Paprastas ir kaip dabar madinga sugrąžinantis į 80-uosius skambesys iš JAV. Tik iš karto reikia įspėti, kad pirmas albumo „Wayward Fire” įspūdis gali būti klaidingas, ypač jei klausysi ant greičio prasukinėdamas. Pavyzdžiui, jau pati pirmoji dainelė „Stop”, prasidėjusi buku rimtu, taip ir prašosi spausti next, bet jei kantriai išlauksi ilgiau, tai maždaug trečios minutės pabaigoj bukumas pasipildo tokiais sintezatoriniais ir vokaliniais motyvais, kurių norisi dar ir dar. Taip ir su „Hold On”, kurios kinietiškų bliūdukų pradžia įsibėgėjus virsta kažkuo panašiu į paskutinįjį Underworld darbą.

Smagiai ir nepriekaištingai prisempluotas synthpopinis fonas su paslaptingai kompiuterizuoto vokalo (vietomis primenančio mėgstamus Strip Music) papildu leidžia spėti, kad greitai galėsim senus O.M.D., Tears For Fears, Talking Heads, Talk Talk mesti lauk, nes visą 80-ųjų nostalgijos nišą užims nauji senai skambantys įrašai. Chain Gang of 1974 debiutinis albumas „Wayward Fire” geriausias to pavyzdys, ypač kūrinys „Don’t Walk Away”. Toliau skaityti CHAIN GANG OF 1974 – Wayward Fire [2011] →

Nepadoriai trumpas Niva mini albumas, kurio, po pernai pasirodžiusio kūrinio „Ghost In My Head”, tikrai buvo verta laukti. Su šešių kūrinėlių „Feverish Dreams EP” švedas sumuša visus kitus šių metų šoklios muzikos gulintiesiems arba bedroom pop muzikos kūrėjus. Šis ep yra geriausia ir gražiausia, ką teko pastaruoju metu girdėti. Išleistas Something In Construction leible, Niva darbas nenusileidžia kitiems ten šefuojamiems pavadinimams: Air France, Memory Tapes, Loney Dear. Jaunojo svajotojo Christian’o Niva vokalas perleistas per reverberius, vaikiškų šūksnių-krykštavimų aidas ir nepriekaištinga, minkšta, sendinta sintezatorių muzika, skirta sužeistoms, mylinčioms, verkiančioms iš džiaugsmo ir skausmo širdims. Toliau skaityti NIVA – Feverish Dreams Ep [Something In Construction; 2011] →

Ketvirtasis Siverto solinis darbas. Kaip jis pats sako, tai kol kas pats eksperimentiškiausias jo albumas, kuriame girdima black metal, industrial noise, krautrocko ir prancūziškos pop muzikos įtaka, ir nesvarbu, kad viskas įdainuota angliškais tekstais – „Long Slow Distance” kupinas norvegiško identiteto.

Su viskuo galima sutikti. Tik visų pirma – tai kietas albumas. Tamsus ir niūrus, kaip mazute besiblaškančios ar savame kalėjime įklimpusios Aronofsky gulbės. Toks blogą lemiantis, šiek tiek piktas, nelaimingas ir nevilties kupinas. Visiškai ne toks melodingas ir be gražių sintezatorių, kokius  girdėjome anksčiausiai pasirodžiusiame „Under Administration”. Toliau skaityti SIVERT HØYEM – Long Slow Distance [2011] →

„For Each A Future Tethered” – lengvas, gražus, intymus, akustinis, kiek folkiškas jaunučio anglo Joel’io Nicholson’o antrasis albumas. Už pirmąjį „Sleep at your own speed” (2008) daug turiningesnis, pilnesnis, įvairesnis, sudėtingesnis, nors toks pats kažkur jau ne kartą girdėtas. Būtent tas artimas Kings Of Convenience skambesys ir Elliott Smith vokalo pastatymas kiek užknisa, nes žinai, jog tai nei vieni, nei kitas. Vienok, tai vientisas (gal net per daug) melancholiškas garso takelis, kuriame nepasiklysti padeda tokios kompozicijos kaip „Blood For The Breeze”, „Sin So Sweet” ir „Bobby”. Toliau skaityti BUTCHER THE BAR – For Each A Future Tethered [2011] →

