užpraeitą savaitę, PC „Europa“ vykusį, nightshopingą. Visgi nemokama galimybė pamatyti gyvą Sasha Son (kaži, verčiasi „koketiškas sūnus“? kol nepakeitė pavadinimo gal kas iššifruos?). Gyvą pamačiau. Net du kartus per dvi dainas, bet geriau jau negyvą tik ilgiau. Lauksim naktinio šopingo Žirmūnų „Iki“ – gi arčiau namų“.

Iš to visgi galima susidaryti šiokią tokią nuomonę. Bet va apie paskutinįjį Graužinio reikalą „Viskas arba nieko“ mano įspūdžiai tilptų po tokiu komentaru:

„Pamenu tik vienos aktores prakaita, prasimususi pro bliuzeles medziaga, tokios grazios dregnos demes, tik ir laukiau visa laika kol pakels rankas“.

Informatyvu, bet lyg ne iš tos operos: o kur apie patį spektaklį? Net neaišku, ar tas prakaitas netyčiukas, ar surežisuotas, ar matysis per kitus seansus? Televizija, radijas, spausdintinė žiniasklaida kaži ar tokių pikantiškų dalykėlių pažers, bet internetas gali.

Gali pagrybauti atsakančiai.

p.s. Pabaigai dar viena citata iš ten pat, iš „Forsaitų“ : „Kai pakankamas kiekis geru skoniu pasižyminčių meno mėgėjų palankiai įvertina meno kūrinį, jis įgauna tvirtą rinkos vertę arba, kitais žodžiais tariant, pavirsta „meno kūriniu“.
Na, čia tikrai ne sofizmas: tas pats, jau įgrisęs, „Kino pavasaris“ parodė, kaip meno mėgėjai iš krūvos pelų per tris savaites išrinko krūvą perlų. Va, ir tenka tada susikišti savo taisyklę „patirk pats” į antrą galą.

Balandis „Menų spaustuvėje” / Laimėk kvietimus į spektaklį „Poliklinika“

logo Balandį Menų spaustuvėje prasideda pavasarinis festivalių ir premjerų sezonas. Jau balandžio 2 d. startuoja Trumpametražių operų festivalis NOA, kuriame ne tik jaunųjų Lietuvos operų kūrėjų darbai, bet ir svečiai iš užsienio. Mėnesio viduryje išvysime pirmą sykį vyksiantį debiutų festivalį „SHOCKacademia“ – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantai pristatys savo diplominius darbus. Įdomią turinio ir formos prasme premjerą pateiks jaunas šokio kūrėjas Tautvilas Gurevičius, o mėnesio gale pakvies režisierės Reginos Garuolytės spektaklio premjera pagal Herkaus Kunčiaus pjesę. Toliau skaityti Balandis „Menų spaustuvėje” / Laimėk kvietimus į spektaklį „Poliklinika“ →

Laimėk knygą: Gintaras Beresnevičius „Kaukučiai ir Varinis Šernas”

Rimta leidykla „Nieko rimto” nori padovanti G. mažiausiems skaitytojams gražutę Gintaro Beresnevičiaus knygutę „Kaukučiai ir Varinis Šernas”.

Ši knyga – grožinis kūrinys, literatūrinė pasaka. Vadinasi, pagrįsta išmone, išgalvota. Bet tikrai ne viskas čia, kaip sakoma, iš piršto laužta. Mat knygos autorius Gintaras Beresnevičius (1961 – 2006) buvo garsus mokslininkas, tyrinėjo, kokiais dievais tikėjo, kam ir kur meldėsi senovės lietuviai bei kitos baltų gentys. Toliau skaityti Laimėk knygą: Gintaras Beresnevičius „Kaukučiai ir Varinis Šernas” →

Bekompromisės klajonės po pasąmonę: „Viskas arba nieko”

Režisierius Cezaris Graužinis balandžio mėnesio 2 d. 19val. Menų Spaustuvėje pristato premjerą pagal savo paties parašytą pjesę.  Spektakliu „Viskas arba nieko“ jis ir „cezario grupės“ aktoriai Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas bei Julius Žalakevičius meta iššūkį kasdienei realybei ir siūlo pamąstyti, kaip atrodytų gyvenimas be kompromisų. Ar toks pasaulis, kuriame velniūkščiai, sukantys „džiaugsmo rankenėlę“ galvoje, prašo duoti „vieną arba kitą. Duokit viską. Arba nieko“ egzistuotų?

