Dar vienas pavyzdys, kaip nesuprantamos kalbos vokalas gali virsti puikiu muzikiniu instrumentu. Prancūzų shoegazeriai Alcest naujausiame albume „Les Voyages de l’Âme” trenkia per smegenis savo pilnu fonu ir kontrastingoms nuotaikomis. Viena vertus tai sunkesnio pobūdžio muzika: girdisi black metal palikimas mušamųjų ir gitarų partijose, taip pat žvėriškame trashiniame šauksme. Kita vertus, tai daugiasluoksnė muzika, kuri nuo minėto sunkumo nepastebimai pereina į lengvesnį, melodingą, plaukiojantį shoegazą su lengvu, svajingu, kartais apčiuopiamu, kartais nepagaunamu vokalu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=_KyKqt8irkc

Là Où Naissent Les Couleurs Nouvelles Toliau skaityti ALCEST – Les Voyages de l’Âme [2012] →

Garso takelis senam filmui „A Trip to the Moon” („Le Voyage Dans La Lune”, 1902) iš prancūzų AIR. Nežinant, kad tai jie, pradžioje kyla įspūdis, kad kažkas nevykusiai bando kopijuoti Daft Punk „Tron: Legacy” ir The Golden Filter „Syndromes”.

Mažai čia to Air’iško lengvumo ir šviesos, kosminių jausmų atmosfera išlikusi, bet gan neįprastai šaltoka, vakuuminiška ir niūroka. Tai ne minusas, net galima grupės evoliucionavimui pripaišyti, bet visumoj (gal taip tik be vaizdo?) šis ost’as nuobodokas ir nežavintis. Toliau skaityti AIR – Le Voyage Dans La Lune [2012] →

Kai Grimes pateko 2010-aisiais į asmeninį best of’ą, nesitikėjau, kad iš jo neišlips tiek ilgai – „Halfaxa” iki šiol yra dažniausiai grojama paskutiniųjų metų plokštelė. Esu tikras, kad naująjį albumą ištiks panašus likimas.

„Visions”, tik pasirodęs, jau vadinamas viena geriausių metų plokštele. Ir ne be pagrindo. Kanadietė Claire Boucher savo neįprastu raganišku dainavimu kuria užburiantį vientisą darinį, kuriame nesinori nieko išmesti, nieko pridėti,- visko čia tiek daug, bet ne per daug. Elektroninės sintezės sluoksnius galima nesunkiai atskirti, bet jie netampa stokojantys melodingumo ar įmantrumo. Vokalas čia net labiau pagaunamas ir pabrėžiamas nei „Halfaxoj”, tad dainingumas liejasi per kraštus. Bendra nuotaika pabėga nuo įprastos, tamsios vaiduoklinės ambientinės psichodelikos, ir linksta daugiau į synthpopo šokių sales ir šviesų, saulėtą optimizmą. Nesitikėjau to, bet tai kaip tai skamba stipriai, žaviai, įtaigiai ir afygienai. O dar – ar pastebėjot, kaip „Visions” skambesio grožis kinta sulig paros metu: kaip pagilėja ir pasodrėja sutemus ir išskysta į įdienojus. Grimes – tobulas tamsos hibridas, moteriška gorgonė Medūza, kurios nebūtina matyti, pakanka išgirsti. Toliau skaityti GRIMES – Visions [2012] →

Nežinau, kaip kitiems, bet man Mark Lanegan patinka labiau, kai jam kompaniją palaiko Isobel Campbell. Taip ir čia: jo balsas, tamsa, nuotaika hipnotizuoja ir įvynioja į melancholiją, bet viskas kiek dvelkia monotonija, kurioje norisi šiek tiek įvairesnių spalvų ir atsvaros waitsiškam baritonui. Kita vertus, „Blues Funeral” – pirmas solinis Lanegano darbas po įžymiojo „Bubblegum”, tad nenuostabu, kad atlikėjo grynumas per septynerius metus prisimiršo.
Visgi Markas niekur nuo savasties nenubėgo, pagrindinis akcentas lieka tekstuose, kurie kartu su muzika toliau skleidžia juodą liūdesį, tik ne gryno bliuzo ritmu, Toliau skaityti MARK LANEGAN BAND – Blues Funeral [2012] →

