Net gerai jau nepamenu kada iš įdėmesnio klausymo akiračio paleidau Oasis: lyg po „Be Here Now”, nes vėliau jie aukštai šokdavo bulvariniais skiedalais, bet ne muzikiniais skambesiais. Tad tos visos peripetijos su broliškomis nemeilėmis ir naujais projektais atsidavė išankstine nuostata, kad geriau jau nebebus. Su tokiu skepsiu pasileidau ir naująjį „Noel Gallagher’s High Flying Birds”, kuris netikėtai užkabino labiau, nei koks ankstesnis broliškos draugystės vaisius.
Ketveriukė, sudaryta iš dviejų Oasis, ir dviejų The Lemon Trees, pateikė puikų dešimties kūrinių rinkinį, kurio tikrai nepavadinsi antrarūšiu ar sukurptu tik dėl skaičiaus. Kai kurios kompozicijos dar iš broliškosios komandos laikų, bet visumos tai negadina – Noelis guldo ant menčių jaunėlį su jo „Beady Eye” ir netikėtai pateikia stiprų, roko prasme, albumą, kuriame dar netikėčiau (bent man) atsiskleidė Noelio dainingumas ir visumos melodingumas. Toliau skaityti NOEL GALLAGHER’S HIGH FLYING BIRDS – Noel Gallagher’s High Flying Birds [2011]
Amerikietė Erika M. Anderson arba EMA su „Past Life Martyed Saints” debiutavo pakankamai sėkmingai. Toks ganėtinai tamsus folkrokas su geru psichodeliniu prieskoniu ir šiek tiek noizo.
Post-roko albumų skaičius tikriausiai padvigubėja kasmet, tarp senbuvių vis išlenda krūvos negirdėtų pavadinimų, kurių net prisiekę žanro fanai nespėja perklausyti. Anglai Years Of Rice And Salt taip pat gali praslysti, ir, nors čia nerasite jokių staigmenų, tai kol kas geriausia, ką šiemet teko klausyti. Albumas „Nothing Of Cities” lėtai įsuka į kokybišką įprasto poproko gaudesį, kuriam nėra ką prikišti, o viską dar pastiprina puikiai bendrame kontekste įsipaišę trimitai, styginiai ir lengvutės vokalinės apraiškos. Negrūznas, šviesus, pozityvus, gana iškilmingas ir šventiškas darbas, kurį žanro mėgėjai būtinai turi patikrinti. 
Amerikiečiai Pure X išsiskiria erdvumu. Retai pas ką išgirsi tiek tolių, kuriuose klaidžiotų nekoncentruoti, lyg nieko bendro neturintys skambesiai ir palaidas vokalas. Klausytojas lyg traukinio keleivis skrodžia tą erdvę, kuri už lango mainosi, bet iš esmės lieka tokia pati: medžiai kiti, bet visgi medžiai. Taip ir albume „Pleasure”: kūrinys kitas, bet visgi kūrinys, kuris net lėtai besisukdamas be įdėmesnės analizės neturi daug skirtumų. Visur – iš urvų sklindantis suveltas aidingas vokalas, paprasti minimalūs mušamieji, bosas ir purvinais efektais įelektrinta gitara – nors ir šiurpokas, puoštas juodais dūmais, bet malonumas, kuriame man maloniausia dar prieš metus ar du girdėtosios „Easy” ir „Voices”. 
Ketvirtasis japono Kashiwa Daisuke albumas „88” nebeturi to, 
Suomiškai teeiliuojanti suomių grupė Regina pateikia ketvirtąjį albumą „Soita Mulle”. Tiesą sakant, nieko geriau po Reginos 2009-ųjų „Puutarhatrilogia” nesitikėjau: jau ten iš Ilsa Pykäri vokalinių trelių ir gražaus elektroninio dream-pop fono, paremto fortepijoninėmis partijomis, buvo išspaustas maksimumas, o „Saanko jaada yoksi” iki šiol likęs vienas paveikiausių kūrinių, kuriuos girdint nenustygsta visos galūnės.
Brolių Henrik’o ir Philip’o Ekström’ų vardai sako mažiau, nei tas faktas, kad jie buvo pusė The Mary Onettes. Broliukai sukūrė naują grupę Det Vackra Livet, kurios debiutinį albumą išleido gerai žinomas leiblas „Labrador Records” (Acid House Kings, The Radio Dept., Club 8 ir kt.).
Švedijos grupė „Little Dragon” Lietuvoje nėra retas svečias, tad visai tikėtina, kad gal kada išgirsime ir naujojo albumo „Ritual Union” pristatymą. Kol kas klausau namie ir džiaugiuosi, kad jis visai klausomas. Vokalistės Yukimi Nagano balsas gaivus ir lengvas, nors vietomis užmezga sunkiau išpainiojamas eksperimentavimo kilpas. Albumas kupinas svajingo elektroninio pop/soul skambesio, kuris kai kuriuose kūriniuose skamba kiek tuštokai ir nuobodžiai, bet visumoj „Ritual Union” man norisi lyginti su Lykke Li studijiniais įrašais. O tai nėra blogai.