Skandinavai kaip ir kiekviena šalis turi visą būrį savų saldžiabalsių, kiek verksmingų mergelių, metai iš metų kepančių naujus įrašus. Anna Ternheim, Sophie Zelmani, Lisa Miskovsky, Ane Brun – man jos visos iš tos pačios operos ir visos šiais metais pateikė po albumą, tik Ane Brun su savo „It All Starts With One” šįkart, pabėgusi nuo tradicinio skambesio, nušlavė visas minėtąsias kartu paėmus. Atrodo, ji visada panašiai skambėjo, bet čia Ane Brun, manau, pasiekė savo apogėjų – ji niekada nebuvo tokia trapi ir stipri vienu metu, intymi, paslaptinga ir atvira, šalta ir niūroka. Jos nuogam vokalui antrina toks pat, trapus, minimalus, gyvų instrumentų muzikinis fonas iš fortepijono, akustinės gitaros, styginių ir puikios perkusijos (prie kurios nagus prikišo Per Eklund (Lykke Li, Miike Snow) ir Ola Hultgren (Loney Dear) partijų. „It All Starts With One” yra lyriškas gėris su nepaprastu Ane Brun balsu ir kokybišku kviestinių muzikantų indėliu. Pavyzdinis įrašas, kuriuo nesigrožėti negalima.
httpv://youtu.be/8s5ihWIywzg
These Days Toliau skaityti ANE BRUN – It All Starts With One [2011]
Julianna Barwick puikiai nuramina, nuneša ir, kiek luktelėjus, tai vienur, tai kitur pateikia tokių magiškų momentų, kad rodos tuoj įtikėsi suokiančiais angelais. Norėtųsi, kad albumo kūriniai nebūtų atskirti pradžios/pabaigos tyla, o lietųsi be sustojimo, nes kaip bežiūrėtum „The Magic Place” yra viena, ilga kompozicija, kurios pirmųjų minučių temos neypatingai pasikeičia iki pat pabaigos. Amerikietės kūryboje muzikos mažuma, instrumentų fragmentus ir ambientines linijas užgožia vokalinis pagrindas – tai reverberuotas a-capella niūniavimas, tai pilnos sudėties choras. Barwick balso tembras ir technika vietomis labai primena Enya, todėl „The Magic Place” norisi lipdyti keltiškos muzikos (ar bent nuotaikos0 etiketę, bet, pažvelgus kitu kampu, tai daug trapesnis, sudėtingesnis, daugiasluoksniškesnis, dangiškesnis skambesys, kurį ne gėda lyginti kad ir su Bjork vokaliniais eksperimentais. Magiška.
Dar vienas draugas, įsikibęs į parankę paskutiniu metu pasipylusiems mixtape’ams. Daugumą tenka prasukti ir nusisukti, bet šis pakankamai išmoningas, gilus ir platus bei vietomis primenąs pernykštį Grimes perlą „Halfaxa”, kad taip elgtumeisi. Tiesa, miksą „Instrumental Mixtape” Clams Casino išleido metų pradžioje, o po pusmečio JAV leiblas „Type” pavertė jį kiek labiau albumo formatą atitinkančiu įrašu, prie kurio ir siūlyčiau apsistoti. „Instrumentals” mixtape’o bruožai likę dar ryškūs, bet visumai tai labai nekenkia. Kiek vienodas dubstepinis pliaukšėjimų ritmas ir lo-fi nešvara lydi per visą albumą, o aplink juos besisukantys abstraktūs garsai nuolat kinta: raganiškas ūbavimas, vokaliniai ir muzikiniai semplai, elektroniniai efektai, repavimo nuotrupos ir net Bjork balsas kompozicijoje „Illest Alive”. Tad albumo pavadinimas visiškai neatitinka turinio, kuris turėtų patenkinti ir vokalinių eksperimentų ištroškusią ausį. 