Metų topas, reikia pripažinti, yra ir malonumas, ir kančia. Malonumas, nes gruodį peržiūrinėdamas ir svetimus topus atrandu bent 30-50% iki tol neatrasto gėrio bei užsukęs į amazon.com labiausiai patikusius paremiu finansinėmis injekcimis – čia jau mano principinė nuostata, kad jeigu nori, jog vienas ar kitas muzikantas išleistų naują albumą, reikia nusipirkti dabartinį. Kančia, nes į „TrashTop” eina šimtai pavadinimų, kurie tiesiog nebetelpa viename DVD diske (čia jau irgi kelių metų senumo įprotis metų topą sutalpinti į vieną kompiuterinę laikmeną – daugiau žinau, jog neturėsiu fizinių galimybių perklausyti nors dar po kartą). Taip ir nurašinėji pradedant „A winged victory for the sullen” ir baigiant „tUnE-yArDs”. Dar prisideda, kad esi mirtingas žmogus su savo silpnybėm ir nors supranti, kad norėdamas pasirodyti kaip muzikoje raukiantis žmogus į topą turi įtraukti „A”, bet va imi ir įtrauki tik „B”, nes… Kaip ten bebūtų, viliuosi kažkam čia pavyks atrasti kažką sau, kaip, kad ir man pavyko. Aprašymus dar papildysiu. Taigi, pagrindinis topas – atbuline abecėline tvarka: Toliau skaityti G.eriausi 2011 metų albumai [paulius.rymeikis] →

Super. Tik dabar išgirstas, tai jau nepateks tarp praeitų metų geriausiųjų, o būtų vertas. 76 minutės, 24 kompozicijos, 5 skitai, 1 intro. Kviestinių sąraše tokie veikėjai kaip: B.o.B., Snoop Dogg, T-Pain, Lil Wayne, Busta Rhymes ir dar antra tiek. Kepant po du oficialius albumus per metus, tai pavyzdinis kokybiško hip-hopo rinkinys, kuriame didžiausias respektas už „I Love Music”, „Am I A Psycho ” ir „Fuck Food”. Rock and roll nigga, rock and roll.

httpv://www.youtube.com/watch?v=UTz25sy53Os

I Love Music Toliau skaityti TECH N9NE – All 6’s And 7’s [2011] →

Šiais, muzikinio pertekliaus internete, laikais vystosi situacija, kad jau net mylimiausių grupių pavadinimų tiksliai nebeįsimeni, galvoje šmėsčioja tik nuotrupos, todėl iš pradžių pamaniau, kad Ewert And The Two Dragons šiemet išleidžia jau antrą albumą. Ogi, nė velnio, – pasirodo sumaišiau su britais Erland And The Carnival (lengva atskirti, kai prieš akis abu pavadinimai, o be gūgliaus smegenėlės veikia kitaip), kuriuos paliksiu ramybėj ir sušuksiu „OHO!!!, skanumėlis”. Čia apie estų ilgagrojį „Good Man Down”, kurį klausiau neįprastai keistokai. Iš pradžių pirmąjį gabalą „(In The End) There’s Only Love” ir, jau girdėtą anksčiau, antrąjį „Good Man Down”, po kurių vėl grįžau prie pirmo net neužkliudęs trečiojo. Taip ir sukau tuos du pirmuosius gerą valandą. Neįtikėtai fantastiški kūriniai, sakantys, kad tokio smagumo ir gražumo albume vargu daugiau bus, kas buvo iš dalies tiesa.

„(In The End) There`s Only Love” – greita, folko, atmiešto indie pop skambesiu, grožybė verčia šėlti ir alsuoja nesumeluotu gyvumu. Nelikę nekabinančio polinkio vaidinti Radiohead’us, ką Ewertas su drakonais darė nuobodokame pirmajame albume „The Hills Behind the Hills”, tad Toliau skaityti EWERT AND THE TWO DRAGON – Good Man Down [2011] →