Režisierius su 2003m. susikūrusia teatro trupe „cezario grupė“ į bendrus ieškojimus leidžiasi jau ne pirmą kartą. 2004m. už geriausią debiutą pastačius Rolando Schimmelpfennigio pjesę „Arabiška naktis“ apdovanoti Auksiniu Scenos Kryžiumi aktoriai ir Cezaris Graužinis darbą tęsė statydami tokius spektaklius kaip „Užsispyrėlės tramdymas“, „Pasikėsinimai“, „Lietuvos diena“. Režisierius, propaguojantis vaizduotės teatrą, šįkart su „cezario grupe“ gyvai ir žaismingai leidžiasi pasąmonės slalomo vingiais: nuo geltonai žydinčių grikių laukų bei šokių laivuose iki paprasčiausio vonios kambario. Stovint vandens dubenyje su plaukų džiovintuvu rankose. Nepaisant pasakų ar vizijų motyvų, veikėjai netampa neapčiuopiamais simboliais – jie čia pat. Sėdį iš kairės ar dešinės. Atpažįstami ir artimi kaip atvaizdas veidrodyje. Jie ieško užtarėjų ir laimės. Meilės ir neapykantos. Vienas kitam bando padėti, kol išeina iš kantrybės.  Ir grįžta.

viskas-arba-n29

Spektaklio personažų lūpų tariamas tekstas skamba tarsi šiuolaikinio žmogaus pasąmonės balsas. Režisierius Cezaris Graužinis meistriškai žongliruoja kasdieniais keiksmažodžiais ir subtiliais poetiškumais, sarkastiškais pokštais ir kolektyvinės pasąmonės archetipais.
Spektaklyje „Viskas arba nieko“ esant intensyviam ritmui, nejučia į kelionę kartu su aktoriais įtraukiami ir žiūrovai. „Žinom mes, – sako režisierius, – kad jūs ten sėdit“. Aktoriai nenudavinėja nematą žiūrovų. Spektakliui prasidėjus išnyksta ribos tarp „scenos“ ir „salės“, patenkama į erdvę, kurios taisyklės perprantamos ne iš karto. Čia žiūrovai tampa lygiaverčiais spektaklio dalyviais. Jie, kaip spektaklio veikėjai, intensyviai į darbą pajungę vaizduotę, kartu juokiasi, piktinasi, net šoka ar dainuoja.

Spektaklio pradžiai primenant grupinės terapijos seansą, mintyse tartum imi apmąstyti savo paties tekstą, kurį jau tuoj imsi ir pasakysi. O jei tylėsi, išgirsi vieną iš personažų kalbant: „Ir tylėkit. O kol jūs tylėsit, aš jums gal ir atsiversiu. Ir būsiu jums atviras. O jūs mane nagrinėsit, čiupinėsit, ragausit, ieškosit. Ir ką jūs surasit? Nebūtinai surasite ką nors gražaus”. Tačiau, jei kažko gražaus surasti nė nesitikit, šalia sėdintis veikėjas išrėš, kad tikisi jis. Ir ne tik: “O aš noriu kad jus manyje kažką gražaus pamatytumėt, o jeigu ne, tai nėr ko į mane žiūrėt”.

Menų spaustuvės info.

Laimėk kvietimus į A. Jankevičiaus spektaklį „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“

rumunaiKovo 29 d. (sekmadienį) 18.00 val. Menų spaustuvėje bus rodomas D.Maslowskos spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“, režisuotas Agniaus Jankevičiaus. Spektaklyje vaidina trijų kartų aktoriai. Vieną pagrindinių vaidmenų kuria Gediminas Girdvainis, jaunųjų savo kolegų Pauliaus Tamolės ir Agnės Ramanauskaitės apsuptyje. Ne ką mažiau ryškius epizodinius vaidmenis spektaklyje sukūrė Jolanta Dapkūnaitė ir Aldona Vilutytė. Didžiausia šio spektaklio stiprybė yra netikėta aktorių trupės sudėtis: sudaryta iš skirtingų teatrų, skirtingų kartų aktorių.

Nors kūrinio autorė Dorota Masłowska prisipažįsta, jog tai tikriausia liūdniausia istorija, kurią teko jai parašyti, stebint A. Jankevičiaus spektaklį, tam sunku pritarti, nes reginys gavosi labiau juokingas, nei liūdnas. Pirmoji pjesės dalis yra apie dviejų jaunų žmonių karštinę ir beprotystę, antroji – apie jųdviejų staigų prabudimą kažkur Lenkijoje, apie netikėtą vienišumą, susvetimėjimą ir kovą už gyvenimą ir mirtį. Pjesė kalba apie emocionalią žiemą ir apie „rumuniją“ žmonėse šiandien“. Rumunijos metaforą, išreiškiančią šiandieninio žmogaus susvetimėjimą ir vienišumą, pratęsia rašytojos pastebėjimas apie minties degradavimą, išsakytas viename iš interviu: „Mintis degraduoja, esu tuo tikra. Literatūra tapo reliktu, kažkuo egzotišku, knygos liovėsi buvusios į ką nors panašios. Žmonių smegenų struktūros pradėjo irti. Iš televizijos ekranų ir radijo nuolatos plaukia dirbtinas minčių srautas, o žmonės, norėdami to ar nenorėdami, deginasi jame iki pamėlynavimo, perima tuos protezus, liaujasi patys galvoti, pradeda kartoti“.

