Fortepijonu džiazuojantis amerikietis Robertas Glasperas nebijo eksperimentuoti. To rezultatas – šiemet pasirodęs projekto Robert Glasper Experiment albumas „Black Radio”. Daugybė kviestinių tamsiaodžių atlikėjų (Erykah Badu, Lalah Hathaway, Lupe Fiasco, Mos Def ir kt.) savo balsais prisideda prie eksperimento, kuriame džazinis fortepijono, elektronine perkusija papildytas fonas žengia koja kojon su soul ir hip-hopu.

Albume kiekvienas ras sau mylimą kompoziciją, tačiau neginčytina įrašo kulminacija – lyriška, už dūšios griebianti „Letter to Hermoine” (su Bilal) ir gerokai pačiuožusi Nirvanos „Smells Like Teen Spirit” interpretacija.

Toliau skaityti ROBERT GLASPER EXPERIMENT – Black Radio [2012] →

Pagaliau po She & Him bei Monsters of Folk reikalų M. Ward‘as rado laiko savo septintajam solo albumui „A Wasteland Companion”.

Daugybė kviestinių muzikantų, daugybė skirtingų įrašų studijų ir rezultatas – puikus puikių neilgos trukmės dainų rinkinys, kuriame lengva pasigesti konceptualumo. Ypač pirmojoje albumo pusėje, kur lyriškos, pažįstamos baladės maišosi su springstiniška („Primitive Girl”), White Stripes’iška („Me And My Shadow”), popkantriška (Daniel Johnston koveryje „Sweetheart”  ir neatpažįstamai perdarytoje Louiso Armstrongo „I get ideas”) maniera. Toliau skaityti M. WARD – A Wasteland Companion [2012] →

Maždaug prieš penkiolika metų Apollo 440 hitas „Ain’t Talkin’ ’bout Dub” su Van Halen gitarų rifų semplais sukosi kur bepasisuksi. Albumas „Electro Glide in Blue” turėjo ir daugiau klausomų takelių, tačiau iki šiol šie liverpuliečiai mano pasąmonės kamputyje liko lindėti kaip kelių gabalų („Stop the rock”, „Krupa” ir kas dar?) stebuklėlis. Skeptiška buvo ir iniciatyva pažiūrėti kaip ir ką jie ten dabar bedaro, nes maniau, kad vyriokai jau seniai išsivaikščiojo kas sau, bet net ant smūgio prasukamas „The Future’s What It Used To Be” privertė suklusti ir per porą mėnesių prasukti dar ne kartą.

Įvadinis takelis „Stay Frosty” ir titulinis „The Future’s What It Used To Be” leidžia suprasti, kas čia tokie: seniai įstrigęs smegeninėje skambesys iš elektrorokinio fono su gitariniais pagražinimais vis dar veža savo pilnumu, nors ir nestebina jokiomis naujovėmis. Visa tai jau girdėta praeitame amžiuje iš The Prodigy, The Crystal Method ir kitų breakbeat’erių, big beat’erių ar net 2 Unlimited (!) – negirdit tų smagiųjų „tribal” garsų „Smoke & Mirrors„? Gi šiandien taip ir turėtų skambėti 2U! Tai yra – norėtųsi, kad taip skambėtų senieji jų gabaliukai. Jų ir kitų: „A Deeper Dub” – eurobytinio Clivillés + Cole (arba C+C Music Factory) „A Deeper Love” perdirbinys įsuptas į jau „nebegyvų” The Music skambesį. Toliau skaityti APOLLO 440 – The Future’s What It Used To Be [2012] →

Rosemary – duetas, susidedantis iš iranietės vokalistės Sahar ir danų prodiuserio Lasse, 2011-ųjų gruodyje išleido savo debiutinį mini albumą „A Persian Tale” (dalinamas nemokamai).