Paskutinysis amerikiečių Wooden Shjips blynas, pavadintas „West”, su skaniu psichodeliniu kosminio roko užpilu. Tik septynios kompozicijos, skambančios kažkur aukštai aukštai arba toli toli, nors niekur nedingstančios (o nuolat atrodo, kad nutols negrįžtamai), bet ir nepriartėjančios. Hipnotizuojančios ritmikos fūzuotos garažų gitaros, archajiški sintezatoriai ir kiek apsinešęs vokalas, primenantis amžinatilsį Morrisoną ir „Riders on the Storm”, nuneša ir į senus Laukinius Vakarus, ir į šiandienines dykvietes, kur tarp griuvėsių sklando praeities šmėklų balsai.
Pasiūlė pristatyti. Sutikau, nors dabar gailiuosi. Tiesiog, kartais tie internete nelegaliai neplaukiojantys įrašai pateikia netikėtų, malonių siurprizų. Šis ne toks, nors ir žada įspūdžius iš 1920-ųjų vokiškojo kabareto ir šių dienų naujojo amerikietiško folko. „Susie Asado” iš Berlyno muzika telpa į atlikėjo/kūrėjo su folko rūbais rėmus, tik vargiai sulauks daug liaupsių bei didelės komercinės sėkmės. „Traffic Island” primena mūsiškę dainuojamąją poeziją, kur savos istorijos pasakojamos skambant minimaliam muzikiniam fonui. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad čia tik viena mergina su ukulele dėsto angliškus ir vokiškus tekstus – taip, ji yra, bet yra ir likusi, vyriškoji, grupės dalis, kuri nežymiai reiškiasi pritariamaisiais vokalais, smuiku ir elektrine gitara. Tik jų maža, labai maža.
Jop, čia toks albumas, kurį sukdamas ausinuke gali drąsiai teigti: „aš šūdpopsio neklausau” ir gali nebijoti išduoti grupės pavadinimą, nes dauguma jį paklausę vis tiek iš karto nurašys. Na, nebent kažkas iš tos daugumos (kaip pavyzdžiui Stavaris iš V.R.R.) mėgsta The Fall, kuriuos, matyt, ne atsitiktinai Scumbag Philosopher buvo patikėta šią vasarą apšildyti. Anglų debiutantai su savo nesudėtingu post-punku, kapotu (vyras + moteriškas pritariamasis) dainavimu ir nihilistiškais tekstais iki Mark E Smith valdomo kolektyvo netraukia, bet turi smagių ir labai smagių buitinės filosofijos momentų dainų pavadinimuose (kaip antai „God is Dead So I Listen to Radiohead’) ir tekstuose (pvz.: „Brandon Flowers has forgotten it’s bin day / Chris Martin has a gas bill to pay / Amy Winehouse needs to sort her speeding fine / Will Oldham is looking for insurance online” ir toliau: „Jack White is topping up his phone sim card/ Courtney Love is fixing a bike in her yard / Paul Daniels is cleaning out the toilet pan / Bono’s worrying about his pension plan”).
Vargiai Yannui Tiersenui, net ir kuriant kitokios stilistikos skambesį, koks, pavyzdžiui, sutinkamas „Skyline”, kada nors pavyks pabėgti nuo etiketės „tas, kuris sukūrė garso takelį „Ameilijai iš Monmartro”. Nežinant atlikėjo ir fakto, kad prie albumo dirbo prodiuseris Ken Thomas, šį septintąjį prancūzo albumą galima drąsiai dėti greta AIR, M83 ir kitų paskutiniu metu sparčiai dygstančių elektroninių badroompoperių ar net prie Sigur Ros ir kitų vokalinių bei kiek avantgardinių postrokerių. „Skyline” – kiek nevienalytis, besiblaškantis nuo akustinio prie elektrinio skambesio, labiau panašus į „best’of’ą”, kuriame gerai, kad yra puikių kūrinių: melancholiška „Monuments”, aksominiu vokalu pagardinta „The Gutter”, metalofonu ir vokaliniu choru hipnotizuojanti „Forgive Me”.
Smagu kasmet gauti po tokį ritmišką, šventišką ir dainingą albumą, kur soul ir r’n’b persipynę šiuolaikišku skambesiu tinka ne tik radio topams, bet ir išrankesnei ausiai. Pernai tai buvo britas Plan B su