Johan Agebjörn, švedų dueto Sally Shapiro muzikinė pusė, šiemet išleido net du albumus: kupiną nykokų ambientinių kompozicijų „The Mountain Lake” ir smagių momentų turintį „Casablanca Nights”. Pastarasis Sally Shapiro neo-italo disco stilistika įtraukia į jau pažįstamą, minkštą, melancholišką pop skambesį, kuriam vokalines partijas „paskolino” ta pati Sally, Friday Bridge, Lake Heartbeat. Albumas neverčia iš kojų, skamba lyg gerų aštuoniasdešimtųjų hitų rinkinys, bet puikiai tinka numalšinti disco laikų nostalgijai, kai kolonėlėse sukosi Sandra, Valerie Dore ar Giorgio Moroder.

Atskiro dėmesio verti: Toliau skaityti Johan Agebjörn – Casablanca Nights [2011] →

Pagaliau Enya išdrįso imtis kažko įdomesnio ir susimetė į vieną krūvą su elektroniniais Goldfrapp‘ais — toks buvo pirmasis įspūdis, pradėjus klausyti Annabel Alpers projekto iš Naujosios Zelandijos naujo albumo „Bachelorette“. Trečiasis albumas kol kas, mano manymu, lenkia visus ankstesnius projekto įrašus, kur greta vokalo buvo ryškiau akcentuojama ir instrumentinė pusė.

Šįkart „Bachelorette“ leidžia visu gražumu atsiskleisti nuostabiam Alpers vokalui, kuris pats sau pritaria choru, pasikartoja, tampa papildomu muzikos instrumentu, vietomis iš gyvo virsta į robotizuotą ir tinkamai įsipaišo į lengvą elektroninį audinį — taip sukuriamas daugiasluoksnis elektronikos ir vokalo sintezės švelnių lopšinių albumas. Toliau skaityti BACHELORETTE – Bachelorette [2011] →

Ziggy Marley – vienas iš keliolikos legendinio Bobo palikuonių ir vienas iš kelių dainuojančiųjų leidžia vis puikesnius solinius albumus. Regiui nereikia sudėtingumo: pakanka jamaikietiškos nuotaikos ir visiems marihuanos gerbėjams pažįstamo ritmo, ant kurio gali uždėti naujus žodžius ir papildomą instrumentalą. „Wild And Free”, skirtas marihuanos legalizavimui Kalifornijos valstijoje, srūva iš garsiakalbių saule, šiluma, muzika, meile ir globalinėmis problemomis.
Titulinis takelis stebina stipriu aktoriaus Woody Harrelson’o vokalu, smagu klausyti ir dažnai pasirodantį moterišką pritarimą, o prodiuserio Don Was (The Rolling Stones) gitariniai, sintezatoriniai ir klavišiniai pagardai daro albumo muziką įdomesnę, nei galima buvo tikėtis iš Ziggy be The Melody Makers. Toliau skaityti ZIGGY MARLEY – Wild And Free [2011] →

Handsome Furs šeimyninis duetas iš Kanados prieš porą metų mūsų pajūry pristatė antrąjį savo albumą „Face Control”. Šiemet išleido jo tęsinį „Sound Kapital”, o interneto informacija teigia, kad europinio turo metu, spalio 6 d., grupė jį sugros Vilniuje. Tad pats metas pažindintis su naujuoju albumu, dvelkiančiu senais gerais aštuoniasdešimtaisiais, kai įmantresniuose šokiuose skambėdavo ne vien disko, bet ir kažkas labiau link naujosios bangos ir synthpopo. „Sound Kapital” galima supeikti dėl elektrinių gitarų atsisakymo ir pagirti, kad sintezatorinis ir ritmo mašinų prisodrintas įrašas geriausiais momentais primena puošniuosius Sigue Sigue Sputnik ir dainingesnius Talk Talk ar Yazoo. Toks linksmas, šoklus, be didesnių pretenzijų, paprastas, minkštas elektroninis įrašas su pasikartojančiomis vokalinėmis partijomis puikiai tinka šokiams, o albumo vinis: „Bury Me Standing”, „Serve The People”, „Repatriated” norisi kalti ne po vieną kartą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=uvnyHmwpJw0 Toliau skaityti HANDSOME FURS – Sound Kapital [2011] →