Šaltos elektronikos įrašas bendrais bruožais primena „Drive” garso takelį ir amerikiečių The Golden Filter skambesį, matyt, todėl pastarieji sutiko „A Persian Tale” išleisti pačių įkurtoje įrašų kompanijoje „Perfectly Isolated”. Bendras Sahar vokalas bando lygiuotis į Artimųjų Rytų tradicijas, tačiau vakarietiškumas tiek atlikime, tiek atlikėjos akcente kaip ant delno (projekto nuotraukoje danas man atrodo labiau iranietis nei Sahar), tačiau tai reikalo negadina. Toliau skaityti ROSEMARY – A Persian Tale EP [2011] →

Du meškinai, Raf Rundell ir Joe Goddard iš Hot Chip, pristatė pirmąjį savo bendrą ilgagrojį pavadinimu „Be Strong”. Albumas išėjo toks visai čiotkas, žaismingas, nutrūtgalviškas, bajeringas kaip tie du, nuotraukoje pavaizduoti, meškiukai. Be didelio rimtumo, su nuotaikingais tembrais ir švelniais vokalais besiliejantys minkšti šokių aikštelių garsai neverčia iš karto kilnoti kojų, o labiau tinka linksmai vakarėlio preliudijai.

Pats muzikinis audinys didelio įspūdžio nedaro, toks nepretenzingas techno, pop, disco, soul mišinukas su retutėmis Groove Armada triūbomis, bet vokalinės partijos viską sustato į savo vietas, prideda daug pliusų (išskyrus tuos kvailokus storabalsio siaubūno intarpus) ir turime kažką panašaus į tuos pačius Hot Chip ar Hercules & Love Affair. Toliau skaityti THE 2 BEARS – Be Strong (2012) →

Pamenu po vieno mmpsuf (kas yra Eglė Sirvydytė ir Aivaras Ruzgas) koncerto užsinoriu internete pasidalinti mobiliu telefonu padarytu naujos dainos įrašu. Prasideda virtualios derybos tarp dainos ir šio įrašų autorių, kuris nori išsiaiškinti naujojo kūrinio pavadinimą. Kelias valandas trunkantį susirašinėjimą apibūdina, jog vienas nesako pergyvendamas kad sugrojo nekaip, kad gal kiek per panašu į „Radiohead”, kitas gi grąsindamas, jog jeigu negaus šios dainos pavadinimo, sudės visas. Kad ir be pavadinimų. Pavadinimą išsiaiškinti pavyksta, tačiau kūrinys į naująjį albumą nepatenka. Nes, o bet. Nes „prastas įrašas”, nes „dar ne”, nes „jau greitai”, nes „perrašinėjam”, nes jeigu ne tobulai, tai geriau išvis nereikia. Jeigu neseki, ką šis kolektyvas daro, gal ir nieko vieną dieną sulaukti subrandinto, išnešioto darbo, tačiau žiūrint iš arčiau, viskas panašėja į 18 mėnesių užtrukusį nėštumą. Jau norisi sveikinti, bet vis dar ne, dar ne… Toliau skaityti mmpsuf – RETINA (2012) →

John Talabot iš Barselonos, prieš keletą metų prisistatęs su „Sunshine”  ir „Matilda’s Dream” šiemet pateikė debiutinį ilgagrojį „ƒIN”.

Kokybiškos elektronikos vienuolikos takelių albumas kiek primena praeitų metų GusGusų šedevrą „Arabian Horse”: tik ne skambesiu, o labiau takelių gilumu ir niūriu šaltumu. Talabotas savo elektroninėse lankose suka link indie dance ir nu disco, bet čia ne grynakraujė kojų šėlsmo muzika, nors diskotekų aikštelėms „Destiny” ir „When The Past Was Present” galima pritaikyti, albumas, kuriame tarp intelektualių ritmingų kompozicijų galima rasti ir puikių plaukiojančių ambientinių momentų, labiau tinka klausymui.  Toliau skaityti JOHN TALABOT – ƒIN [2012] →

Pernai Barry Adamson leido pačiupinėti savo kinematografinius bandymus – parašė scenarijų, režisavo, montavo ir sukūrė garso takelį filmui „Therapist”, o šiemet, po keturių metų pertraukos, pateikia albumą „I Will Set You Free”, kuris vargu, ar ką išlaisvins. Anksčiau jam tai pavykdavo lengviau ir greičiau. Matyt, amžius daro savo: Barry muzikavimas vis sparčiau tolsta nuo noirinio, lynčiškai niūraus, grūzinio, velniško džiazo ir džeimsbondiškų temų. Jau „Back To The Cat” dvelkė lengvu supopsėjimu, o „I Will Set You Free” klausosi dar lengviau ir maloniau, skleidžia šilumą, šventiškumą ir žydi lyg iš prirūkyto rūsio į balkoną ištemptas pražydęs kaktusas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=WUWl2JEGhKs Toliau skaityti BARRY ADAMSON – I Will Set You Free [2012] →