Pavydėtinos sėkmės islandų šešeriukės debiutas ir tarptautinė sėkmė, prie kurios daugiausiai nagus prikišo linksmutė kompozicija „Little Talks”. Visas albumas „My Head Is An Animal” nėra toks ištisai šventiškai nuotaikingas, – linksmumą per pusę atskiedžia lyriškas liūdesys, tačiau įrašas nestokoja gražių ir stiprių momentų, kur chorinis pritarimas kaip firminis grupės ženklas švytuoja viso indie poprokinio skambesio priekyje.

Netrumpos kompozicijos turi pakankamai erdvės vystymuisi, tad vienas smagumas išgyventi tokių kūrinių kaip „Dirty Paws”, „Lakehouse”, „Mountain Sound” skleidžiamą nuotaiką. Toliau skaityti OF MONSTERS AND MEN – My Head Is An Animal [2012] →

Dar metams neįpusėjus garbaus amžiaus juodaodis amerikietis Andre Williams, savo diskografijoje turintis įvairaus žanro (nuo džiazo ir bliuzo iki soul ir repo) įrašų, pateikė net du studijinius albumus. Tiesa, pirmasis labiau solinis darbas „Hoods and Shades” teigiamo įspūdžio nepaliko, o štai prieš trejus metus pradėtas ir pagaliau, Andre susitvarkius su teisinėmis problemomis dėl svaigalų ir svaiginimosi, dienos šviesą išvydęs bendras įrašas su kanadiečių garažiniais rokeriais The Sadies „Night & Day” nesiliauja stebinti.

Ketveriukė iš Pietų Korėjos Ironic Hue pastaruoju metu koncertuoja kartu su Vidulgi Ooyoo ir jau pelnytai tapo už šiuos didesnėmis žvaigždėmis. Gaila, kad iki Europos tokia muzika keliauja kiek ilgokai, tad debiutinio grupės albumo „Into the Mirror” leidimo metai neturėtų stebinti. Tad čia iš serijos – geriau vėliau nei niekad.

Albume korėjiečiai sava mums nesuprantama kalba įsupa į depresyvią vienatvės nuotaiką, kurioje kiek eksperimentinis šūgeizintas atmosferinis indie rokas skamba labai jau vakarietiškai. Bet tai ne trūkumas – lyriški melancholiški moters (kurios galėtų būti daug daugiau) ir vyriškio vokalai veda albumą į priekį, kaip ir išbrandintos progresyvaus roko gitarų partijos, vis išlipančios į pirmą planą ir taikančios į klasikinio roko muzikos rifų daržą. Toliau skaityti IRONIC HUE – Into the Mirror [2007] →

Amerikietės Alex Winston debiutinis ilgagrojis „King Con” (kurio nemaža dalis girdėta jau pernai) viena vertus skamba lyg daugybė kitų lengvos pop muzikos darbų. Tačiau kita vertus iš visos masės šį darbą išskiria Winston vokalo tembras ir atlikimo maniera, primenantys ir Lykke Li (ne atsitiktinai prie albumo dirbo ir švedaitę prodiusavęs Björn Yttling), ir Joanna Newsom, ir Kate Bush, ir Emiliana Torrini.

Tad kol minėtosios nepasuko link paprastų bet neprastų pop/dance hitų kūrybos, Alex Winston puikiai užpildo šią nišą. Toliau skaityti ALEX WINSTON – King Con [2012] →

Ispanas Chano Dominguez pasitelkė į pagalbą keletą kolegų, kurie prie jo fortepijono garsų prisidėjo boso ir perkusijos partijomis bei rankų pliaukšėjimais ir 2009-aisiais, Miles Davis kultinio albumo „Kind of Blue” 50-šimtmečio proga, sugrojo valandos trukmės gyvą „tributą”, kurį šiemet „Blue Note” išleido materialiame pavidale.

„Flamenco Sketches” pirmu smuiku groja Dominguezo fortepijonas, kuris „King of Blue” kompozicijas interpretuoja savotiškomis džiazinėmis-flamenkiškomis aranžuotėmis. Flamenko pliaukšėjimo meistras Blas „Kejio” Cordoba dar parodo ir savo vokalą, kuris jo reiškimosi momentu nuneša kažkur į Afrikos ar Lotynų Amerikos dirvonus, taip suteikdamas įrašui specifinį, gal kiek neįprastą, bet originalų prieskonį. Tikras skanumėlis džiazo mėgėjams. Toliau skaityti CHANO DOMINGUEZ – Flamenco Sketches [2012] →

Amerikiečių kolektyvas Lost In The Trees ir anksčiau grojo visai neprastai. Tiesa tų įrašų neturi jie daug, ir tą patį ilgagrojį debiutinį „All Alone in an Empty House” (2008) kritikai puolė liaupsinti tik praėjus porai metų po išleidimo, kai grupės lyderis, pusiau žydas Ari Picker, po motinos mirties jau kūrė tai, ką pasaulis išgirdo šiemet.

„A Church That Fits Our Needs” nepabėgo nuo ankstesnės klasikinės muzikos ir indie folk/rock sintezės, tačiau atsiskleidė visai kitokiomis spalvomis. Albumas talpina savyje labai daug, ir iš kokios pusės bepažvelgsi, priekaištų sunku rasti. Toliau skaityti LOST IN THE TREES – A Church That Fits Our Needs [2012] →

Jaunutė tik 17-os metų švedaitė Amanda Mair, pernai debiutavusi nuostabiu singlu „House” ir imta vadinti jaunute Kate Bush, šiemet pateikia pilną albumą, kurį prodiusavo Philipas Ekströmas (The Mary Onettes, Det Vackra Livet).

Trumputis (tik kiek ilgesnis nei pusvalandis) debiutinis albumas „Amanda Mair” nespėja atsibosti ir skleidžiasi nuostabia, švelnaus vokalo ir jaunatviško jausmo pripildyta, minkšta, trapia bei lengvute pop muzika.

Puikus debiutas, kuris netaps metų atradimu, be neabejotinai nusės ne vieno grotuve ir padės Amandai išplaukti į platesnius vandenis. Toliau skaityti AMANDA MAIR – Amanda Mair [2012] →

Keisto pavadinimo (kuris lietuviškai reiškia maždaug „Mano senelės raudonosios vėliavos divizija”) kolektyvas iš Maskvos, prieš pora metų buvo linksniuojamas kaip Arcade Fire plagiatas, o kolektyvas pastarųjų įtakos neslėpė ir nevengdavo gyvai atlikti šių kūrinius. Tik studijiniame „Гобой EP” kolektyvas skamba jau pilniau, kitoniškiau, brandžiau ir kokybiškiau, nei ankstesniuose koncertiniuose įrašuose ar 2009-aisiais pasirodžiusiame namų sąlygomis pagamintame albume „Шляпа Волшебника”.

Ši „Divizija” į vieną subūrė net 13 žmogelių, kurie styginiais, mušamaisiais ir pučiamaisiais pliekia smagų, lengvą, vasarišką indie pop/rock, talpinantį savy ir post-rock, ir twee-pop, ir folk, ir chorinio dainavimo momentų. Toliau skaityti КРАСНОЗНАМЕННАЯ ДИВИЗИЯ ИМЕНИ МОЕЙ БАБУШКИ – Гобой EP [2012] →