Režisierius Agnius Jankevičius sako, kad jam Masłowskos pjesė įdomi kaip „geografinė ir dvasinė pagrindinių jaunųjų jos veikėjų kelionė. Jie keliauja iš provincijos į savo namus sostinėje. Ir kartu – tai kelionė į savo tikrąjį aš, apsivalant nuo to, kuo jie gyvenime apsimeta, nuo vaidmenų, kuriuos jie vaidina prieš kitus. Man šis spektaklis yra ieškojimas atsakymo į klausimą – kas aš esu“.

Turiu pripažinti, kad A. Jankevičiaus režisuotas „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ vietomis priminė jo kitą, prieš metus pristatytą spektaklį “Poliklinika”. O tai ir gera žinia, ir nelabai. Negerai, kai režisierius užsižaidžia tais pačiais stilistiniais “arkliukais”, kurie puikiai suėjo buvusiame spektaklyje, bet nebūtinai tinka naujame darbe. Dar blogiau, kai tai krenta į akis nuolatiniam jo spektaklių žiūrovui. Gera žinia ta, kad “Poliklinika” (priešingai nei “Mizantropai”) man paliko tikrai gerą įspūdį, tai jei jau nusprendei kartotis, tai kartokis tuo, kas turėjo pasisekimą. Tą Agnius Jankevičius ir padarė.

Nepaisant visų aukščiau išsakytų komentarų, mano nuomone, tai vienas iš vertingesnių, įdomesnių šių dienų jaunų režisierių spektaklių, kurį  tikrai rekomenduočiau pamatyti.
Kai kam pasiseks vėl laimėti kvietimus, o sėkmės apleistiesiems siūlome bilietų ieškoti čia.

*****

Konkurso klausimas: Koks pjesės autorės Dorotos Maslowskos romanas yra išverstas i lietuvių kalbą?
Atsakymų lauksime iki kovo 26d. šiuo el. adresu: teatras@g-taskas.lt

P.S. ir rekmenduoju parašyti kažką daugiau nei atsakymas, nes taip nuobodu būna skaityti 100 vienodų atsakymų, iš kurių reikia atrinkti vieną ar du laiminguosius. Tada ir atiduodi tiems, kurie išdrįsta nežinoti atsakymo, bet parašyti tiesiai šviesiai, kad tiesiog „noriu į teatrą” ;)

Sėkmės!

G.rybai

grybai

Nesu tikras, kiek ilgai ir kaip dažnai rasiu noro rašyti apie nūdienos išgyvenimus, bet šįkart noriu kai kuo pasidalinti. Tas „kai kas“ – tai tiesiog praeitos savaitės kultūriniai, ir ne visai, grybavimai, kurių pintinė viršpilnė, tad negaila pasidalinti keliais laimikiais.

Savaitės pradžios nepamenu, matyt, todėl, kad nėra ko prisimint, nors gali būt, kad buvo ir kitokių priežasčių, nes ketvirtadienio vakaras klube „Musė“ (super, ten yra pilstomo tamsaus alaus „Kozel“) pirmiausia įrėžė į smegenis frazę „geriu kiekvieną naktį ir kiekvieną dieną / geriu ir atsigerti negaliu“. Žinoma, paskui dainos tekstas pasisuko link tyrų jausmų, bet aš paprastas žmogelis, tai ir tiesioginė prasmė tą vakarą buvo arčiau skrandžio. O dainavo taip namų muzikavimo grupė „Ilgumos“ – Toliau skaityti G.rybai →

Knyga: ROBERT ASPRIN „Blėnių vežėčios”

image0001Na kiek galima laukti? Praktiškai laukiau veik dešimt metų. Dešimt metų, kol kažkas ryšis bent įpusėti pradėtą darbą. Ir tai ne pirmas kartas lietuviškosios leidybos ypatumuose: pradėtas leisti knygų ciklas, kur vyrauja tęstinis siužetas, sustoja vos pajudėjęs, arba „smagiausia“ – vežimas užstringa ties paskutine ciklo dalimi. Su Asprinu situacija analogiška.

Pernai palikęs mūsų matmenį garsusis fantastas, Robert Asprin, vienas pats pripyškino daugiau nei dešimt, kartu su Jody Lynn Nye dar keletą istorijų, kurios pasaulyje žinomos „MythAdventures” pavadinimu. 1999-aisiais “Eridanas” išgimdė knygutę “Blėnių vežėčios”, kurioje po neatpažįstamais pavadinimais „Melų pasakos, niekai ir blėniai“ bei „ Melai, niekai ir nesusipratimai“ slepiasi pirmos dvi Roberto Asprino, ciklo dalys (originalūs pavadinimai: „Another Fine Myth” ir “Myth Conceptions”). Deja, po dešimtmečio situacija veik nepasikeitė. Veik, nes 2003-iaisiais neaiški leidykla “Festart” išleido tas pačias dvi apysakas, tik tikslesniais pavadinimais – „Dar vienas puikus mitas“ ir „Mitologizavimai“, bet daug prastesniu vertimu, su kuriuo niekam nesiūlyčiau susidurti. Toliau skaityti Knyga: ROBERT ASPRIN „Blėnių vežėčios” →