Švedijoje gyvenanti ir kurianti norvegė Katharina Nuttall pristato trečiąjį savo albumą „Turn Me On”, kurį prodiusavo anglų prodiuseris Head, kišęs daug nagų prie PJ Harvey ir kiek mažiau prie Marianne Faithfull, Madrugada ir Sivert Hoyem. Todėl nenuostabu, kad „Turn Me On” skamba kaip moteriška Madrugados versija: melancholiškai, tamsiai, melodramatiškai. Unikalus Katharinos vokalas užburia ir tinkamai įsipaišo į neperkrautas lyrines gyvo instrumentalo melodijas, kurios, matyt, prodiuserio dėka leidžia albumo visumą išmesti iš kūrėjų, kokybiškus tekstus atliekančius tik pritariant gitarėle ar fortepijonu, gretų. Albumas turi ir depešų koverį „Stripped”, ir styginiais pagražintą „Take Me Through To Your Side”, ir šoklesnį „Not My Lover” , bet be perstojo visų pirma norisi sukti „Play”, kuri leidžia ne tik išjungus šviesą atsiduoti Nuttall vokalui, bet verčia pakilti ir lyg lunatiką pagal lengvą ritmą artina prie palangės krašto.

Toliau skaityti KATHARINA NUTTALL – Turn Me On [2011] →

Nesu ir nebuvau prisiekęs grupės The Cars gerbėjas, nejaučiu jai jokių sentimentų, o ir detaliau paknebinėjau šiuos amerikiečius tik prieš porą metų netyčiomis susidūręs su „Heartbeat City”, tad jų naujas atsikūrimas po tylos nuo 1988-ųjų ir šiųmetis albumas „Move Like This” man klausosi kaip natūrali kompanijos kūrybinė tąsa. Juolab, kad dvidešimt keleri metai The Cars tylos nei skambesyje, nei atlikimo stilistikoje nieko naujo neįnešė. Čia toks ne pirmas ir ne paskutinis praėjusių laikų scenos dinozaurų susibėgimas, kai sena šlovė neša naujus pinigus. Bet dėl to apie „Move Like This” nebūtų verta užsiminti. Toliau skaityti THE CARS – Move Like This [2011] →

Du iš trijų pavadinimų mums labai gerai žinomi. Kronos Quartet – ne kartą Lietuvoj lankęsis bene populiariausias styginių instrumentų ansamblis, performinantis nuo klasikos iki Sigur Ros’ų ir bendradarbiaujantys nuo Philip Glass’o iki Nelly Furtado. Kimmo Pohjonen‘ą, suomį akordeono virtuozą, taip pat galėjome klausytis gyvai prieš trejetą metų vykusiame XII Tarptautiniame akordeonų festivalyje. Trečiasis projekto dalyvis, suomis Samuli Kosminen‘as, anksčiau specialiaisiais efektais akomponuodavo minėtam Kimmo, dabar traktuojamas kaip islandų grupės múm narys, trijulės albume „Uniko” dirba prie perkusijos ir semplavimo, sujungia į vieną kvarteto styginius ir akordeoną.

Toliau skaityti KRONOS QUARTET, KIMMO POHJONEN & SAMULI KOSMINEN – Uniko [Ondine Records; 2011] →

Paskutiniu metu gausiai užderėjo tokios elektroninės muzikos, kurią sudėtinga pakišti po viena konkrečia stilistika. Ten, IDM apsupty, maišosi dubstepas (kitur jau vadinamas post dubstep), glitch, wonky, lo-fi, net elektroninis shoegeizas,- vienžo galvą galima pamesti ir galų neatrasti. Bet mažai kam įdomu, kaip tai vadinasi, iš ko sudėta ir kuo visa tai baigsis.

Vieni iš tokių mišrainienių, labiau atkreipę dėmesį ir ilgokai besisukantys grotuve, yra liuksemburgiečiai Sun Glitters, šiemet išleidę puikų singlą „Cosmic Oceans” ir trumputį aštuonių kūrinėlių albumą „Everything Could Be Fine”. Toliau skaityti SUN GLITTERS – Everything Could Be Fine [2011] →

