Kaip gerai, kad yra The Fall, anadien pamaniau. Pirma, pagal juos galima pasimatuoti, kad praėjo dar vieneri metai. Mat Mark E. Smith kompanija albumus leidžia kaip kokius produktus – vienas per metus ir šita tradicija tęsiasi jau ilgus dešimtmečius. Antra, nuoširdžiai sakau, klausytis The Fall yra vienas malonumas – nereikia jaudintis, kad atlikėjas kažką padarė ne taip ar, kad persistengė. The Fall visada (pri)tinka kaip tas senas nudrengtas, bet neužmušamas puspaltis ar penktą dešimtmetį menantys, niekaip nesudėvimi batai.
Šį kartą albumas gavosi gana agresyvus, greičiau įtemptas, tarsi jo energija būtų uždaryta kažkokiame stiklainyje ir lietūsi per kraštus. Toliau skaityti THE FALL – Ersatz G.B. [2011]
Iš Tomo Waitso šiemet tokios svarbiausios žinios: patekimas į rokenrolo šlovės muziejų ir naujas albumas „Bad As Me”. Albume nieko naujo, bet ir nereikia, kad vyrukas pradėtų taikyti į dubstepą. Senas senų knaipių vilkas kartu su gyvenimo palydove, žmona Kathleen Brennan, sukūrė dar vieną alkoholio svaiguliui ir tabako dūmams tinkantį albumą iš bliuzo, džiazo, folko ir rokabilio mišrainėlės. Trylika nevienadienių trumpų kompozicijų, kurios skambės dar ne vieną kartą, ištraukia į dienos šviesą senai pamirštą, bet vis dar mielą širdžiai skambesį, tokį, apie kurį nesakai „dar vienas albumas”, o drąsiai tari: „albumas, kurio vertėjo laukti”.
Išdrįsiu. Visada laikiau, kad gebu objektyviai vertinti Andriaus Mamontovo kūrybą. Nors ir buvau tas apsiverkęs paauglys, ašarojantis per Laužo Šviesą Sporto Rūmuose. Buvau tas jaunas vyrukas gailėjęs Foje išsiskyrimo Vingio Parke. Džiaugiausi Andriaus atgimimu. Supratau, kodėl jis metė grupę, po velnių. Ir gerai! Vertinau jo minties gylį ir genialų muzikos paprastumą, kurį Andrius mums leido pažinti albume Šiaurės Naktis/Pusė Penkių. Mokiausi groti paprastas balades iš nepakankamai įvertinto maestro albumo Visi Langai Žiūri į Dangų. Galiausiai atlaidžiai žiūrėjau į jo pritemptus politinius pastarojo meto hitus.
Bandydamas atsigauti po Andriaus Mamontovo akibrokšto su jo naujuoju albumu, norėjau įrodyti sau, kad sugebėsiu šį savaitgalį susirasti tokios naujos muzikos, kurios nepaleisiu iš ausų. Mane atgaivino ir maloniai nuteikė čekų The Prince Of Tennis darbas Urbi and Orbi. Nors geriausiai šį stilių apibūdintų indie disco apibrėžimas, čia yra kur kas daugiau gėrio nei įprastas švelnus ritmas, papuoštas kiek iškraipytu aukštu vyrišku vokalu. The Prince of Tennis kažkuo mena ankstyvuosius Peter Bjorn and John ar elektroniką pasitelkusius Kings Of Convenience. Gal kažkas juos pavadins dar viena bedroom pop grupe, kaip bebūtų, tai labai kokybiška retro elektroninė – akustinė muzika… Albumas kaip tik sekmadienio vidurdieniui. Jei grotuve užsibuvo kokie nors The Flaming Lips ar The Air, laisvai juos galite pakeisti šia plokštele.
Prie geriausiųjų (ir liūdniausių, ir tamsiausių) šiųmečių elektronikos darbų galima prirašyti ir vokiečių elektrončiko Apparat albumą „The Devil’s Walk”. Tai savotiškas futuristinės nuotaikos, melancholiškas, subtilus dešimties kūrinių rinkinys. Ambientinė, pripildyta įvairių ausimi sunkiai pagaunamų efektų, elektronika ir gyvų instrumentų potėpiai – kartais vos pagaunami, kartais virstantys į ūmesnį post-rokinį ūžesį – sukuria didžiulės, bet uždaros erdvės įspūdį. O mieliausia ausiai „The Devil’s Walk”‘e – antrojo plano ūkavimai ir vokalinės partijos, tokios verksmingos, paslaptingos, kiek kibernetinės, lyg siekiančios tapatintis su Thom Yorke ir James Blake, bet tuo pačiu išliekančios aparatiškos. 
Niujorke užgimęs duetas The Golden Filter šiemet driokstelėjo šešių kūrinėlių garso takeliu „Syndromes”. Trumpąjį filmuką, gimusį po muzikantų ir Norvegų režisieriaus Kristoffer Borgli bendradarbiavimo, su visų kompozicijų panaudojimu galite pažiūrėti žemiau.
Ši, visiems gerai žinoma britų grupė, toliau žengia savo muzikiniu keliu, kuris nebėra toks mielas ausiai, kaip anksčiau. Labiausiai, matyt, erzina jų pasukimas link linksmos, šventiškos, džiugios, pigios kalėdinės politikos, kurią klausant prisimeni kažką iš melancholiškųjų „Parachutes” ar „A Rush of Blood to the Head” ir tada norisi verkti bei spausti stop.
Po pernykščio „Curtis Lane ep” Active Child pilnas albumas buvo laukiamas, bet lūkesčiai, sakyčiau, patenkinti ne visi. „You Are All I See” talpina savyje tą, jau pažįstamą, bažnytinį dangiškumą, girdėtus sintezatorinius tembrus, bet visos dešimt kompozicijų stokoja išbrandinimo, kažkokio cinkelio, netikėtų aranžuočių, kulminacinių momentų, kuriuos išgirdęs galėtum išspausti vau. Dabar tai tiesiog geras, gražus, melodingas, vokalinėmis partijomis pagrįstas elektroninės muzikos darbas, kuriame norėtųsi daugiau įdomumo ir įvairumo.