Garso įrašų kompanija „Arbutus records”, ta pati po kurios pavadinimu glaudžiasi nuklausytieji Grimes, turi ir kitų ypatingų atlikėjų. Vienas toks yra Sean Nicholas Savage – jaunuolis, turintis jau ne vieną ilgagrojį ir galintis pasigirti išparduotais įrašų magnetinėje kasetėje tiražais. Man labiausiai patinkantis, mažam kambarėly, analoginiu būdu įrašytas albumas „Movin Up In Society” primena egzotiškus tropikų pakrantės garsus ir 70-ųjų – 80-ųjų pop atmosferą su lengvučiais paprastučiais sintezatorių tembrais. O visa tai, pagražinta aukštų natų vokalu, skamba kiek komiškai ir nerimtai, bet pozityviai ir/ar neįpareigojančiai nuotaikai sukurti puikiai tinka. Toliau skaityti SEAN NICHOLAS SAVAGE „Movin’ Up In Society” [2010] →

„13 & God” pavadinimas galvoje likęs dar nuo 2005-ųjų, kai jų „Men Of Station ep” buvo be perstojo sukamas ne vieną savaitę. Projektas, susidedantis iš mažiau žinomų amerikietiškųjų hiphoperių „Themselves” ir labiau mūsuose mylimų vokiškųjų „The Notwist”, vėl pateikia neįprastą, keistoką, tačiau labai įdomų ir labai klausomą antrąjį albumą „Own Your Ghost”.

Lengva, ritmiška ir kiek mistiška triphopinė elektronika, vietomis minimaliai pagražinta indierokiniais elementais, puikiai dera su retkarčiais išlendančiu, vos pagaunamu, plaukiojančiu lyrišku vokalu ir su dažniau pasirodančiu repavimu, eilių skaitymu.

Muzikaliai stiprus vientisas albumas, prašantis ne vienos perklausos ir sulig kiekviena neprarandantis savo gilumo. Toliau skaityti 13 & GOD – Own Your Ghost [2011] →

Amerikiečių Acrylics ilgagrojis debiutas „Lives and Treasure” skamba lengvai lyg drugelio sparno mostelėjimai. Minkštas, tiesiog pūkinis, svajingas indie pop muzikos virpėjimas, kuris pateikia visą mišrainę stilių: nuo akustiško folko ir lengvučio synthpop iki 80-aisiais populiarios ritmikos ir vos pagaunamų shoegazinių gitarų fone. Moters ir vyro (vietomis savo verksmingumu primenančio Robertą Smithą) paprastutis dainavimas muziką įvelka į vientisą, voratinikliais austą, albumą, kuris netaps metų pačiausiu, bet kaip savaitgalio klausalas puikiai sueina.

Toliau skaityti ACRYLICS – Lives and Treasure [2011] →

Kitchie Kitchie Ki-Me-O pristatoma kaip Norvegijos muzikos scenos svajonių komanda, kurioje dalyvauja muzikantai iš Ricochets, My Midnight Creeps ir Madrugada, sakyčiau, betrūksta tik Sivert’o Høyem’o vokalo. Iš tikro tai čia veik tie patys My Midnight Creeps: net ir naujasis kompanijos  pavadinimas paimtas iš „creepsų” albumo Histamin dainos, o ir skambesys labai primena pastaruosius.

Albumas skamba tūžmingai, piktokai, mistiškai.  Griežta gyvų instrumentų sintezė lyg lava veržiasi per roko ir bliuzo ugnikalnio kraštus, sukuria tirštą garsų masę, kuria skandina viską, kas papuola kelyje. O paklaikusių balsų vokalai vietomis atrodo lyg ne iš šio pasaulio. „Kitchie Kitchie Ki Me O” reikia klausyti keletą kartų, kad atskirtum, kur yra kas, nes pirmasis kartas buvo panašus į didžiulį mišrainės katilą, o po keliolikos kartų jau galiu pasakyti, kad „Everything Burns” yra nepakartojamas savo energija, vokalais, gitaros partijomis, aranžuote, viskuo; „It Must Be Real” žavi paslaptingumu ir primena geriausius Barry Adamson’o gabalus, „After Party Killer” tikėtina panašiai skambėtų iš INXS su gyvu Michael’u, pritariant The Waterboys muzikantams… Panašių atitikmenų galima rasti kiekvienai kompozicijai, bet įspūdžio tai negadina – „Kitchie Kitchie Ki Me O” tikrai klausomas ir ne vieną kartą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=uKEonhKUsW8

httpv://www.youtube.com/watch?v=yg0xp7whrWA

http://nb-no.facebook.com/pages/Kitchie-Kitchie-Ki-Me-O/185337610403